Kaimiškyje įsikūrusi Panevėžio gyvūnų globos draugija patyrė nemenką nuostolį. Į prieglaudą įsibrovę ilgapirščiai išnešė žoliapjovę, grąžtą, sulankstomas metalines kopėčias. Kada ir kaip tie daiktai dingo, dabar aiškinasi policija.
Vagystę pastebėjo Gyvūnų globos draugijos narys Justinas Stašys sekmadienį apie 18 valandą atvažiavęs į prieglaudą pašerti gyvūnų. Atėjęs į sandėlį, kur laikomas pašaras, jis pamatė, kad čia nebėra per didelį vargą įsigytų prieglaudai prižiūrėti reikalingų daiktų. Vyras prisiminė, kad ketvirtadienį daiktai dar buvo savo vietose.
Įžūlus poelgis sukrėtė visą Panevėžio gyvūnų globos draugijos bendruomenę. Kaip teigia draugijos įkūrėja ir vadovė Rūta Liberienė, iki šiol dar niekas nebuvo pasikėsinęs į gyvūnams skirtos labdaringos organizacijos turtą. „Dažniausiai mes patys atvažiavę randame paliktą „turtą“ – pririštus ar per tvorą permestus šunis, kates. O kad kas būtų bandęs apvogti taip vargingai išsilaikančius namus – dar nepasitaikė“, – „Sekundei“ teigė penkerius metus veikiančios prieglaudos vadovė.
Tokia vagystė – smūgis žemiau juostos kilnų darbą dirbančiai ir tik iš žmonių aukojamų lėšų išsilaikančiai draugijai.
J. Stašys pasakoja, kad pinigus šiems ūkiui reikalingiems daiktams teko taupyti gana ilgai ir ieškoti, kur bus siūlomos pačios geriausios nuolaidos kokybiškoms, patikimoms prekėms. Juk pirkta ne vienai dienai, ketinta naudotis ilgai.
Dviejų hektarų plotui šienauti buvo įsigyta žoliapjovė, narvams gaminti – suktukinis grąžtas, taip pat visur reikalingos sulankstomos kopėčios. Daiktai buvo įsigyti už litus – dabar jų vertė būtų daugiau kaip 400 eurų.
Prašo pagalbos
Pirmadienio rytą apie vagystę pranešta policijai – atvažiavę pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą ir dabar aiškinasi, kam galėjo parūpti Gyvūnų globos draugijos turtas.
R. Liberienė viliasi, kad tyrimas bus sėkmingas – atrodo, jog einant karštais pėdsakais jau aptikti pirmieji ženklai, nurodantys, kur ieškoti vagies. Nepasigėdijusiesiems tiesti rankų į menką labdaringos gyvūnus globojančios organizacijos turtą teks atsakyti už piktadarybę.
Gyvūnų prieglauda išsilaiko iš žmonių skiriamų dviejų procentų gyventojų pajamų mokesčio bei asmeninių pervedimų. Valstybė įstaigos neremia.
Kartais ir šimtą ar dar daugiau keturkojų globojančios prieglaudos išlaidos didžiulės. Kaip teigia R. Liberienė, per tris pirmus šių metų mėnesius prieglaudai išlaikyti išleista apie penkis tūkstančius eurų.
Nor pašaro perkama labai nedaug – tik sergantiems, alergiškiems ar naujagimiams šunims. Šiaip ėdesį aukoja žmonės – kas atveža atvykdami į ekskursijas, kas perka aukų rinkimo vietose per akcijas, dovanoja kartu su paliekamais gyvūnais.
Didžiausios išlaikymo išlaidų dalį sudaro mokesčiai už šiukšlių išvežimą, elektrą (ypač šaltuoju metų laiku, nes elektra šildomos patalpos) ir veterinaro paslaugos bei vaistai.
R. Liberienė sako, kad kartais, jeigu vienu metu suserga daugiau gyvūnų, vaistams pinigų pritrūksta, tuomet prašoma gyventojų pagalbos. Laimė, žmonės neatsisako padėti: aukoja, nuperka vaistų, patys apmoka veterinaro paslaugas.
Dešimtys lankytojų
Panevėžio gyvūnų globos draugija yra vienintelė prieglauda mieste ir rajone. Iš prieglaudos pavogtus darbo įrankius galėjo nusižiūrėti dešimtys žmonių.
Gyvūnų prieglaudoje lankytojų sulaukiama kasdien – vieni atveža atiduoti nebereikalingus gyvūnus, kiti atvyksta išsirinkti sau augintinio, treti šiaip pasižvalgyti.
Kaip teigia J. Stašys, kiekvieną dieną iš prieglaudos paimamas bent vienas keturkojis, o kartais iš čia į naujus namus iškeliauja net penki šeši augintiniai. Panašus skaičius jų ir atiduodama, be to, kiekvieną penktadienį prieglaudos globotinių gretas papildo nuo užmigdymo išgelbstimi gyvūnai. Nuolat ir neatlygintinai perimami gyvūnai iš bendrovės „Panevėžio specialusis autotransportas“.
Kartą apsilankius prieglaudoje nesudėtinga nužiūrėti, kas kur padėta. Tuo labiau kad savanoriai ypatingų saugos priemonių nesiima – iki šiol nemanė, kad ilgapirščius kas nors galėtų sudominti. „Kas vogs iš vargšo lazdą?“ – stebisi savanoris.
Gyvūnų globos draugijos prieglaudos teritorija aptverta, tačiau vartai nebuvo rakinami. Patalpos, kuriose buvo laikomi įrankiai, buvo užrakintos, tačiau į jas patekti nebuvo sunku. Raktas laikytas sutartoje vietoje, be to, buvo ir kitas įėjimas.
Savanoriai baiminasi, kaip reikės tvarkytis tokiame dideliame ūkyje, jeigu vagių nepavyks sučiupti ir daiktai nebus sugrąžinti. Juk kitų nusipirkti nėra iš ko.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
U. Mikaliūno nuotr.
