Daliai šalies pedagogų didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų reikalaujant streiku, jų kolegos iš Panevėžio jaunimo mokyklos dirba kaip dirbę, nes, pripažįsta, turintys didesnių rūpesčių. Šios įstaigos koridoriuose policijos pareigūnai – įprasta kasdienybė. Ir policiją čia kviečia mokiniai esą jų teises pažeidinėjantiems mokytojams.
Keiksmažodžiai – tik perliukai, palyginti su tuo, ką iš savo auklėtinių patiria Jaunimo mokyklos pedagogai. U. Mikaliūno nuotr.
„Mes nestreikuojame. Turime užtektinai ir savų problemų“, – prasitaria šios mokyklos direktorius Vidmantas Vilutis.
Prieš keletą savaičių bendruoju pagalbos telefonu paskambinęs Jaunimo mokyklos 14-metis auklėtinis pasiskundė, kad direktorius prieš jį smurtauja. Atvykęs policijos ekipažas apklausė vaiką, direktorių, incidento liudininkus, į mokyklą buvo iškviesta nepilnamečio mama. Ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti neįžvelgus nusikaltimo sudėties.
„Paaiškėjo, kad direktorius prie vaiko nė neprisilietė. Tiesiog mokinys jautėsi nuskriaustas, nes jam liepė eiti į pamoką“, – „Sekundei“ teigė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Rasa Černauskaitė.
Kerštas mokytojams
Smurtu prieš auklėtinį apkaltintas V. Vilutis pasakoja, jog tąkart visa klasė, užuot ėjusi į jo dėstomą etikos pamoką, susirinko prie kompiuterių informatikos kabinete. Direktoriui atėjus kviesti vaikų į pamoką, visi atsistoję išėjo, o vienas liko.
Paraginęs auklėtinį atsitraukti nuo kompiuterio ir eiti į etikos pamoką, V. Vilutis buvo apkaltintas smurtu prieš nepilnametį.
„Tiesiog pasukau kėdę ir liepiau kulniuoti į pamoką. Likau apkaltintas, kad tempiau už rankos, bet nieko panašaus nebuvo. Nei jį tampiau, nei stumdžiau. Gerai, kad mūsų pokalbį daug kas matė“, – guodžiasi V. Vilutis.
Direktorius neslepia: tai nebe pirmas kartas, kai mokiniai iškviečia policiją juos drausminti bandantiems pedagogams.
„Dabar labai populiaru mokiniams kviestis policiją dėl to, kad mokytojas nepriima į pamoką ar iš jos išvaro. Atvažiuoja policija, apklausia, iškviečiami tėvai, tie tada pradeda už vaiką atsiprašinėti, tuo incidentas ir baigiasi“, – nebesistebi V. Vilutis.
Anot jo, mokytojams laidomi keiksmažodžiai tėra tik žiedeliai to, kas vyksta mokykloje.
Saugosi nešiodamiesi telefonus
Jaunimo mokykloje nebedirba mokytoja, kuriai kadaise teko gydytis darbe sulaužytą rankos pirštą. Direktoriaus teigimu, pedagogė nukentėjo, kai mokiniui uždraudė rūkyti. Mažasis rūkalius puolė bėgti nuo mokytojos, toji – vytis. Pirštas lūžo bandant sulaikyti mokinį.
„Kad taip uoliai visi mokytojai dirbtų. Mes ir dabar vaikams neleidžiame rūkyti aplink mokyklą. Pedagogus raginame budėti, pričiupus rūkantį vaiką surašomas aktas, perduodamas nepilnamečių reikalų inspektoriui, tėvams skiriamos baudos. Jei nebūtų tokios kontrolės, liūdnai atrodytume“, – mano V. Vilutis.
Anot jo, padirbėjus tokioje mokykloje nustojama bet kuo stebėtis. Matydami, jog kasmet susirenka vis sunkesnių elgesio bėdų turintys vaikai, pedagogai jau susirūpinę savo pačių saugumu.
