Kad pamatai būtų parinkti tinkamai, reikalinga ne tik statybos vietos inžinerinių geologinių tyrinėjimų ataskaita, kurioje pateikiami pagrindiniai duomenys, lemsiantys pamatų tipo pasirinkimą bei kainą, bet ir pastato architektūrinės dalies projektas, informacija apie būsimo žemės paviršiaus lygį, apkrovas į pamatus.
GRUNTĄ TIRIA ATSKIRUOSE TAŠKUOSE
„Grunto tyrimai sudaro nedidelę pastato statybos kainos dalį, bet yra ypač svarbūs parenkant vieną atsakingiausių pastato konstrukcijų – pamatus ir jų įrengimo technologiją. Nekokybiški tyrimai ar projektuotojo kompetencijos stoka tiek iš rangovų, tiek iš užsakovų pareikalauja nenumatytų laiko ir finansinių sąnaudų“, – įspėja UAB „Projektana“ Projektavimo skyriaus vadovas Lauras Ruzgys.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Geotechnikos katedros docentė daktarė Danutė Sližytė pastebėjo, kad inžinerinių geologinių tyrinėjimų metu gruntas ištiriamas tik tam tikrose sklypo vietose. Todėl vykdant darbus gali būti aptikta ir kitokio grunto, patikslintos jo paplitimo ribos, kurios buvo nurodytos ataskaitoje.
„Gruntas ištiriamas tik atskiruose taškuose, o tarp jų turimos tik numanomos grunto charakteristikos. Todėl būtina atkreipti dėmesį, koks gruntas iš tikrųjų randamas pamatų įrengimo vietoje ir koks jis buvo numatytas skaičiavimuose. Radus ne tokį gruntą arba kitokias jo paplitimo ribas nei nurodyta projekte, būtina apie tai informuoti pamatus projektavusį konstruktorių ir konstrukcinės dalies vadovą“, – patarė dr. D. Sližytė.
Ruošiantis rekonstruoti pastatą ar statyti naują šalia jau esančių, docentė siūlo surinkti archyvinę medžiagą apie esamų objektų konstrukcijas, atlikti tų konstrukcijų tyrimus, atkreipti dėmesį, ar pastatuose nėra apie jo deformacijas bylojančių plyšių.
STIPRIEMS GRUNTAMS – SEKLIEJI PAMATAI
Pamatų parinkimas nebūtinai priklauso nuo statinio tipo, jį labiau lemia geologinės sąlygos. Anot dr. D. Sližytės, net jeigu būtų statomi visiškai vienodi pastatai, dėl kitokios geologinės situacijos gali tekti rinktis skirtingus pamatų variantus, kurių kaina gali skirtis net kelis kartus.
Pašnekovė pasakojo, kad vietose, kur yra vien stiprus gruntas – tankus smėlis, kietas molis – ir netrukdo gruntinis vanduo, labai tinka seklieji pamatai. Juos įrengiant docentė ypatingą dėmesį siūlė skirti pamatų duobės dugno paruošimui. Bet koks natūralios grunto struktūros suardymas gali turėti įtakos pagrindo stiprumui. „Kai kuris gruntas, suardžius jo struktūrą, gali susilpnėti kelis kartus, nors tankis atstatomas iki pradinio. Taigi jei duobė buvo iškasta per gili, būtina apie tai pranešti konstruktoriui, kuris įvertins situaciją. Taip pat gruntą reikia apsaugoti nuo išmirkimo ir peršalimo“, – sakė dr. D. Sližytė.
Anot L. Ruzgio, seklieji (juostiniai) pamatai tinka tuo atveju, jei grunto sluoksnis, kuris galėtų būti pamatų pagrindu, yra palyginti negiliai nuo planuojamo žemės paviršiaus, taip pat jei neaukštas gruntinio vandens lygis. „Seklieji pamatai įrengiami iškastoje duobėje ar tranšėjoje, po to užpilami gruntu, kurį reikėtų sutankinti, kad būtų išvengta vėlesnio jo slūgimo. Šio tipo pamatus reikia įgilinti žemiau grunto įšalo zonos. Taip pat labai svarbu užtikrinti gerą pamato pado sąlytį su laikančiuoju grunto sluoksniu, t. y. nepalikti po pamato padu puraus, perkasto ar vandenyje išmirkusio grunto sluoksnio“, – aiškino specialistas.
ŠALTIS KENKIA NE VISADA
Renkantis sekliuosius pamatus pastatui be rūsio, dr. D. Sližytė siūlė atkreipti dėmesį ir į grunto kilsnumą.
