Laikas gerokai pakoregavo miesto ir kaimo sąvoką. Prieš kelis dešimtmečius buvusios ryškios takoskyros nebeliko. Įsikūrusieji Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje važinėja į darbą mieste, ketvirtadalis mokyklinio amžiaus rajono vaikų lanko Panevėžio bendrojo lavinimo mokyklas.
Nors gyvenimas jau seniai ištrynė ribas tarp Panevėžio miesto ir rajono, tebegyvuoja dvi savivaldybės. Vien jų administracijos darbuotojams išlaikyti mokesčių mokėtojams kasmet atsieina per 6 mln. eurų.
Į bėdą patekę miesto ir rajono gyventojai pagalbos šaukiasi tuo pačiu Bendrojo pagalbos centro telefonu, o pas juos skuba vieno – praėjusių metų gruodį sujungto – Policijos komisariato pareigūnai. Savivaldybių ribas trina netgi komunalinių paslaugų teikėjai. Šilumininkė „Panevėžio energija“ šildo ne tik panevėžiečių namus, bet priemiestines Pažagienių, Liūdynės gyvenvietes. Su rajono komunalininke, Velžio komunalinio ūkio bendrove, kaimais dalijasi ir įmonė „Aukštaitijos vandenys“. Ji vandenį tiekia ne tik miesto, bet ir kelių didžiųjų rajono gyvenviečių – Naujamiesčio, Ramygalos, Garuckų, Uliūnų, Šilų, Piniavos, Dembavos, Berčiūnų, dalies Velžio – žmonėms.
Nors gyvenimas jau seniai ištrynė ribas tarp Panevėžio miesto ir rajono, tebegyvuoja dvi savivaldybės. Vien jų administracijos darbuotojams išlaikyti mokesčių mokėtojams kasmet atsieina per 6 mln. eurų.
Pradėjo nuo kolūkių
Rajono meras P. Žagunis (dešinėje) pripažįsta, kad dabartinė sistema, kai persipynė miesto ir rajono savivaldybių funkcijos, kelia nemažai sumaišties. Panevėžio meras R. Račkauskas mano, kad siūlymas iš dviejų savivaldybių sukurti vieną yra racionalus.
Keistoką situaciją, kai rajono savivaldybės būstinė įsikūrusi vos už kelių šimtų metrų nuo miesto valdžios rūmų, galima pamatyti ne tik Panevėžyje. Rajono savivaldybės žiedu apsupti Alytus, Šiauliai, Kaunas, Klaipėda, Vilnius.
Vadinamosios žiedinės savivaldybės – senosios santvarkos palikimas. Kaimiškieji rajonai su savo vykdomaisiais komitetais pradėti steigti 1947-aisiais, kolūkių kūrimosi aušroje. Tais pačiais metais Lietuvoje, Kėdainių apskrityje, įkurtas pirmasis kolūkis.
Po daugiau nei keturių dešimtmečių atkūrus nepriklausomybę kolūkiai griuvo, bet savivaldybių ribos liko tos pačios. Planuota administracinių teritorijų reforma nebuvo įgyvendinta, o nuo nepriklausomybės pradžios netekusi daugiau nei 800 tūkst. gyventojų Lietuva tebėra padalyta į 60 savivaldybių, kiekvienoje – šimtai mokesčių mokėtojų išlaikomų administracijos darbuotojų, dešimtys savivaldybių gyvenimo ritmą diktuojančių politikų.
Demografija valdininkų neveikia
Ko gero, retas panevėžietis tiksliai atsakytų, kiek dabar mieste gyvena žmonių. Naujausi demografiniai duomenys apie Aukštaitijos sostinę stulbina net prie nuolat besikeičiančių skaičių pripratusius statistikos specialistus. Dar 2010-aisiais panevėžiečių buvo 112 tūkst. Dabar, Statistikos departamento duomenimis, belikę 94 300.
Demografinės tendencijos optimizmo nekelia ir Panevėžio rajone. Prieš penketą metų jame gyveno 41 870 žmonių, dabar – 36 828.
Nors gyventojų mažėja, abiejų savivaldybių administracijose darbuotojų per pastaruosius penketą metų išliko tiek pat. Panevėžio savivaldybėje iki šiol tebėra dar 2008-aisiais įsteigtų 270 etatų.
