Nepaisant garbaus amžiaus ir negalavimų, senbernarė Bitė vis dar tirpdo praeivių širdis. Prie įspūdingo dydžio keturkojės minutei stabteli kartu su ja užaugę jaunuoliai, spaudoje aprašytus narsuolės žygdarbius skaitę senoliai ir ant nugaros pajodinėti svajojantys vaikai.
Nepavaldi laikui
Gegužė garsiajai miesto senbernarei Bitei sukaks dvylika metų. Paskaičiuokime: jei ji būtų žmogus, tortas paskęstų 77 žvakučių liepsnose.
„Keli šuneliai iš tos pačios vados jau seniai atsisveikinę su šiuo pasauliu“, – glostydamas šalia kavinės „Kregždutė“ saulėje besikaitinančią augintinę kalbėjo Algimantas Bakas. Žaliakalnyje gyvenantis vienišas siuvimo įrenginių meistras neslėpė, senbernarų veislės šunims toks ilgaamžiškumas nėra būdingas, todėl nenuostabu, kad prabėgę metai iš Bitės atėmė pusę jos turėtos energijos. Dabar kalė nueina tik kelis kilometrus, nors anksčiau per dieną prilakstydavo keliolika, o ir pavadžio ilgo nebereikia – ištikimoji eina šalia Algimanto kojos. Nesikeičia viena – pintas krepšelis jos nasruose, kuriame maisto produktai ar senbernarei skirti vaikų. Bitė prastai girdi, todėl norėdamas atkreipti savo keturkojės bičiulės dėmesį, Algimantas turi kalbėti garsiai, komandas kartoti bent kelis kartus. „Kažkada ji traukė iš murzinos balos vaikus, kurie kvailiodami imitavo skendimą. Pribėgo į ausis purvo“, – apmaudo dėl pašlijusios augintinės sveikatos neslėpė A.Bakas.
Nusilpęs ir senbernarės regėjimas. Tiesa, uoslė jos vis dar nepaveda – skanėstus senutė užuodžia iš toli.
„Retsykiais duodu kokį saldumyną. Gimtadienio proga taip pat palepinsiu. – Visgi labiausiai, pasak A.Bako, septyniasdešimt kilogramų sveriančios senbernarės širdį džiugina kruopų košė su virtais vištų kakleliais arba jautienos gabalėliu. – Ėda ir sausą šunų maistą, bet tik tada, kai namie nėra nieko kito. Iš bėdos.“
Suvedė likimas
Bitės šeimininkas juokavo, kad senbernarės istorija kauniečiams žinoma taip pat gerai, kaip ir Žalgirio mūšio data. Nepaisant to, vyras „Savaitraščio Kaunui“ žurnalistams sutiko dar kartą papasakoti apie lemtingą judviejų pažintį. „Norėjau atsidėkoti vienai poniai, medikei, kuri man išėjus iš įkalinimo įstaigos leido apsigyventi savo name. Nors dovanų jai iš manęs nereikėjo, netyčia prasitarė apie seną vaikystės svajonę – didelį šunį“, – mintis lėtai dėliojo A.Bakas. Išmaišęs Rytprūsius ir visą Baltarusiją galiausiai vyriškis Pakaunėje rado senbernarų veislės šuniukų vadą, iš kurios išsirinko mažylę, vardu Gražuolė. Netrukus kalytė atsidūrė naujų šeimininkų namuose ir iš Gražuolės virto Bite.
[quote_box name=””]Nusilpęs ir senbernarės regėjimas. Tiesa, uoslė jos vis dar nepaveda – skanėstus senutė užuodžia iš toli.[/quote_box]
„Praėjus maždaug dviem mėnesiams, ponia paprašė manęs trumpam priglausti kalytę. Pagalvojau: „Negi gaila?“ Ir sutikau“, – akis dengdamas nuo saulės spindulių toliau kalbėjo vyras. Netikėtai kelios judviejų bičiulystės dienos virto keliomis savaitėmis, kol galiausiai jis suprato – išdykėlės niekas nebepasiims atgal. Teko pradėti naujų Bitės namų ir šeimininkų paiešką – į bet kokias rankas vyras kalytės nenorėjo atiduoti. Vienus žmones, regis, rado, tačiau po dienos sulaukė jų skambučio su prašymu atsiimti augintinę: vakare namų šeimininkas grįžo išgėręs, o Bitė, jam pastojusi kelią, neleido įeiti vidun.