Pagal jautrumą šalčio poveikiui gruntas gali būti kilsnusis ir nekilsnusis. Kilsniajam gruntui priskiriamas molingas, taip pat dulkingasis ir smulkusis smėlis kapiliarinio prisotinimo zonoje. Uolinis, labai rupus gruntas su smėlio ar stambesniu užpildu, žvyras, rupusis ir vidutinio rupumo smėlis yra nekilsnūs, todėl tokiame grunte pamato gylis nepriklauso nuo sezoninio įšalo gylio.
„Tarp statybininkų nuo senų laikų gyva nuomonė, kad sekliuosius pamatus būtina įgilinti iki 1,2 m ir tada šaltis jų neiškilnos. Tačiau jei statybos aikštelėje turime nekilsnųjį gruntą, pamatų įgilinimas nepriklauso nuo įšalo. Šaltis pamatų pagrindui nepakenks ir pamatų neiškilos, jei gruntas yra nejautrus šalčiui, pamato padas yra žemiau įšalo, nuo kurio jį apsaugo horizontaliai paklota termoizoliacija“, – paaiškino universiteto dėstytoja. Kilsniajam gruntui minimalų pamatų įgilinimą reikia skaičiuoti. Jis priklauso nuo grunto tipo, pastato temperatūrinio režimo bei vietovės.
PAMATAI VEIKIA IR APLINKĄ
Jeigu viršutinėje dalyje rasta durpių, dumblo, takaus molio ar kitas labai silpnas gruntas, anot dr. D. Sližytės, labiausiai tiktų poliniai ar gilieji pamatai. „Polių gylis gali būti 2–2,5 m, kai pamatų pagrindu galintis būti gruntas yra gana aukštai. Kitu atveju gali prireikti ir 12 m gylio polių, jeigu laikantysis grunto sluoksnis yra giliai. Polinius pamatus verta įrengti ir tuomet, kai gruntinio vandens lygis yra aukštas, ir kai aptinkami grunto sluoksniai yra silpni ar su organinėmis priemaišomis. Poliniai pamatai pranašesni už sekliuosius, nes jų įrengimui reikia daug mažiau žemės darbų ir betono, o vienas didžiausių privalumų – polinių pamatų įrengimo greitis“, – komentavo L. Ruzgys.
Polinių ar giliųjų pamatų pagrindo laikomajai galiai įtakos turi ne tik jų matmenys ir grunto savybės, bet ir įrengimo technologija. Dr. D. Sližytė pasakojo, kad Lietuvoje labiausiai paplitę gręžtiniai, pastovaus sraigtinio gręžimo ir spraustiniai poliai bei gręžtiniai pamatai. Visiems jiems įrengti reikalinga specialioji technika, kuri kartais gali būti gana paprasta, kartais – sudėtinga ir daug kainuojanti.
„Jau projektuojant reiktų numatyti, kokia technologija bus naudojama, kokie turėtų būti skersmenys bei ilgiai, koks poveikis aplinkai. Pavyzdžiui, vibraciniai ar kaltiniai-spraustiniai poliai per gruntą dinamiškai veikia aplinkinius statinius. Ypač pavojinga tokias technologijas taikyti tiksotropiniuose gruntuose, nes smulkūs gruntai, prisotinti vandens ir veikiami dinaminių apkrovų, praskysta. Tai labai aktualu, kai aplinkiniai pastatai jau yra suskilę“, – įspėjo dr. D. Sližytė.
Gręžtiniai poliai, anot pašnekovės, mažiau kenkia aplinkai. Jie būna įprastiniai ir su apsauginiais vamzdžiais. Pastaruosius rekomenduojama rinktis, kai gruntuose išgręžtas gręžinys užbyra, pavyzdžiui, sausame smėlyje, žvyre, arba kai yra, pavyzdžiui, aukštas gruntinio vandens lygio gruntuose, vandens prisotintuose smėlio ar dulkių lęšiuose ir kt.
Gręžtiniai poliai gali būti įrengiami ir pastovaus sraigtinio gręžimo metodu, kuris įrengimo metu nepalieka gręžinio neužpildyto, todėl nėra galimybės šiam užbyrėti.
PLOKŠTĖ TINKA NE VISUR
Ištisiniai arba plokštuminiai pamatai, pasak L. Ruzgio, konstruojami taip, kad pastato apkrovas gruntui perduoda ne tik sijos po laikančiosiomis konstrukcijomis, bet ir pamatinė plokštė.