Darbo užmokesčiui 2015-aisiais skirta 3,987 mln. Eur. Taigi Panevėžio savivaldybės administracijos vieno etato išlaikymas mokesčių mokėtojams kainuoja vidutiniškai 14766 Eur per metus, arba 1230 Eur per mėnesį.
Rajono Savivaldybėje, turinčioje dar ir 12-a seniūnijų, įsteigta 239,5 etato. Anksčiau jų būta mažiau, tačiau prieš keletą metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, įvertinusi, kad Panevėžio rajone daugėja socialinės rizikos šeimų, nurodė, jog darbui su jomis reikalinga daugiau socialinių darbuotojų.
Rajono Savivaldybės administracijos darbuotojų atlyginimams per metus prireikia 2,070 mln. Eur. Juos išlaikyti mokesčių mokėtojams pigiau nei miesto valdininkus. Rajono Savivaldybėje vienas etatas kainuoja vidutiniškai 8643 Eur per metus, arba 720 Eur per mėnesį.
Verslininkas R. Juodviršis siūlo svarstyti galimybę miesto Savivaldybę prijungti prie rajono. Jo nuomone, tokia alternatyva būtų ekonomiškai naudingiausia ir miesto, ir rajono gyventojams.
Darbo krūvis, tenkantis Panevėžio miesto ir rajono savivaldybių darbuotojams, netgi perpus mažesnis nei, pavyzdžiui, jų kolegoms, triūsiantiems sostinės valdžios rūmuose. Vilniuje vienas savivaldybės darbuotojas tarnauja 530-iai gyventojų. Didmiesčiu besivadinančio Panevėžio vienam valdininkui tenka 349, rajone – 154 interesantai. Taigi, netgi sujungus Panevėžio miesto ir rajono savivaldybes, vienam valdininkui tektų mažiau gyventojų nei sostinėje.
Atlyginimai – kaip Vilniuje
Nors Vilniaus ir Panevėžio savivaldybės pagal gyventojų skaičių skiriasi penkiskart, miestas prie Nevėžio pagal vieną kriterijų šalies sostinę pasivijo. Panevėžio mero Ryčio Račkausko atlyginimas toks pat kaip ir Vilnių valdančio Remigijaus Šimašiaus – 2628 Eur su mokesčiais. Nuo jų nedaug atsilieka ir rajono meras Povilas Žagunis, „popieriuje“ uždirbantis 2560 Eur.
Panevėžio miesto ir rajono merus vejasi jų pavaduotojai, jie uždirba daugiau už kolegas Vilniuje – vidutiniškai po 2339 Eur. Per abi savivaldybes vicemerų trys – du mieste ir vienas rajone.
Panevėžio valdžia teisinasi negalinti uždirbti mažiau – jų atlyginimų dydį lemia įstatymo nustatytą merų ir vicemerų darbo užmokesčio skaičiavimo sistema, pagal kurią priskaičiuojami priedai už valstybės tarnyboje sukauptą stažą.
Sovietinė tvarka nebetinka
Europos Sąjungoje ryškėja tendencija taupyti valstybės biudžeto lėšas stambinant savivaldybes. Per pastaruosius keletą metų savivaldybių sumažino ne viena būrius lietuvių emigrantų priglaudusi valstybė – Danija, Vokietija, Norvegija, Švedija, Austrija, Graikija, Didžioji Britanija.
Lietuvoje Seimas ir Vyriausybė tokios minties vengia, tačiau verslininkai tiesmuki: mažėjant gyventojų išlaikyti tiek savivaldybių – per didelė prabanga mokesčių mokėtojams.
Verslininkas, Panevėžio statybos tresto bendrovės valdybos pirmininkas Remigijus Juodviršis siūlo svarstyti galimybę miesto Savivaldybę prijungti prie rajono. Jo nuomone, tokia alternatyva būtų ekonomiškai naudingiausia ir miesto, ir rajono gyventojams, taip pat verslui dėl rajone mažesnių žemės, nekilnojamojo turto mokesčių tarifų.
R. Juodviršio nuomone, dabartinė sistema neracionali ne vien dėl nemenkų biudžeto išlaidų, reikalingų išlaikyti dviem administraciniams vienetams. Miesto ir rajono savivaldybių administracijas teskiria vos 500 metrų, o žmogui tenka reikalus tvarkyti abiejose.
„Turime po du merus, administracijos direktorius, vyriausiuosius architektus, skyrių taip pat po du – visos funkcijos dubliuojasi. Sutvarkyti reikalus derinant su abiem savivaldybėmis pareikalauja didelių laiko resursų, o laikas versle – pinigai“, – dirbtinai sukurtą problemą mato R. Juodviršis.
Jo nuomone, sujungus miesto ir rajono savivaldybes, būtų sureguliuoti sveikatos apsaugos, švietimo, viešojo transporto ir kiti reikalai, sumažėtų valdininkų.
„Sovietinis pramanas apsupti miestą žiedine rajono savivaldybe vis dar gajus, bet visiškai nebetinkamas šitam laikmečiui“, – pabrėžia R. Juodviršis.
Baimė netekti postų
Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Sigitas Gailiūnas abejoja, ar savivaldybių reformos klausimą pastūmėti įmanoma be Vyriausybės iniciatyvos.
„Vietinė valdžia, įvertinusi, kad tokia reforma panaikintų nemažai pareigybių, vargu ar tuo suinteresuota“, – svarsto S. Gailiūnas.
Tačiau verslininkams tvarkyti reikalus vienoje savivaldybėje būtų kur kas paprasčiau nei dviejose, o sumažėjus valdymo išlaidoms išloštų ir valstybė.
Kuris variantas – rajoną prijungti prie miesto ar atvirkščiai, priimtinesnis, merai atsakyti nesiima. Anot jų, toks sprendimas – nebe valdžios, o gyventojų kompetencija.
„Ką prie ko jungti – miestą prie rajono ar šį prie miesto, jokio skirtumo. Svarbiausia, kad savivaldybės taryboje ir administracijoje dirbtų profesionalai, kad jie priimtų logiškus ir operatyvius sprendimus“, – teigia rūmų prezidentas.
Miestą prie rajono
Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis pripažįsta, kad dabartinė sistema, kai persipynė miesto ir rajono savivaldybių funkcijos, kelia nemažai sumaišties.
Kurį laiką Panevėžio savivaldybė kaimo vaikams buvo užtrenkusi duris į savo ikimokyklines įstaigas. Vaikų darželiai mieste visiems mažiesiems tapo prieinami tik teismui išaiškinus, kad tokia tvarka diskriminuoja gyventojus dėl jų gyvenamosios vietos. Tačiau rajono Savivaldybė praėjusiais metais vien už kaimo vaikus, lankančius miesto darželius, į Panevėžio biudžetą sumokėjo per 100 tūkst. Eur.
Miesto Savivaldybė, suinteresuota pritraukti mokinio krepšelio lėšų ir išsaugoti mokyklas, su džiaugsmu laukia kiekvieno iš rajono mokytis į miestą važinėjančio moksleivio. Šiuo metu Panevėžio bendrojo lavinimo mokyklas lanko 1260 kaimo mokinių, daugiausia iš gimnazijų neturinčių priemiestinių gyvenviečių: Piniavos, Bernatonių, Berčiūnų, Dembavos.
„Jei ne rajono vaikai, Panevėžiui tektų uždaryti bent dvi mokyklas“, – „Sekundei“ teigė P. Žagunis.
Meras sutinka, kad savivaldybių sujungimas gerokai sutaupytų šiuo metu dviem jų administracijoms išlaikyti skiriamas lėšas. Anot P. Žagunio, reformuojant savivaldybes gyventojams nebūtų priimtina rajoną jungti prie Panevėžio. Tokią poziciją kaimo žmonės pareiškė prieš keletą metų – kategoriškai pasipriešino Vidaus reikalų ministerijos idėjai dalį rajono gyvenviečių paversti miesto teritorija.
Panevėžio meras Rytis Račkauskas mano, kad siūlymas iš dviejų savivaldybių sukurti vieną yra racionalus.
„Aš irgi įžiūriu momentų, kai būtų racionaliau jungtis. Manau, miestas tam neprieštarautų“, – sako R. Račkauskas.
Tačiau kuris variantas – rajoną prijungti prie miesto ar atvirkščiai, jo nuomone, priimtinesnis, meras atsakyti nesiima. Anot jo, toks sprendimas – nebe valdžios, o gyventojų kompetencija.
Kaimo sąskaita sutvarkė centrą
Lietuvoje jau turima savivaldybių sujungimo pavyzdžių. Prieš daugiau nei dešimtmetį veikė atskiros Marijampolės miesto ir rajono savivaldybės. Pirmoji sprendė miesto, antroji – kaimo žmonių rūpesčius. 2000-aisiais įsteigus Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybes, joms teko dalis Marijampolės rajono, kita jo dalis sujungta su miestu. Marijampolės savivaldybės administracijos Viešųjų ryšių tarnybos vedėja Aurelija Baniulaitienė pripažįsta, kad tokia pertvarka kainavo daug streso panaikintos savivaldybės darbuotojams, nes dalis jų neteko darbo. Rūpesčių padaugėjo ir Marijampolės vadovams. Jiems dabar tenka spręsti ir miesto, ir rajono gyventojų problemas. Bet reorganizacija atnešė privalumų ne vien dėl sumažėjusių administracijos išlaikymo sąnaudų. Po reorganizacijos Marijampolės savivaldybė, kaip atsilikęs regionas, gavo tikslines lėšas iš 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos ir galėjo sutvarkyti miesto centrą.
„Jei Marijampolė būtų buvusi tik miesto teritorija, galbūt būtų buvę kitaip“, – pripažįsta A.Baniulaitienė.
Miestiečiais tapti nepanoro
Vidaus reikalų ministerija (VRM) pritartų, kad klausimas dėl žiedinių savivaldybių būtų svarstomas ir sprendžiamas kompleksiškai, tai yra dėl visų penkių aplink didžiuosius Lietuvos miestus esančių „žiedinių“ savivaldybių. Tačiau dabartinė Vyriausybė savo veiklos programoje nėra numačiusi vykdyti savivaldybių teritorinę reformą. VRM pabrėžia, kad tokią reformą skatintų ne dėl gyventojų mažėjimo, o dėl kitų esminių veiksnių, apie kuriuos kalba ir verslininkai.
„Manytume, kad „žiedinių“ savivaldybių reformavimo poreikis su gyventojų migracija tiesiogiai nesusijęs, tai sietina su poreikiu tinkamai ir optimaliomis sąnaudomis organizuoti paslaugų gyventojams teikimą“, – teigiama VRM Viešojo politikos valdymo departamento „Sekundei“ atsiųstame paaiškinime.
Pagal Lietuvos įstatymus savivaldybių ribos negali būti keičiamos nepasitarus su vietos bendruomenėmis. VRM dar 2007 m. organizavo dvi gyventojų apklausas dėl Panevėžio miesto bei Panevėžio rajono savivaldybių reformavimo, tai yra dėl naujos Ramygalos savivaldybės steigimo bei naujos Panevėžio savivaldybės steigimo.
Miestiečiams tenkančią mokesčių naštą įvertinę rajono gyventojai kategoriškai nesutiko pereiti miesto Savivaldybės glėbin ir pageidavo likti kaimiečiais.
Vienoje dalyvavo 24,6 proc. gyventojų, iš jų 80,3 proc. pasisakė prieš naujos Ramygalos savivaldybės steigimą; kitoje – tik 7,6 proc. žmonių, iš jų 96,7 proc. nepritarė tam, kad kai kurios Panevėžio rajono savivaldybės gyvenamosios vietovės būtų priskirtos Panevėžio savivaldybei. Apklausos traktuotos kaip neįvykusiomis, nes jose dalyvavo per mažai gyventojų, o dauguma dalyvavusiųjų apklausose nepritarė siūlytiems pakeitimams.
Išpūstų etatų nemato
Nors besidubliuojančių savivaldybių administracijų išlaikymas mokesčių mokėtojams kainuoja milžiniškus pinigus, jas vienijanti Lietuvos savivaldybių asociacija jungimui nepritartų. Asociacija esą tikra, kad savivaldybių administracijose dirbančių darbuotojų skaičių lemia daugelis veiksnių, o savivaldybės rengia daugybę dokumentų (tvarkos, nuostatai, aprašai, strategijos, planai), jų turiniui ir apimčiai jokios įtakos neturi savivaldybės gyventojų skaičius.
„Naujų savivaldybių steigimas taptų kliūtimi ES investicijoms panaudoti, vykdomiems regioninių bei savivaldybių projektams, bendriesiems, strateginiams planams įgyvendinti bei pareikalautų didelių valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų išlaidų“, – teigia Vida Ablingienė, asociacijos patarėja savivaldybių administravimo klausimais.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
