Laidos „TV Pagalba“ postprodukcijos vadovas, kaunietis Gražvydas Muižys, dirba prodiuserių kompanijoje „Just.tv“ ir televizijos virtuvėje sukasi jau 20 metų. Jis sėdėjo žinių bei kitų laidų vedėjo, redaktoriaus, žurnalisto, režisieriaus ir prodiuserio kėdėse. Garsus kaunietis neslepia, kad jam didžiausią įspūdį paliko gerai visiems pažįstamas asmuo – Marijus Mikutavičius.
‒ Prie kokių televizijos projektų dirbate dabar?
‒ Dabar tik prie „TV Pagalbos“. Esu šios laidos postprodukcijos vadovas. Prižiūriu visą montažo „ūkį“. Pas mane atkeliauja visa medžiaga, kurią nufilmuoja „gelbėtojai“, o mano darbas – sukontroliuoti turinį, montuotojų darbą ir anonsų gamybą. Esu atsakingas ir už kūrybinę, ir už techninę puses.
‒ Papasakokite apie „Just.tv“. Kaip vyksta darbas šioje kompanijoje?
‒ Žmogus, nesusidūręs su televizijos užkulisiais, sunkiai įsivaizduoja, kaip vyksta darbas televizijai produkciją kuriančioje kompanijoje. Čia nėra darbo valandų. Mūsų darbe svarbu ne kiek jame būni, o ką per tą laiką padarai.
Kaip mūsų bosas, Justinas Milušauskas, mėgsta sakyti – mes esame pasakoriai. Jei jau esame „Just.tv“, vadinasi, turime čia būti, esame save atradę ir čia galime save išreikšti. Kaip ir J.Milušauskas, akcentuoju pasakojimą – reikia mėgti pasakoti, turėti ką papasakoti ir mokėti tai daryti. Gebėjimas pasakoti istorijas – svarbiausia. Darbo aplinka – labai kūrybiška, tam sudarytos puikios sąlygos. Tai nėra biuras, kuriame turi būti nuo 8 iki 17 val.
Laiką televizijoje skaičiuojame ne metais, o sezonais – pats „Just.tv“ dirbu jau šeštą sezoną.
[quote_box name=””]„Mielai kurtume laidas apie tai, kaip lietuviai baigia oksfordus, sukuria startuolius, lietuviškus skype‘us, google‘us ir uždirba milijonus.“ G.Muižys[/quote_box]
Dabar „Just.tv“ kuria „Farus“, „Kvieskite daktarą“, „TV Pagalbą“, neseniai pasibaigusį projektą „Kadagys“. Žiūrovai dar neužmiršo „Šok su manimi“, „Chorų karų“, „Šuolio“. Esu dirbęs prie vasaros projektų „Meilės trikampis“, „Meilė ar pinigai?“
‒ Kokia yra gero projekto paslaptis?
‒ Paslapčių nėra – pramoga turi būti sukurta profesionaliai ir kokybiškai. Jei tai būtų paprasta, kiekviename kanale matytume tik aukščiausio lygmens produkciją. Tai primena pyragą: receptų internete randame daug, bet norint pagaminti iš tikrųjų skanų, reikia ir meilės, ir gebėjimų, ir patirties, ir praktikos. „Just.tv“ šiuos ingredientus turi, nes čia dirba žmonės, kurie daugybę metų yra bendražygiai, kiekvienas yra sukaupęs didelį patirties bagažą. Kad ir ką darytum, turi įdėti visą širdį. Yra maža, ne mano sugalvota, televizijos paslaptis: jei neįdėsi viso savęs, žiūrovas tai intuityviai pajus. Jei į viską žiūrėtum tik kaip į darbą, dirbtum konvejerio principu. Sėkmės toks projektas neatneš.
‒ Ar nesinori grįžti į pirmąjį planą ir vėl stoti prieš kameras?
