Šioje scenoje personažų gyvenimus kūręs aktorius Romualdas Urvinis iš čia išlydimas į paskutinę kelionę.
„Greitasis Laikas neaplenkia nieko;/ Kur tykiai bėga jis – nežino nieks. /
Gilių raukšlių, kurias jisai palieka, /Jokia jėga išlygint nepajėgs“, – nuo J. Miltinio dramos teatro scenos sklinda aktoriaus Romualdo Urvinio skaitomas Viljamo Šekspyro sonetas.
Ir, atrodo, niekas kitas negalėtų įtaigiau perteikti tų žodžių – tik šis, sodriu, stipriu balsu garsėjęs, puikiai eilėraščius skaitydavęs aktorius.
Deja, skamba tik soneto įrašas. R. Urvinis – jau ne šios Žemės gyventojas. Pasirengęs paskutinei kelionei, aktorius guli baltuose žieduose skendinčiame karste.
O jo prasmingo ir įdomaus gyvenimo akimirkos slenka prieš gerbėjų akis – scenoje rodomos nuotraukos keičia viena kitą. Štai R. Urvinis visai jaunas vaikinukas draugų būryje, štai jis su gitara linksmi šypsosi ir visas jo gyvenimas, visi atradimai, susitikimai, pergalės dar ateityje.
Nuotraukos primena ir jau subrendusį, daugybę vaidmenų sukūrusį aktorių – jose matyti scenos iš spektaklių, kasdienio gyvenimo akimirkos, įvykiai, išlikę daugelio vyresnių žmonių atmintyje. Iš nuotraukų šypsosi toks žmogus, kokį daugelis pažinojo – talentingas, draugiškas, nuoširdus.
Paskutinės valandėlės lekia greitai. Liūdna smuiko melodija primena, kad atėjo atsisveikinimo minutė – laikas į kelionę. Uždanga.
Lietaus palydėtas
Kai Panevėžys atsisveikino su kovo 2 dieną mirusiu mylimu aktoriumi R. Urviniu, regis, ir pati gamta gaubėsi liūdesio šydu – visą dieną lijo, pilkas dangus nesigiedrijo nė akimirkai. Artėjant vidurdieniui į Juozo Miltinio dramos teatrą rinkosi vis daugiau aktoriaus talento gerbėjų.
„Romualdas Urvinis buvo pats mylimiausias mano aktorius. Anksčiau buvau tikra teatro gerbėja. Buvo laikas, kai stengdavausi nepraleisti nė vieno spektaklio, o ypač jeigu jame vaidindavo šis aktorius. Jis buvo ne tik talentingas aktorius, bet ir mielas, paprastas, nuostabus žmogus“, – kalbėjo mokytoja pensininkė Vanda. Išreikšdama pagarbą ji dėjo ant scenos krašto kuklų žiedelį.
R. Urvinio išlydėti atėjusieji negailėjo velioniui šiltų žodžių, dalijosi įspūdžiais, prisiminimais iš spektaklių, susitikimų.
„Guodžia tik tai, kad visi esame laikini. Vieni anksčiau, kiti vėliau pasuksime tuo pačiu keliu, kaip jis. Gyvenu netoli to namo, kuriame gyveno aktorius, ir dar anos savaitės antradienį mačiau jį išeinantį pro laiptinės duris, o kitą dieną sužinojau, kad jo jau nebėra. Žinia tiesiog pritrenkė – žmogaus, kuriuo taip žavėjausi, kuris buvo dar gana stiprus, vaidino, turėjo planų – nebėra“, – graudinosi panevėžietė Aldona.
Žydėjimo nesulaukė
Dar senosiose teatro patalpose, Respublikos gatvėje, su R. Urviniu susipažinęs buvęs ilgametis J. Miltinio dramos teatro pastatymų dalies vedėjas Vidmantas Karpis kartu su kitais lydi jį į paskutinę kelionę.
„Kai atėjome į studiją, pradėjome dirbti, prisimenu, buvo trys neperskiriami draugai, labai talentingi jauni aktoriai – Petras Steponavičius, Henrikas Rimeika ir Romualdas Urvinis. Visi buvo linksmi, įdomūs, draugiški – o šiandien išeina jau paskutinis iš jų. Visiškai retos senųjų teatralų gretos“, – „Sekundei“ sakė V. Karpis.
Jis R. Urvinį prisimins ir kaip savo sodo kaimyną.
„Gamta, sodas jam buvo labai svarbu, puikai tvarkėsi, rūpinosi, kiekvieną žemės plotelį puoselėjo, garsėjo kaip geras medelių skiepytojas. Dažnai pabendraudavome – menu, dar praėjusią vasarą puikiai tvarkėsi. O šiemet sodas sužydės jau be jo“, – apgailestavo buvęs bendradarbis.
Atsisveikinimo laikui atėjus karstą su R. Urvinio palaikais ant pečių iš teatro išnešė jo kolegos aktoriai. Scenos grandas amžinojo poilsio atgulė Ramygalos gatvės kapinėse.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
U. Mikaliūno nuotr.