„Kolegoms visada sakau, kad privalome vieni kitiems padėti. Išgirdome pamokoje triukšmą – užeikime, padėkime. Mokytojus raginu pamokoje, jei nenori neštis rankinių, turėti bent jau telefoną, kad mokiniams įsisiautėjus iš karto skambintų kolegoms, psichologui. Kas tokiu patarimu pasinaudoja, susitvarko. Sunku bandantiems problemas spręsti savarankiškai“, – mokytojo darbo užkulisius atskleidžia V. Vilutis.
Eksperimentas nuvylė
Žinomas džiazo mokytojas, keturiasdešimties metų pedagoginio darbo stažą turintis Gendrius Jakubėnas, atlikėjos Simonos Jakubėnaitės tėtis, Jaunimo mokykloje ištvėrė dvejus su puse metų.
„Ten žiauriai sudėtinga situacija. Tikėjau, kad galima su tais mokiniais dirbti, bet realybė kitokia. Du trečdaliai vaikų normalūs, bet likusieji potencialūs nusikaltėliai“, – rėžia G. Jakubėnas.
Džiazmenas neseniai nuleido rankas ir pasiprašė atleidžiamas iš muzikos mokytojo pareigų. Iki ateidamas į Jaunimo mokyklą, G. Jakubėnas dirbo buvusioje J. Švedo pedagoginėje mokykloje, Muzikos mokykloje, Panevėžio kolegijoje, pats įkūręs Modernaus dainavimo studiją.
Pustrečių metų, praleistų Jaunimo mokykloje, yra juodžiausi per ilgą G. Jakubėno pedagoginio darbo praktiką. Mokytojas prasitaria, kad jam bandant suvaldyti įsisiautėjusius paauglius šie į mokyklą išsikvietė policiją.
„Visada dirbau su jaunimu, susiejusiu gyvenimą su muzika. Norėjau pabandyti su sunkiais vaikais. Mane imponavo kompozitoriaus Dmitrijaus Kabalevskio pavyzdys. Būdamas įžymybė, jis nuėjo muzikos mokyti pradinukų. Norėjau ir aš paeksperimentuoti, bet, turiu pripažinti, man nepavyko. Tiems vaikams L. Betchovenas yra gaidys, Mocartas nesąmonė. Ir tai dar švelnūs žodžiai iš to, ką girdėdavau mokykloje“, – pasakoja G. Jakubėnas.
Išsijuosė diržą
Mokytojas pripažįsta taip ir nesuradęs, kuo paauglius sudominti, nors bandęs taikyti įvairius pedagoginius metodus. Dažniausiai, anot jo, pamokose klausydavęsi muzikos. Pedagogas sako tikėjęsis elgesio problemų turinčius nepilnamečius paveikti Mocarto muzikos terapija. Leisdavęs jiems pamokoje veikti, ką norintys, bet su sąlyga, kad turi klausytis klasikos. Tačiau vaikai ištverdavo ramūs keletą minučių ir vėl pratrūkdavo keiksmais.
„Jiems nieko negalima įpiršti. Jei paleidi normalią muziką, esi iškoneveikiamas keiksmažodžiais. Bet aš tiek turiu savigarbos, kad negaliu apie klasiką kalbėti nepagarbiai. Baisu ten, turbūt taip pat, kaip kalėjime. Klasėse apie 10–13 vaikų. Bet tegul bendrojo ugdymo mokyklų mokytojai, sakantys, kad su tiek lengva, ateina patys padirbti“, – „Sekundei“ pasakojo G. Jakubėnas.
Anot jo, kad suvoktum, kaip dirba Jaunimo mokyklos pedagogai, reikia patiems pasėdėti pamokoje. To nepatyrusiesiems pasakojimai apie tai, kas ten vyksta, atrodo sunkiai įtikimi.
Dėl konfliktų su mokiniais G. Jakubėnui taip pat yra tekę turėti reikalų su policija. Mokykloje sklando kalbos, kad šeštokai per pamoką mokytojui pareigūnus iškvietė už tai, kai šis įsisiautėjusiems trims neklaužadoms pagrasino perlieti išsijuostu diržu.
