Tapytoja Patricija Jurkšaitytė ir scenografas Marius Puskunigis savo būstą sukūrė penktą šimtmetį skaičiuojančiame name. Įsigydami jį kartu paveldėjo ir pastato istoriją lydinčias paslaptis, kurių dalis neatskleista ir šiandien. Viktorija Vitkauskaitė domisi, kaip menininkams pavyko prisijaukinti išskirtinę Užupio erdvę.
Statokais mediniais laiptais kylame į antrąjį namo aukštą, pro kurio langus atsiveria gražiausi Vilniaus vaizdai. Trylikos sostinės bažnyčių bokštai net ir į žiemą brendančiame pilkame kraštovaizdyje sukuria įspūdingą reginį. „Šis namas kadaise irgi buvo bažnyčia“, – nustebina M. Puskunigis, nors atidžiau įsižiūrėjus į didžiąją būsto sieną tai galima numanyti.
Maždaug prieš 420 metų statytas namas iškilo dar tais laikais, kai dabartiniame Užupyje plytėjo miškai. Nuo Vilniaus pranciškonų-bernardinų atsiskyrę keli vienuoliai persikėlė į kitą Vilnios krantą ir ant Rojaus kalno pastatė savo bažnyčią. Vėliau, kai visai kaimynystėje iškilo šiandien tebeveikianti Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, šiame name buvo įkurta klebonija.
Tiek apie būsto istoriją pavyko išsiaiškinti dabartiniams jo savininkams. Vis dėlto ant kalno esantis senas namas atskleidė dar ne visas savo paslaptis. M. Puskunigis pasakoja skaitęs, kad šiuos namus su Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia jungia požeminis tunelis. Kartą bažnyčios požemiuose apsilankęs menininkas pamatė, kad tiesiai į jo namų pusę iš tiesų veda skliautuotas tunelis, tačiau jis užmūrytas baltomis silikatinėmis plytomis. Matyt, tai buvo padaryta sovietmečiu, kai bažnyčia buvo uždaryta, o joje įrengtos skulptorių dirbtuvės.
Apie dar vieną neatversta namo istorijos puslapį prabilo senutė kaimynė. Prieš kelerius metus ji susistabdė šunį vedžiojusį M. Puskunigį ir pasakė: „Kol nenumiriau, noriu jums atskleisti vieną paslaptį“. Moteris papasakojo, kad tiesiai prieš jos būsto duris statybininkai, mūrydami sieną, atkasė didžiulį skliautuotą tunelį. Jis vedė tiesiai į kalną, kurio viršuje stovi ir P. Jurkšaitytės bei M. Puskunigio namai. Tunelio viduje esą išlikę netgi akmeniniai laiptai. „Senutė pasakojo, kad darbininkai tą vietą greitai užmūrijo ir apsimetė, kad nieko tokio nerado. Manau, pagal tos moters pasakojimą dar sugebėčiau atrasti, kurioje maždaug šlaito vietoje slypi tunelis, vedantis į mūsų namus“, – kalba M. Puskunigis.
Kai prieš penkiolika metų menininkų pora įsigijo šį seną namą, jis niekuo nepriminė šiandieninės bohemiškos, jaukios ir stilingos erdvės. Viena šlaito pusė, ant kurios stovi būstas, čiuožte čiuožė žemyn į Vilnią, o ant apačioje sustatytų automobilių krisdavo akmenys. Būsimasis P. Jurkšaitytės ir M. Puskunigio namas dėl šios priežastys buvo skilęs pusiau, o viena jo siena kartu su šlaitu smuko žemyn.