‒ Prieš kamerą jau stoviu ilgai. Pradėjau dirbti „Kaunas plius TV“ (transliacijas pradėjo 1993 m., baigė 1996 m.) – buvau žinių vedėjas. Nors buvau priimtas tam darbui, jau tada buvo labai įdomu, kas vyksta už kadro. Paprašiau, kad leistų rengti reportažus. Prisimenu savo pirmąjį reportažą, jis buvo žiaurus: nuo tilto, vedančio Lapių link, nulėkė „Volvo“ automobilis, žuvo tėvas su sūnumi. Pirmojo reportažo vaizdai dar šiandien atrodo lyg vakar nutikę, ta tragedija tebestovi prieš akis.
Man patiko reporterio duona. Nuoširdžiai tuo domėjausi, lankiau kursus Švedijoje ir Danijoje.
Paskui visas gyvenimas „bangavo“ – nemažai metų dirbau už kadro Lietuvos televizijos padalinyje, Kaune, skaitydavau žinias, rengdavau siužetus. Kol esi jaunas, būti prieš kamerą yra įdomu, nes tave rodo per televiziją. Ir mamai smagu (juokiasi). Ilgainiui tai pabosta. Žinoma, viskas priklauso nuo charakterio – kai kuriems tai labai svarbu. Aš jau atsikandau žinomumo duonos, jis nieko neduoda. Jei tave atpažįsta parduotuvėje, koks iš to smagumas? Visi žiūri, ką tu perki (juokiasi). Poliklinikoje tikrai niekas be eilės nepraleidžia ir nemokamai negydo. Dažnai jausdavausi kaip po padidinamuoju stiklu – eini gatve ir matai, kad kažkas atsisuka, pasišnabžda. Manęs tai nedžiugina. Pavyzdžiui, labai nenorėjau būti laidos „Ypatingas atvejis“ vedėju…
‒ Ko labiausiai trūksta šiuolaikinei televizijai?
‒ Televizija rodo tai, ko nori žmogus. Noriu paneigti mitą, kad prodiuseriai patys sugalvoja, ką kurti. Pateiksiu pavyzdį – per TV3 buvo rodoma laida „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Laidą apie Lietuvą, kurioje dalyvavo žymūs žmonės, vedė M.Mikutavičius. Net pats ją su vaikais žiūrėjau. Tačiau laidos neliko: niekas jos nežiūrėjo. Tik nacionalinis transliuotojas gali sau leisti rodyti tai, ką iš tiesų nori. Komercinės televizijos – verslas: kad išgyventum, reikia reklamos. Žinoma, kiekvienas norėtų matyti televiziją pagal savo pomėgius ir poreikius, tačiau rodoma tai, ką žiūri masės.
Kiekvienas renkasi, ką žiūrėti, juk ne sovietmetis, kai buvo tik du kanalai. Yra daugybė įdomių dokumentikos kanalų: „Discovery“, „National Geographic“. Tačiau net juose mažai dokumentikos belikę, daroma daug šou. Lietuvos televizija rodo dokumentiką, kurią kūrė geriausi pasaulio profesionalai. Pats retai žiūriu televiziją – jos atsižiūriu darbe. Tačiau geram filmui ar koncertui niekada nesakau „ne“. Gyvenime yra daugybė kitų pramogų, nereikia sustoti prie televizijos.
‒ Kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, norintis padaryti sėkmingą karjerą televizijoje?
‒ Kūrybingumą. Be to, privalu mėgti savo darbą – kitaip nesukursi nieko vertingo. Turi tikėti savimi. Žinoma, reikia ir drąsos bei didžiulio noro tobulėti. Turi nuolat domėtis, nesustoti vietoje, sugalvoti ką nors naujo. Galima nusipirkti formatą, bet projektą būtina pritaikyti Lietuvos rinkai.
‒ Šiuolaikinė televizija glaudžiai siejasi su realybe. Kaip manote, ar ši mada išliks, galbūt ateis nauja?
‒ Ji išliks. Žmonėms patinka realybės šou, nes jie yra tikroviški, nesuvaidinti. Buvo bandymų rodyti suvaidintas situacijas, kurias atkuria aktoriai. Lietuvoje tokios laidos populiarumo nesulaukė, negalima suvaidinti to, ką rodome „TV Pagalboje“.