Mokytojas apie incidentą kalbėti nenori. Tik prasitaria, kad ten dirbant būdavę visko.
„Kartais ir papurtai. Jei mokiniai puola mokytoją – bando spirti, mesti į jį kuprinę, įsivaizduokit, kokie geležiniai turi būti nervai, kad susivaldytum. Visiems ten dirbantiems reikėtų kabinti medalius. Mokiniams mes debilai, kvailiai“, – sako džiazmenas.
Po pamojavimo diržu mokytojas didesnių nemalonumų išvengė – ikiteisminis tyrimas taip pat nebuvo pradėtas.
Blogiau nebebus
Dirbdamas Jaunimo mokykloje G. Jakubėnas sako visus tuos metus gyvenęs mintimi, kuo sudominti chaosą pamokose keliančius vaikus. Ir tik ją palikęs atsipalaidavo ir galėjo vėl atsidėti kūrybai. Vis dėlto, anot jo, su dviem trečdaliais mokinių dirbti būtų įmanoma, jei ne likusi saujelė. Jiems lengvai pavykdavo visą klasę išvesti iš pusiausvyros.
„Dėl vieno kito vaiko ten darbas virto pragaru. Blogį jaunimas labai greitai perima, jei koks vienas išsišoka, suveikia klasėje bandos jausmas. Kai po vieną kalbiesi, normalūs vaikai. Bet kai jie minioje, muštynės kyla. Esu daug prifilmavęs, kas vyksta pamokose. Nenoriu nė prisiminti“, – neslepia G. Jakubėnas.
Jaunimo mokykloje pustrečių metų jis sako ištvėręs tik dėl darnaus ir draugiško kolektyvo bei supratingos valdžios. Tačiau pripažįsta, kad šitaip eksperimentuodamas veltui iššvaistė laiką, kurį galėjo skirti kūrybai.
Dabartiniams savo privačios studijos ir Panevėžio kolegijos auklėtiniams G. Jakubėnas siūlo išdrįsti koncertuoti Jaunimo mokykloje, nors iš anksto žino, kad atlikėjai bus nušvilpti.
„Ten gavus tokią gyvenimo pamoką jiems niekur nebebus baisu“, – juokiasi džiazmenas.
Žemintas ir skaudintas mokytojas vis dėlto tikina ant buvusių mokinių neširstantis. Ir gatvėje susitikęs mielai sveikinasi.
„Sakoma, daktaras ant ligonio pykti negali. Man sunkiausia buvo sutikti jaunų žmonių, kurie nieko nenori ir nemato savo ateities“, – įvertino G. Jakubėnas.
Vietoj amortizatorių
Pačiame miesto centre, Ramygalos g., įsikūrusi Jaunimo mokykla skirta elgesio bėdų bendrojo ugdymo mokyklose turintiems vaikams. Šiuo metu joje nuo 6-os iki 10-os klasės mokosi 81-as vaikas. Pagal tokiai švietimo įstaigai taikomus kriterijus klasėse tėra 12–18 mokinių. Direktorius V. Vilutis svarsto, kad kol kas pedagogai yra savotiški amortizatoriai tarp sudėtingo elgesio paauglių ir visuomenės. V. Vilutį gąsdina Savivaldybės ketinimai Jaunimo mokyklą iškelti į tolokai nuo miesto centro esantį Suaugusiųjų mokymo centrą. Anot jo, šių vaikų motyvacija mokytis per menka, kad persėstų į kelis autobusus tam, kad nuvažiuotų į mokyklą.
Aptarinėjantys galimas permainas mokiniai jau dabar diskutuoja, ką jie veiks, bet į mokyklą kitame mieste gale esą tikrai nevažinės.
„Tegul mus kelia į bet kurią kitą lengviau pasiekiamą miesto mokyklą, tegul prijungia, duoda vieną aukštą, be ne į užkampį tremia. Po dvejų trejų metų ten mūsų mokykla sunyks, o vaikai atsidurs gatvėje. Tada bus miestui dar sudėtingiau“, – neabejoja direktorius.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