Vis dėlto tokio vaizdo menininkai neišsigando. Sutelkus gyventojus ir paprašius savivaldybės paramos, šlaitą pavyko sutvirtinti. Tačiau antrąjį individualaus namo aukštą įsigiję šeimininkai dar pusę metų patys čia vengdavo užsukti. „Pirmajame aukšte buvo „taškas“ – rinkdavosi lėbauti alkoholikai, antrajame aukšte neseniai mirė moteris… O ir pats namas atrodė kaip griuvėsiai. Kai mano tėvas sužinojo apie mūsų pirkinį, slapta apžiūrėjo ir susiėmė už galvos, sakė, kad tik menininkai gali tokią nesąmonę nusipirkti“, – šypteli scenografas.
Persikėlusi į šiuos namus pora ėmėsi remonto. Padirbėti teko iš peties: keisti patalpų planą, dengti naują stogo dangą. Autentiškos ir vertingos būsto detalės – seno mūro fragmentai, nišos sienose, medinės sijos – buvo atidengtos ir tapo organiška interjero dalimi. Vienu metu ir imtis remonto, ir gyventi kasdienį gyvenimą nebuvo lengva. Scenografas prisimena, kaip pirmajame buto aukšte keičiant stogą ėmė snigti tiesiai į kambario vidų: „Ryte pabudęs, būdavo, praveri duris į kambarį, virš kurio keičiamas stogas, prastumi sniegą ir eini tolyn“, – juokiasi M. Puskunigis.
Menininkas svarsto, kad bandant suderinti kasdienę buitį ir remontą pastarasis taip ir lieka neužbaigtas. „Nežinau, kada viską padarysime“, – ranka mosteli pašnekovas. Tačiau pašalinėms akims šie namai atrodo lyg visiškai užbaigtas unikalus paveikslas. Nestandartinio būsto planas – taip pat nestandartinis. Užlipus laiptais į antrąjį namo aukštą pirmiausia patenkama į virtuvės zoną. Iš jos – į bendrąjį kambarį, kur telpa valgomasis, svetainė ir svarbi šeimininkų pomėgiams skirta erdvė: čia lyg prieš koncertą sudėti muzikos instrumentai ir ištemptas ekranas namų kino seansams. Už durų slepiasi svečių miegamasis, kuris galbūt greitai virs vyresnėlės dukters kambariu. įrengti Mediniai laiptai iš bendrosios zonos veda į aukščiausioje būsto vietoje įrengtas privačias zonas: šeimininkų miegamąjį bei vaikų kambarį.
Kone visose namų erdvėse įkomponuoti meno kūriniai. Ant sienų kabo P. Jurkšaitytės tapybos darbai iš ciklo „Olandiškos istorijos“, svetainėje stovi menininkės kurti minkšti kūgio formos objektai, prieš porą metų matyti galerijoje „Vartai“ surengtoje personalinėje parodoje. Namų scenografiją papildo senoviniai baldai, kurių dauguma atvežti iš Prancūzijos. Sėsti į automobilį ir keliauti po šios šalies provincijoje rengiamus sendaikčių turgus buvo vienas iš šeimos pomėgių.
„Tuose palėpių turguose žmonės parduodavo labai gražių, skoningų dalykų, be to, neįtikėtinai pigiai“, – pasakoja M. Puskunigis. Senus daiktus lydinčios istorijos ar sukaupta energetika šios šeimos nebaugino. Tik vieną kartą scenografas pajuto negalintis priprasti prie parsivežto pirkinio. Paauksuotą laikrodį odiniame dėkle pavyko įsigyti vos už eurą, tačiau parvežtas į Vilniaus namus jis kėlė nuolatinę antipatiją. Visi kiti daiktai namuose prigydavo iš karto.
Iš griuvėsių prikeltas būstas, unikalus tiek vidaus erdvėmis, tiek pro langus atsiveriančia panorama, šiandien tapo vertybe ne tik menininkų akimis. M. Puskunigis prisimena kartą sulaukęs viliojančio pasiūlymo šį namą parduoti už solidžią sumą: „Tačiau abu su žmona supratome, kad niekur iš čia nesikelsime. Tiek daug kūrėme savo rankomis, be to, čia gimė vaikai, liko daugybė sentimentų. Šie namai yra mūsų.“
