Iš misijos Slovėnijoje grįžę penki Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai vienbalsiai tikino, jog komandiruotė ne tik suteikė unikalią galimybę pasisemti patirties, bet ir pakeitė jų suvokimą apie pabėgėlius.
G. Karpavičius, S. Nemeikšis, A. Petrauskas, A. Laužikas ir G. Narkus Slovėnijoje vietiniams pareigūnams padėjo užtikrinti viešąją tvarką ir kontroliuoti pabėgėlių srautus.
Giedrius Karpavičius, Saulius Nemeikšis, Arūnas Petrauskas, Aurimas Laužikas ir Gintaras Narkus nuo lapkričio 30 d. iki gruodžio 30 d. Slovėnijoje vietiniams pareigūnams padėjo užtikrinti viešąją tvarką ir kontroliuoti pabėgėlių srautus.
Policininkai pasakojo, jog visi pabėgėliai iš Kroatijos traukiniais atvykdavo į Dobovos paskirstymo stotį. Per dieną geležinkelio stotyje pasirodydavo nuo 1 iki 4 traukinių, kuriais atkeliaudavo apie 3–4 tūkst. žmonių. Atvykėliai buvo vedami į vieną palapinę, iš kurios keliaudavo į patikras, vėliau būdavo registruojami ir galų gale atsidurdavo laikinoje gyvenamojoje patalpoje. Čia praleisdavo 3–4 valandas, toliau traukiniais arba autobusais buvo vežami į Austriją. Daugumos pabėgėlių tikslas – pasiekti Vokietiją, kur visi tikisi geresnio gyvenimo.
Per dieną buvo išleidžiama apie 8–9 autobusus, juos visus lydėdavo policijos automobiliai. Pareigūnai juokavo, jog autobusai atrodė tarsi penkių žvaigždučių, tokių retai galima pamatyti Lietuvoje.
G. Karpavičius teigė, jog darbas vyko labai intensyviai, būdavo sunkoka rasti laisvą minutę. Pareigūnai savęs negailėdami dirbdavo po 10–13 val.
Iš pabėgėlių agresijos nejuto, tačiau paklusnumu jie taip pat nepasižymėjo. Pareigūnai pasakojo, jog žmonių stumdymasis, brovimasis – kasdienybė. Pabėgėliai ypač pasiduodavo bandos jausmui.
„Jų supratimas visai kitoks, jei pasakai išeinam, tai bando išeiti visas tūkstantis“, – juokavo misijoje dalyvavęs pareigūnas.
Nors incidentų nebuvo išvengta, bet viskas buvo sprendžiama taikiu būdu, tokie buvo ir Slovėnijos pareigūnų nurodymai. Pareigūnai tvirtino, jog naudoti fizinę jėgą netgi būtų neįmanoma, nes jų darbą nuolat sekė žmogaus teisių gynėjai.
Pasak policininkų, visose situacijose valdyti minią padėjo griežtas tonas, o kai sunku buvo susikalbėti kokia nors užsienio kalba, buvo griebiamasi gestų.
„Nepakėlus balso su pabėgėliais susikalbėti neįmanoma. Su jais buvo kalbama angliškai, vokiškai, tačiau jie arba nesupranta, arba nenori suprasti. Išsiaiškinom, jog geriausiai jie supranta lietuvių kalbą. Jei jų angliškai paprašai eiti į galą ar nesistumdyti, nereaguoja, o jei pasakai lietuviškai, jie tai vykdo“, – juokavo G. Karpavičius.
Lietuvos pareigūnams taip pat teko tikrinti, ar pabėgėliai neturi draudžiamų daiktų, kuriais galima sužaloti žmogų, labiausiai buvo ieškoma sprogmenų arba ginklų, tačiau išskirtinių radinių nebuvo aptikta.
Nemoka vertinti
Pareigūnai pasakojo, jog pabėgėliai prieš išvykdami kitur buvo apgyvendinami palapinėse, jose dažniausiai būdavo apie 1000 žmonių. Lietuviai stebėjosi žmonių sąmoningumo trūkumu, pabėgėliai toje pačioje patalpoje miegojo, valgė ir atlikdavo gamtinius reikalus. Pasak G. Karpavičiaus, žmonės taip elgdavosi tiesiog dėl tingumo.
Pareigūnai prisiminė ne vieną situaciją, kai pabėgėlių elgesys atrodė nelogiškas, kartais tai juos netgi piktino.
„Duodi žmogui šiltus batus, o jie aiškina, jog netinka spalva. Atsidarydavo konservų dėžutę, jei maistas nepatikdavo, mesdavo, kur papuola. O dar geriau, jei jis kuo plačiau pasklinda po palapinę. O piniginės investicijos tikrai labai didelės“, – paskojo G. Karpavičius.
Lietuviai matydami tokį vaizdą bandė kalbėtis su vietiniais pareigūnais ir Raudonojo Kryžiaus darbuotojais, kad reikėtų mažinti maisto paketus, nes kai kurie žmonės savo kuprinėse maisto atsiveždavo iš kitų paskirstymo postų. Tačiau mūsiškiams policininkams buvo atsakyta, jog toks maisto davinys yra numatytas, tad tvarkos keisti niekas neketina.
G. Krupavičius teigė, jog matant tokį pinigų švaistymą telieka piktintis ir susimąstyti, kaip pabėgėliai nevertina to, ką gauna, juk tokia pagalba galėtų padėti ne vienai skurdžiai gyvenančiai šeimai Lietuvoje.
Pasak pareigūnų, darbas Slovėnijoje atskleidė tikrąją padėtį, jog tik apie 20 proc. visų pabėgėlių bėga nuo karo, jie su savimi gabenasi vos kelis daiktus. Tačiau lietuviams dažnai teko matyti tokių, kurie su savimi turėdavo po penkis lagaminus ir po keturis brangiai kainuojančius telefonus.
Vyktų dar kartą
Panevėžio pareigūnai tvirtina, jog į tokią misiją vyktų ir dar kartą, juk įgyta patirtis naudinga ir dirbant Lietuvoje, ypač masiniuose renginiuose. Pasak pareigūnų, tokių pabėgėlių srautų jie pas mus nesitiki, tačiau pabrėžė, jog šalies policija visuomet turi būti pasirengusi bet kokiems netikėtumams.
Lietuviai juokavo, jog į tokias komandiruotes veržiasi ne visos Europos Sąjungos narės. Vokiečiai į Slovėniją atvyko tik tuomet, kai jiems buvo pasiūlyta 5 tūkst. eurų alga. Panevėžiečiai tikino gavę daug mažiau, tačiau, pasak jų, jie vyko padėti žmonėms, o tuomet pinigų niekas neskaičiuoja.
Dalydamiesi įspūdžiais pareigūnai juokavo, jog migrantai taip pat pakeitė jų suvokimą apie šeimą, nes ją gali sudaryti daugybė žmonių, kartais net kaimynai. Itin aistringos diskusijos kildavo tuomet, kai pabėgėlius patikros metu tekdavo išskirti.
„Mums įprasta, jog šeimą sudaro vyras, moteris ir vaikai, pabėgėliai dažniausiai keliauja su šeimomis, o jas gali sudaryti apie 30 asmenų“, – pasakojo misijos dalyviai.
Taip pat lietuviams buvo neįprasta matyti 12-metes mergaites, kurios už rankų vesdavosi savo vaikus, kai kurios iš jų laukėsi jau antro kūdikio.
Pareigūnai juokėsi, jog juos dažnai laikydavo Slovėnijos policininkais, nes ant lietuviškos uniformos užrašas „Policija“ buvo rašomas taip pat kaip slovėniškai, tad ne kartą į juos buvo kreipiamasi vietinių kalba.
Lietuviai džiaugėsi, kai po dviejų darbo dienų galėdavo atsipūsti ir turėjo progą susipažinti su šalimi. Visus Panevėžio policininkus labiausiai sužavėjo kalnai. Nors kelias savaites juos dengė itin tirštas rūkas, įkopti lietuviai vis dėlto pabandė.
Audinga SATKŪNAITĖ