Instinktai kraujyje
Bitė niekada nesilankė jokioje dresavimo mokykloje. Kaip elgtis tam tikrose situacijose jai diktavo intuicija. A.Bakas prisiminė vieną išvyką į Kazlų Rūdos miškus, kuri baigėsi didvyrišku jo augintinės poelgiu. „Rinkdamas grybus priėjau seną karinę rusų bazę. Nė nepajutau, kaip iš rankų išsprūdusi Bitė tarsi kulka pasileido į tą pusę, kur sklido vaikų riksmas“, – pasakojo vyras. Tvirti senbernarės nasrai iš vandens gniaužtų tąkart ištraukė kelis mažylius, kurie patys negalėjo išlipti iš klampios pelkės. Pagalbos leteną senbernarė tiesė ne tik į nelaimę patekusiems ar skriaudžiamiems vaikams, bet ir bejėgiams žvėreliams. Kartą Aleksoto sendaikčių turguje keturkojė gelbėtoja tiesiai iš po mašinos ratų ištraukė viščiuką, iškritusį iš narvo. Su šypsena A.Bakas prisiminė ovacijas ir susižavėjimo kupinus riksmus, lydėjusius narsuolės Bitės žygdarbį.
„Tada taip pat sulaukėme žurnalistų dėmesio“, – išdidžiai kalbėjo vyras.
Pavasarį, kai beširdžiai žmonės iš rūsių surinkdavo ir į šiukšlių konteinerius išmesdavo laukinių kačių palikuonis, Bitė visus nelaimėlius surinkdavo ir parsinešdavo namo. Sužeistiesiems žaizdas išlaižydavo, o atsiradus laktacijai kačiukus pamaitindavo savo pienu. „Pati Bitė neturėjo nė vienos vados, – nelaimingą atsitikimą, po kurio sužinojo, kad kalytei – stiprus gimdos uždegimas, prisiminė vyras. – Bitė sėdėjo viena namuose ir už lango išgirdo kniaukiantį kačiuką. Šokdama per balkono langą ji smarkiai susižalojo leteną. Veterinaras pranešė, kad ji serga piometra. Teko pašalinti gimdą.“
Žmonės priprato
A.Bakas neslėpė, kadaise buvo nemažai nesutarimų su policija. Teko ne vieną baudą sumokėti, nes Bitė miesto gatvėmis vaikščiojo be antsnukio. „Ranka nekiltų jos suvaržyti“, – atkirto vyras. Kai kurių žmonių neigiama reakcija esą padėjo rasti išeitį – pirkinių krepšelį, kurį A.Bakas augintinei įbruko į nasrus. „Užtekdavo parašyti raštelį, įdėti jį ir pinigus į pintinę. Bitė nueidavo į parduotuvę, o moterys ten sukraudavo visus pirkinius“, – nors Bitė vis dar puikiai orientuojasi miesto gatvėse, šeimininkas atviravo, kad šią užduotį skiria vis rečiau.
Rečiau jiedu išeina ir pasivaikščioti. Tik ne todėl, kad Algimantas tingėtų – Bitė pavargsta greičiau nei jis. Anksčiau drauge išmaišydavo senamiestį, Laisvės alėją, Ąžuolyną ir Žaliakalnį. Dabar jiedu vis dažniau sėda į seną vyro automobilį ir važiuoja toliau nuo miesto šurmulio: į laukus, miškus, kur daugiau erdvės, mažiau automobilių, žmonių ir triukšmo.
„Dažnai būname prie zoologijos sodo. Tada mūsų pasivaikščiojimai prailgsta – išeiname penkiolikai minučių, o užtrunkame kelias valandas“, – šyptelėjo Algimantas, kasdienių pasivaikščiojimų jau neįsivaizduojantis be miestiečių dėmesio: fotoaparatą traukiančių porelių, ir ant nuolankiosios senbernarės nugaros besiropšiančių klegančių vaikų.
Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka
