Kvietimas dalyvauti tarptautiniame garsaus gatvės menininko Banksy projekte menininkei Severijai Inčirauskaitei-Kriaunevičienei atnešė dėmesio bangą ir naujų pažinčių. Slūgstant šio projekto epidemijai, IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė su tekstilės meno galerijos „Artifex“ vadove kalbėjosi apie savitumo, sėkmės ir vis dar gajaus archajiško tekstilės suvokimo veiksnius.
– Iš Banksy įkurto šiuolaikinio meno parko kai kurie jūsų darbai iškeliavo tiesiai į Švediją. Kokioje parodoje dalyvaujate šįkart?
– Tai šiuolaikinės tekstilės paroda „Siuvinėjimas: vizija ir liudijimas“ viename reikšmingiausių Švedijos muziejų „Röhsska“ Geteborge, skirtame mados, dizaino ir taikomųjų menų reprezentacijai ir tyrimams. Parodos idėja yra mažas dygsnis – didelės istorijos: menininkai, pasitelkdami tik siuvinėjimo techniką, atskleidžia tiek savo asmeninius, tiek globalesnius pasakojimus. Esu vienintelė užsienietė, kurios darbai ten eksponuojami: visi kiti kūriniai yra švedų menininkų. Taip susiklosto, kad jau ne pirmą kartą parodoje esu viena lietuvė tarp švedų. Šiuo metu taip pat veikia ekspozicija Škotijoje, galerijoje „Bonhoga“. Ji skirta švedų dizainui, bet ten taip pat yra mano kūrinių. Šių metų pradžioje dalyvavau skandinaviško dizaino mugėje „Formex“ Stokholme, rodžiau savo kūrinius, ten kuratoriai mane pastebėjo ir pakvietė dalyvauti parodoje Škotijoje.
– Galima banaliai sakyti, kad sulaukėte savo valandos?
– Net nežinau, tai retorinis klausimas. Man atrodo, kad Lietuvoje visiems jau ir nusibosti spėjau savo menais. Bet pasiūlymų išties sulaukiu, renkuosi, kur dalyvauti. Pavyzdžiui, viena jauna kuratorė Niujorke, Manhatane, ruošėsi atidaryti savo galeriją ir iš karto panoro tapti mano agente. Tačiau palaukiau, kol ji atvers duris, nusiunčiau ten pasižvalgyti draugus ir atsisakiau. Supratau, kad nesutampa mūsų skoniai. Galbūt komerciškai tai būtų buvęs sėkmingas žingsnis, bet vėliau man būtų buvę gėda kviestis žmones į parodas.
– Švedijoje jūsų kūriniai eksponuojami Taikomosios dailės muziejuje. Tačiau ar tai, ką darote, pati įvardijate kaip taikomąją dailę?
– Man nesvarbu įvardijimai. Baigiau tekstilės studijas, prieš tai – drabužių dizaino, bet nebesu linkusi tų dalykų grupuoti, nes tai pasenęs reikalas. Akivaizdu, kad tekstilė gali būti tiek taikomoji, tiek ne. Pačioje tekstilėje užkoduotas dualumas: tai gali būti ir meno, ir funkcinio dizaino sritis. Skirtinguose universitetuose tekstilės programos taip pat dažniausiai eina skirtingais keliais: vienur laikomasi dizaino, kitur meno krypties, tačiau smagiausia, kai šiuos dalykus bandoma sujungti. Man įdomiausia, kai ribos absoliučiai išsitrina, kai suvokdamas kūrinį jo nebeskirstai pagal žanrinę priklausomybę, o jeigu bandai tai daryti – susipainioji.
Toks ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) galerijos „Artifex“ požiūris į tekstilę – tai tiesiog šiuolaikinio meno dalis. Ji neprivalo būti tiesiogiai susijusi su siūlais ar panašiomis medžiagomis. Įdomiausia, kai bandome ieškoti sąsajų su tekstile kitų menininkų kūryboje, kurie galbūt net patys nepagalvoja apie tuos ryšius. Minkšta medžiaga – dažnas šiuolaikinių kūrėjų pasirinkimas, ji be galo iškalbinga. Apskritai manau, net nebeverta kalbėti, kas yra tekstilė, o kas – ne. 2014 m. mugėje „Art Vilnius“ mūsų galerijos pristatyta Eglė Ridikaitė išrinkta geriausia menininke. Tada labai nustebau iš vieno VDA profesoriaus išgirdusi pašpilkavimą, esą nuo kada Ridikaitė tapo tekstilininke? Iš tiesų nei ji tapo, nei ką – mums tiesiog buvo įdomūs jos kurti objektai, kurie tiko galerijos koncepcijai. Tad negaliu atsakyti į klausimą, ar požiūris į tekstilę ne kaip į siūlų ar audinių meną keičiasi, – viskas priklauso nuo asmenybės išprusimo.
Pačioje tekstilėje užkoduotas dualumas: tai gali būti ir meno, ir funkcinio dizaino sritis.
– Kryželiu siuvinėti metaliniai daiktai tapo savotiška jūsų vizitine kortele. Teko skaityti, kad sulaukiate įvairių rankdarbių mėgėjų prašymų pasidalyti siuvinėjimo schemomis. Ar tai reiškia, kad jūsų pasirinkta technika vis dar klaidina dalį žiūrovų, kad ne visi sugeba perskaityti jūsų kūriniais siunčiamą žinutę?
– Tas grįžtamasis ryšys išties labai įdomus. Gėlių raštai, kuriais dažniausiai siuvinėju įvairius objektus, yra jau egzistuojančios unifikuotos schemos iš visokių žurnalų, jas naudoju kaip populiariosios kultūros citatas. Todėl man visai nekeista, kad jos atpažįstamos. Nors kartais pasigūglinusi nustembu, kokiuose kontekstuose atsiduria mano darbai, – visokiuose siuvinėtojų puslapiuose. Kita vertus, prisiminus istorinį šios technikos kontekstą, panašiai buvo ir anksčiau: lakesnės fantazijos kūrėja nupiešdavo siuvinėjimo schemą, o kiti iš jos šias pirkdavo, todėl visas kaimas ir siuvinėdavo vienodus raštus su nedideliais improvizaciniais niuansais. Taip darau ir aš, tik konceptualiai žaisdama su technikos istorine tradicija.
Šį technologinį sprendimą pradėjau taikyti maždaug 2005 m. Iki to laiko dirbau su įvairiomis medžiagomis. Apskritai man medžiaga yra kūrinio dalis, kuri turi papildyti jo idėją. Ir anksčiau, ir dabar dirbu ne vien su šia technologija, bet išties kryželiu siuvinėti metaliniai daiktai tapo labiausiai atpažįstami. Prieš kelerius metus rengtoje parodoje rodžiau filmą, kaip išardau savo siuvinėtą sieną, nes jau pati buvau tos technologijos persisotinusi. Kita vertus, tenka susidurti ir su kuratorių spaudimu: „o mes vėl norėtume ko nors panašaus, ką darėte“. Pamažu grįžtu prie šios technologijos, nes suprantu, kad ja galima kalbėti vis apie kitus dalykus. Tai nėra dekoras, nors kartais vis dar tenka susidurti su tokia klaidinga nuomone. Pamenu linksmą atvejį, kai pas mane atvyko žurnalistai iš vieno rusiško kanalo. Jie buvo įsitikinę, kad važinėju siuvinėtu automobiliu, o mano namuose viskas išsiuvinėta kryželiu. Kai atsisakiau vaidinti pagal jų scenarijų, jiems teko nusivilti.
– Kai E. Ridikaitė meno mugėje buvo išrinkta geriausia menininke, daug kalbėta apie jos kūrinių – močiutės skarelės atspaudų – atpažįstamumo efektą. Kiek jis svarbus jūsų kūryboje? Juk, nors renkatės puikiai atpažįstamus daiktus, sąmoningai nekuriate jų istorijų, nepateikiate žiūrovui fabulos?
– Atpažįstamumo veiksnys labai svarbus. Todėl ir naudoju daiktus, kurie man reikalingi pasakojant istoriją. Daugelyje savo kūrinių ironizuoju tam tikrus reiškinius, mąstymo ar elgesio stereotipus. Pavyzdžiui, surūdijusių siuvinėtų objektų seriją „Rudens kolekcija“ kūriau Lietuvai ką tik tapus ES nare. Tada prasidėjo diskusijos dėl galimos niveliacijos, svarstymai, kaip mums reikėtų išlikti unikaliems. Įdomu tai, kad ši diskusija buvo aktuali pačiais įvairiausiais lygmenimis, o populiariosios kultūros atstovai reagavo bene greičiausiai. Atsirado daug užeigų su pseudopaveldu, sukurtų pagal vienodus principus. Tarp modernių pastatų išdygo pirkios ir į jas sutempti rakandai iš kaimo. Visas tas kičinis senosios kultūros pateikimas man labai krito į akį, todėl minėta kūrinių serija buvo gana ironiška ir kritiška šių procesų atžvilgiu. Vėliau siuvinėjau senų automobilių dalis: technologija liko ta pati, bet ja kalbėjau apie visai kitus dalykus – apie nacionalinio vairavimo ypatumus ir „subtilias“ gedulo tradicijas su plastikinėmis gėlėmis.
– Po projekto „Dismaland“ su Banksy jūsų vyras jūsų feisbuko sienoje rašė: „Jei būtum nežinomos tapatybės menininkė, galėtum būti žymesnė už Banksy, o dabar turi stengtis daug labiau.“ Kiek jums svarbūs žaidimai konstruojant asmeninį mitą?
– Banksy fenomenas man yra puikus rinkodaros pavyzdys. Net atidarius Dismalandą pirmiausia buvo analizuojamas ne pats projektas, bet ir toliau eskaluota intriga – kas yra Banksy? Informacija apie Dismalandą slėpta iki paskutinės dienos, įrengiant ekspoziciją visur tykojo, net virš parko skraidė paparacai. Žmogiškas smalsumas visada suveikia, juo ten ir buvo žaidžiama. Iki tol nebuvau labai didelė Banksy žinovė ar gerbėja, bet kuravimas jo projekte man labai patiko.
– Ką jums ši patirtis davė?
– Be abejo, daugiau žinomumo. Ir anksčiau mano darbai buvo eksponuoti parodose su garsių menininkų, tokių kaip Andy Warholas, Josephas Beuysas, Jeffas Koonsas, Erwinas Wurmas, Marina Abramovič ir kiti, kūriniais. Bet tie menai keliavo po galerijas, muziejus, tad skirti elitiniam meno vartotojui. O Banksy fenomenas yra tai, kad jo gatvės menai orientuoti į plačiąją auditoriją. Šiuo atveju galima sakyti, kad pasinaudojau Banksy žinomumu (juokiasi). Iš Dismalando mano darbai iškeliavo iškart į kelias vietas Švedijoje, Prancūzijoje. Be to, sulaukiu daug laiškų iš parodos lankytojų.
– Kaip manote, kas lėmė jūsų fenomeną: sėkmė, talentas, vadyba, užmegzti ryšiai?
– Galbūt susidėjo viskas. Nors tikrai nemanau, kad mano istorija yra fenomenas. Esu ir VDA dėstytoja, daug važinėju po universitetus. Be to, galerijoje įgyju vadybos patirties, ir visa tai susilieja į vieną derinį. Nors pastaruoju metu man truputį apmaudu, kad daugiausia laiko skiriu kitų žmonių kūrybai, bet tai irgi mano darbas. O dar jaučiu, kad turiu ir sėkmės elementą.
– Kaip galerijos vadovės darbas, vadyba veikia jus kaip menininkę?
– Dabar kaip tik svarstau, kad reikia galų gale apsispręsti, esu menininkė ar vadybininkė. Jei ši veikla nebūtų susijusi su ta sfera, kurioje dirbu ir kurią išmanau, būtų labai sunku. Bet šis darbas reikalauja daug laiko, ir dėl to nukenčia mano kūryba. Jau dabar turėčiau imtis savo darbų, nes yra planai, žmonių ratas, kuris stebi ir kuriam man reikėtų parodyti ką nors naujo.
– Sėkmės sulaukę menininkai dažnai prabyla apie užgriūvantį spaudimą nenuleisti kartelės, sukurti šį tą visai naujo, bet tuo pačiu metu ir atpažįstamo. Ar jums tenka su tuo susidurti?
– Iš tiesų taip ir yra. Pirmiausia jaučiu asmeninį poreikį sukurti naujų darbų. Lietuvoje ankstesnių savo kūrinių stengiuosi neberodyti – man jau reikia padaryti ką nors kokybiškai naujo. Tačiau yra juntamo spaudimo, lūkesčių, kad kursiu kažką iš esmės panašaus į ankstesnius darbus. Man įdomu dirbti su jau egzistuojančiais daiktais – tai mano braižo dalis. Įdomu prakalbinti juos, sugalvoti ar bandyti nuspėti jų istorijas. Labai tikiuosi 2016 m. pristatyti naują savo darbų kolekciją ir Lietuvoje, ir užsienyje.
——
S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė
Gimė 1977 m. Anykščiuose.
1997 m. Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje (dabar VDA fakultetas) baigė trikotažinių drabužių dizainą.
2001 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė tekstilės bakalauro studijas, 2003 m. – tekstilės magistro studijas, 2007 m. – meno aspirantūros studijas.
Nuo 2005 m. – VDA Tekstilės katedros dėstytoja.
Nuo 2008 m. – VDA tekstilės galerijos „Artifex“ vadovė.
2015 m. su 50 menininkų iš viso pasaulio dalyvavo garsaus gatvės menininko Banksy projekte „Dismaland“. Didžiojoje Britanijoje netoli Bristolio kelis mėnesius veikusiame šiuolaikinio meno parke eksponuoti menininkės darbai „Rožėm klotas kelias“, „Light Bucket Challenge“, „Objektai palyginimui“.
Apdovanota pagrindiniu prizu tekstilės meno bienalėje „Miesto ženklai“ (2008 m.), lietuviško dizaino konkurso „Geras dizainas – 2014“ prizu, bronzos medaliu tarptautinėje tekstilės meno bienalėje Kinijoje (2014 m.), Auksiniu Dailininkų sąjungos ženkleliu (2015 m.).
Menininkės kūriniai yra nuolatinėse Lesterio (Anglija) „New Walk Museum, part of Leicester Arts and Museums“ ir Kvebeko (Kanada) „Les Musees de la civillisation“ muziejų ekspozicijose.