„Šiuos pamatus, atitinkamai paruošus jiems pagrindo sluoksnius ir įrengus drenažą, galima įrengti ir tuomet, kai arti žemės paviršiaus yra santykinai silpnas gruntas, ir kai jis stiprus. Visada, taip pat ir renkantis plokštuminius pamatus, labai svarbu įvertinti grunto deformaciją, kuri gali lemti pamatų tipo pasirinkimą. Tačiau plokštuminiai pamatai turi vieną, nors ir neesminį, trūkumą – prieš įrengiant pamatą turi būti apgalvota kiek, kur ir kokių įvadų ar technologinių kanalų reikia, nes užliejus betoną ką nors pakeisti yra sudėtinga. Pranašumu galim laikyti tai, kad išbetonuotas šio tipo pamatas kartu yra ir pirmo aukšto grindys“, – sakė pašnekovas.
Dr. D. Sližytė pastebėjo, kad kai kurie statybininkai, neatsižvelgdami į inžinerines geologines sąlygas, visuomet siūlo po namu betonuoti ištisinę plokštę. „Ji tinka ne visur: būtina įvertinti ne tik apkrovų pasiskirstymą, bet ir grunto nevienodumą po plokšte. Tai reiškia, kad gana giliai slūgsantys gruntai gali turėti įtakos plokštėje veikiantiems lenkimo momentams, tiesiogiai lemiantiems armavimą, ir deformacijoms. Jeigu plokštė remiasi į deformatyvų gruntą, būtina įvertinti būsimus nuosėdžius, kad laikui bėgant nekiltų bėdų su komunikacijų įvadais – skirtingu greičiu sėdant aplinkai bei pastatui, gali tekti rekonstruoti nuotekų ir vandentiekio vamzdynus“, – įspėjo docentė.
PAMATO PAGRINDO DEFORMACIJA
Stiprus ar silpnas pagrindas reikalingas konkrečiam pastatui, pasak docentės, priklauso ne tik nuo geologijos, bet ir nuo to, kiek leisime deformuotis pagrindui po pamatais, koks numatomas pastato gyvavimo laikotarpis.
„Pavyzdžiui, laikinai pašiūrei apkrovos į pamatus nėra didelės, gyvavimo laikas trumpas ir nesvarbu, kad šiek tiek deformuosis sienos. Tokio pastato pamatų pagrindu gali būti ir puraus smėlio ar plastiško molio sluoksnis. Tačiau gyvenamojo namo, kad ir nediduko, pamatų į tokį gruntą šiais laikais nereikėtų remti“, – sakė pašnekovė.
NAMUI SU RŪSIU DRENAŽAS BŪTINAS
Pamatus būtina apsaugoti nuo gruntinio ir kritulių vandens poveikio, todėl labai svarbi ir tinkama pamatų hidroizoliacija. A. Ruzgys aiškino, kad pamatai hidroizoliuojami vertikaliai (pamato išorėje) ir horizontaliai (pamato viršuje). Vertikalioji hidroizoliacija užtikrina, kad betonas nedrėks dėl gruntinio ir kritulių vandens poveikio, o horizontalioji – kad drėgmė iš pamato konstrukcijos nekils į viršų ir nepateks į sieną.
Pamatų šiltinimas priklauso nuo statinio sienų konstrukcijos, tačiau dažniausiai naudojamas polistireninis putplastis. „Konstruojant apšiltinimo mazgus paprastai stengiamasi, kad sienos šiluminės izoliacijos sluoksnis susijungtų su pamatuose numatytu šilumos izoliacijos sluoksniu. Pavyzdžiui, trisluoksnio mūro sienos konstrukcija yra tokia: laikantysis blokelis, apšiltinimo sluoksnis, oro tarpas ir apdailinis mūras. Šio tipo sienos pamato konstrukcija atrodytų taip: betono sluoksnis, ant kurio mūrijamas laikančiųjų blokelių mūras, pamato šilumos izoliacijos sluoksnis, sutampantis su sienos šilumos izoliacijos sluoksniu, ir sluoksnis betono, laikantis apdailinį mūrą“, – išvardijo L. Ruzgys.
Drenažas yra skirtas apsaugoti konstrukcijas nuo neigiamo vandens poveikio. Statant pastatą su rūsiu drenažą įrengti būtina. Kitu atveju drenažo reikalingumą, anot pašnekovo, lemia sklypo inžinerinės-geologinės sąlygos. Požeminio vandens lygio prognozė ir grunto savybės, pateikiamos inžinerinių geologinių tyrimų ataskaitoje, leidžia projektuotojui konkrečioje situacijoje priimti teisingus sprendimus dėl drenažo.
Giedrė BALČIŪTĖ
