Retas lietuvis, net ir beveik nepraktikuojantis katalikas, nepakrikštija savo vaikų. Žmonės svarsto: tokia tradicija, taip elgėsi seneliai, tėvai, tą reikia padaryti ir mums. Panevėžio vyskupijos kurijos ekonomas, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys įsitikinęs, kad toli gražu ne kiekvienas krikštatėvis, o ir vaiko tėvai, žino tikrąją krikšto esmę, jo paskirtį.
Panevėžio vyskupijos kurijos ekonomo Romualdo Zdanio nuomone, bent trumpi kursai būsimiems krikšto tėvams labai reikalingi.
Dažnam ši ceremonija atrodo ir atminty išlieka tik kaip įspūdinga šventė, proga iškilmingai įnešti vaiką į bažnyčią, pasidaryti gražių nuotraukų, pasilinksminti, pabūti su artimaisiais.
Galimybė daugiau sužinoti apie krikštą suteikiama visiems, o kai kur net privalomai – kai kuriose parapijose prieš krikštijant vaiką jo tėvams ir krikštatėviams rengiami kursai. Tik juos išklausius galima krikštyti vaiką.
„Konkrečių Bažnyčios instrukcijų nėra, parapijos elgiasi savo nuožiūra – kai kur rengiami trumpi kursai, kai kur išankstiniai susitikimai su tėvais ir krikštatėviais ar pokalbiai su jais prieš krikštijant“, – sako dvasininkas.
Siūlymų pradėti organizuoti kursus krikštatėviams visose parapijose ir padaryti juos privalomus girdėti jau kuris laikas. R. Zdanys sako tokiems siūlymams pritariantis, tačiau apie konkrečius sprendimus dar negirdėjęs.
Jis nemano, kad tai turėtų būti ilgalaikiai kursai, kokie nors ypatingi užsiėmimai – užtektų poros trejeto susitikimų ar net vieno ilgesnio. Išklausę kursus būsimi krikšto tėvai galėtų gauti ne vienerius metus galiojančius pažymėjimus, patvirtinančius įgytas žinias.
Kursai prieš krikštą būtų naudingi ir tėvams.
Būsimiems tėveliams
Dar kūdikio besilaukiantys tėvai gali lankyti Panevėžio vyskupijos Šeimos centro katalikišką Kūdikio laukiančių šeimų mokyklėlę. Ši mokyklėlė tarp jaunų šeimų labai populiari, veikia jau vienuoliktus metus.
Kaip teigia Šeimos centro direktorė Jolanta Masiokienė, paminėjus mokyklėlės įkūrimo dešimtmetį buvo svarstyta, ar ir toliau ji turėtų veikti, – daugybę informacijos apie gimdymą, kūdikio auginimą galima gauti ir kitur. Tačiau pageidaujančiųjų būtent dvasingų užsiėmimų, kokie čia rengiami, buvo labai daug ir mokyklėlė tęsia veiklą.
Būsimus tėvus konsultuoja gydytojai, dvasininkai, psichologai – išklausomi keturi paskaitų ciklai. Apie krikštynas būsimiems tėveliams tuose užsiėmimuose nekalbama, tačiau, pasak J. Masiokienės, ta tema tikrai būtų galima daug ką pasakyti, – pamokos prieš krikštynas būtų naudingos ir būsimiems krikštatėviams, ir kūdikio tėvams.
Žinodami tikrąją krikšto esmę jie visai kitaip žiūrėtų į tą momentą, kai jų vaikas įnešamas į bažnyčią ir tampa kataliku. Turėtų būti formuojamas kitoks krikštatėvio įvaizdis, atskleidžiama paskirtis – ne tik prisiminti, pasveikinti krikšto sūnų ar dukrą gimtadienio proga, įteikti jiems dovaną, palinkėti laimės.
Svarbiausia – nuotraukos
Kai per sakramentą krikšto tėvai susitinka su kunigu, pirmasis kunigo klausimas būna toks: „Ko prašote iš Dievo ir bažnyčios savo vaikui?“
Kaip pasakoja R. Zdanys, atsakymų galima išgirsti pačių įvairiausių – kas prašo sveikatos, kas pinigų, kas geros karjeros.