Juoką sukelia, kai išgirstu, kad „TV Pagalba“ yra surežisuota – mielieji, jei rasite žmogų, kuris parašys tokius scenarijus, jis Lietuvoje nedirbs – jis dirbs Holivude ir gaus „Oskarus“ už geriausius scenarijus. Rodome Lietuvą be grimo. Tokių situacijų sukurti tiesiog neįmanoma. Gyvenimas yra puikus kūrėjas, jam neprilygs joks scenaristas. Žmonės mato, kad tai yra tikra.
Juk negalime dalies Lietuvos išbraukti iš sąmonės ir sakyti, kad niekas nevyksta. Mielai kurtume laidas apie tai, kaip lietuviai baigia oksfordus, sukuria startuolius, lietuviškus skype‘us, google‘us ir uždirba milijonus. Su malonumu pats daryčiau tokius realybės šio, deja, dabar to neturime.
‒ Pasidalykite linksma istorija iš darbo televizijoje.
‒ Dirbau „Kaunas Plius“ žinių vedėju. Tinklelis dar nebuvo toks tikslus kaip dabar. Prieš žinias buvo kelios minutės, kurias reikėdavo užpildyti, dažniausia – muzikiniais klipais. Išledėjai žinojo, kad mano mėgstamiausia grupė „Metallica“. Labai dažnai prieš „Žinias“ leisdavo jų klipus. Pabandykite įsivaizduoti (juokiasi). Tais laikais tai buvo natūralu, tada jau skaitydavau, kas įvyko Kaune.
Vedžiau ir pačias paskutines „Žinias“, kuriose reikėjo atsisveikinti su žiūrovais. Buvau jaunas, pasirašiau prasmingą ir ilgą sentimentalią kalbą. Ją skaityti padėjo sufleris. Patirties stoka – neturėjau atspausdintų lapų. Skaitant, sufleris „užlūžo“. Iš karto pasimečiau: galvoje – tuščia, negaliu improvizuoti, painiojuosi, raudonuoju, prakaitas kapsi, labai susigėdau. Tada programų direktorius buvo Viktoras Valašinas. Jis sakė, kad Kauno dramos teatro aktoriai mane labai gyrė – tokio natūralaus žmogaus televizijoje jie dar nematė (juokiasi).
2011 m. vasarą dariau laidą apie krepšinį „Oranžinė manija“. Tada Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas. Tą vasarą norėjau tik ilsėtis, bet kai pasakė, kad laidą ves M.Mikutavičius (esu didelis jo talento gerbėjas), tariau sau: „Pailsėsiu kitą vasarą.“ Laidoje Marijus kalbindavo krepšininkus ir trenerius neformalioje aplinkoje – su Arvydu Saboniu kalbėjo žaisdamas biliardą, su Rimu Kurtinaičiu Ąžuolyne žaidė kortomis ir t. t.
Nuvažiavome į Palangą, kur ilsėjosi krepšininkai. Ieškojome aplinkos, kur galėtume pakalbinti brolius Lavrinovičius. Yra viešbutis, valgykla, kur juos „dėti“, televizijai reikia vaizdų. Pamaniau, kad būtų įdomu, jei broliai atsigultų į lovą, o Marijus – tarp jų, ir taip jie gulėdami kalbėtųsi. Marijui idėja pasirodė puiki, jis sutiko. Beliko pranešti tai broliams. Marijus sako: „Ne, brol, jei tu nori – eik ir tarkis, į lovą jų nekviesiu.“ Po pietų atėjo broliai, už jų – visa Lietuvos rinktinė. Prieinu ir sakau: „Yra žmogus, kuris nuo seno turi svajonę su jumis pagulėti vienoje lovoje.“ Broliai – nustebę, už jų Lietuvos rinktinė kvatoja nesavu balsu. Bet broliai nebūtų broliai – sureagavo natūraliai, sako: „Tik kojinių nefilmuokite – suplyšusios.“ Jos nebuvo suplyšusios, idėją pavyko įgyvendinti. Nors juos kalbinau ne aš, man tai – vienas geriausiai pavykusių interviu.
Ramūno Guigos nuotrauka