Iš tikrųjų atsakymas gali būti tik vienas – vaikui prašoma krikšto. Juk dėl to jie atėjo į bažnyčią ir kreipiasi į Dievą. Tačiau didžioji dauguma krikštatėvių ne tik nežino, ką atsakyti į šį klausimą, jiems nežinoma ir pati krikšto esmė. Žmonės įsitikinę, kad krikštas tai tradicija, apeiga, kurią atlikus vaikutis bus apsaugotas, tiesa, nežinia nuo ko ir kaip.
Dvasininkas sako, kad krikštas – tai įvedimas į katalikų bendruomenę, tik per krikštą paprastas žmogus tampa Dievo vaiku, o krikšto tėvai – jo dvasiniais palydovais.
Krikšto tėvai prisiima pareigą ne švenčių progomis sveikinti, dovanoti dovanas ar padėti siekti karjeros, o rūpintis dvasiniu savo krikšto vaiko gyvenimu.
Tėvai dovanoja žemiškąjį gyvenimą, o štai krikšto tėvai per krikštą pakviečia jį į dangiškąjį, amžinąjį.
Lankydami pamokėles būsimi krikšto tėvai sužinotų apie Krikšto sakramento rimtumą, išmoktų sutelkti dėmesį visai į kitus dalykus. Dabar nupiginančios tikrąją krikšto dovaną krikštynos tampa tiesiog švente. Na ir, žinoma, būtinai su gausybe fotografijų.
Dvasininkai atkreipia dėmesį, kad kartais svarbiausiu krikštynų veikėju tampa fotografas, neretai net kunigui sakramento metu bandantis nurodinėti, kur žiūrėti, kaip pasisukti.
„Užverda tikra netvarka, visi siekia patekti į kadrą, vienas per kitą pozuoja, aiškinasi, kur kam stoti“, – „Sekundei“ teigė R. Zdanys.
Jis pabrėžia, kad per krikštą fotosesijos neturėtų būti rengiamos. Nuotraukos atminimui reikalingos ir jų galima pasidaryti kiek nori, bet fotografavimasis neturėtų pavirsti svarbiausia krikšto dalimi.
Rengiasi šeimai
Pirmasis pasirengimas katalikiškai šeimai yra sužadėtinių parengimas Santuokos sakramentui. Kursai vyksta visose parapijose, jais rūpinasi Panevėžio vyskupijos Šeimos centras.
R. Zdanio manymu, tokie kursai nemažai prisidėjo, kad per Santuokos sakramentą gerokai sumažėjo šurmulio, neatsakingų fotografavimų, pozavimų, fotografų išsišokimų svarbiausiu momentu.
Visada per sužadėtinių kursų užsiėmimus kalbama apie sakramento svarbą, jį priimančiųjų atsakingumą.
Šeimos centro direktorė J. Masiokienė sako, kad sužadėtiniai kviečiami į aštuonis susitikimus, kuriuose kalbama tikėjimo, bendravimo, šeimos planavimo ir kitomis temomis.
„Susitikimai – puiki proga skubėjime, lėkime dar kartą stabtelėti, prieš atsakingą žingsnį pasižiūrėti vienam į kitą“, – kalbėjo J. Masiokienė.
Sužadėtiniai, norintys sudaryti bažnytinę santuoką, ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki numatytos vestuvių datos užsiregistruoja parapijoje, kurioje nori susituokti. Tada jie ir siunčiami į pasirengimo Santuokos sakramentui kursus.
Santuoka gali būti laiminama ir kitoje parapijoje ar bažnyčioje, tačiau tos parapijos klebonas privalo turėti parapijų, kurioms priklauso sužadėtiniai, klebonų raštišką leidimą.
Šeimos centre, be sužadėtinių kursų, besilaukiančiųjų šeimų mokyklėlės, šeštus metus veikia Mamyčių klubas. Mamytės su vaikučiais į susitikimus renkasi penktadieniais.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
