Jis – buvęs Latvijos švietimo ir mokslo ministras, Saeimos narys, o dabar – meno kolekcininkas ir parodų kuratorius. Jau vien šie Mario Vitolo biografijos punktai žada įvairiapusį pokalbį. Naujausios jo kuruojamos parodos „Parafrazės“ „Vartų“ galerijoje kontekste IQ kultūros žurnalistė Ieva Rekštytė svečio klausinėjo apie pasirinkimus gyvenime ir mene.
Vaikštinėjame po naujausią jūsų parodą „Vartų“ galerijoje, nors jei šis interviu būtų sutartas prieš 15 metų, būtume kalbėjęsi jūsų kabinete Švietimo ir mokslo ministerijoje. Kokiomis aplinkybėmis nusprendėte palikti politiką ir pasukti į meno pasaulį?
– Kai prieš 13 metų savo iniciatyva nusigręžiau nuo politiko, draugai juokavo, kad labiausiai pasiilgsiu interviu su žurnalistais, tykančiais prie mano kabineto durų. Tačiau jie smarkiai klydo (juokiasi). Iš tiesų viskas gana paprasta: politika buvo pirmoji mano profesija, kuratorystė – antroji ir man daug įdomesnė. Turiu pripažinti, kad būdamas politiku menu nesidomėjau, nes tiesiog nebuvo kada. Kalbu ne tik apie laiko neturėjimą savo interesams ar pomėgiams, bet neretai ir šeimai. Tai turbūt ir buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl palikau šią sritį. Tai padaręs gavau laiko ne tik artimiausiems žmonėms, bet ir menui, kuris tapo tikra aistra. Tai antras geriausias sprendimas mano gyvenime po vedybų.
Įsitraukęs į meno kolekcionavimą ryžotės dar kartą tapti studentu ir mokotės filosofijos. Kodėl ne meno istorijos?
– Pasirinkau studijuoti filosofiją, nes nenoriu likti tik meno paviršiuje, noriu atrasti jo esmę ir prasmę, suvokti giliau. Šiuo metu rašau magistro darbą apie Immanuelį Kantą. Jį rengiant tapo visiškai akivaizdu, kad joks meno kūrinys nėra sukurtas ant balto lapo, absoliučioje tuštumoje. Kiekvienas darbas susijęs su ankstesniais, o paroda „Parafrazės“ yra šios minties įrodymas.
Tai jau ne pirmas jūsų bendras projektas su „Vartų“ galerija?
– Taip, vasarą surengėme žymiausio Baltijos šalių menininko Deimanto Narkevičiaus parodą buvusiame KGB pastate Rygoje. Iki tol jis net nebuvo pristatytas grupinėse ekspozicijose. Latviai apie šį menininką nebuvo girdėję, o dabar jau puikiai žino jo kūrybą. Tai buvo lankomiausia šiuolaikinio meno paroda praėjusią vasarą.
Parodoje „Parafrazės“ eksponuojami darbai iš trylikos kolekcijų vienuolikoje šalių. Visi jie įkvėpti anksčiau sukurtų meno kūrinių ir paremti vadinamąja apropriacijos, pasisavinimo, idėja. Gal galėtumėte šį principą paaiškinti plačiau?
– Italų rašytojas ir filosofas Umberto Eco yra pastebėjęs, kad paveikslus, fotografijas, kitus vizualiųjų menų darbus galima skaityti kaip tekstą. Naivus skaitytojas jį priima pažodžiui, tiesiogiai; aukštesnio išsilavinimo žmogus suvokia kur kas giliau ir perpranta intertekstus. Intertekstualumas kaip koncepcija esminė šioje parodoje, kuri yra tarsi postmodernus labirintas, vedantis į meno istoriją.
Labai svarbu, kad parodos lankytojas, žvelgdamas į kūrinius ir mėgindamas suprasti, kokius žinomus darbus jie cituoja, pasikliautų tik savo paties erudicija ir analize. Manau, kad net patys didžiausi meno ekspertai Lietuvoje turės tam tikrų galvosūkių, nors ekspozicijoje yra ir lankytojams draugiškų kūrinių (šypsosi). Kiekvienas kviečiamas pažaisti su savo enciklopedinėmis, meno istorijos žiniomis, įžvalgumu. Tačiau tai ne pasilinksminimas, tai rimtas žaidimas. Beje, jis sudėtingas ir techniškai: surinkti ir atgabenti kūrinius iš privačių kolekcijų nebuvo paprasta, tikiuosi, kad lankytojai tai įvertins.
Apropriacija grįsti meno kūriniai dažnai susiduria su etiniais klausimais. Menininkas vis dėlto pasisavina ir iškreipia kito autoriaus darbą. Kaip reikėtų išlaviruoti?
– Tokie meno kūriniai kartais susiduria ne tik su etiniais, bet ir legalumo, teisiniais klausimais. Pirmieji Andy Warholo darbai atsispyrė nuo komercinio dizaino ir dėl to jam buvo iškelta byla, bet menininkui ją vis dėlto pavyko laimėti. Šioje vietoje tiktų paminėti ištrauką iš Franzo Kafkos knygos „Procesas“: Jozefas K. sutinka dailininką, kuris kaip įmanydamas stengiasi jam parduoti tris identiškus paveikslus tikindamas, kad pirmasis ir antrasis yra visiškai priešingi vienas kitam, o trečiasis tik šiek tiek panašus į pirmąjį. Meno kūrinys iš tikrųjų yra kompromisas tarp to, ką matai ir ką žinai. Kartais tai, ką matai, yra svarbiau, o kartais – atvirkščiai.
Elaine Sturtevant, vadinamoji apropriacijos motina, apie savo darbus yra sakiusi, kad „tas pats yra kopija, bet tai nėra tas pats“, ir buvo linkusi savo kūrybinį metodą vadinti tiesiog „pakartojimu“. O šis atliekamas bet kokios formos kūrybine veikla: ar tai būtų plagijavimas, citavimas, parodija ar intertekstualus žaidimas. Tai neatsiejama įvairių meninių tradicijų dalis. Ačiū meno kolekcininkui ir menininkui Erwinui Wurmui, kuris paskolino vieną E. Sturtevant darbą, tad jį galime išvysti parodoje. Matote, čia irgi atsiskleidžia tam tikras asmenybių pasidalijimas: menininkai kolekcionuoja, o kolekcininkai kuruoja (juokiasi).
Kuratoriai mėgsta pabrėžti, kad jiems kolekcionuoti meną sunkiai įmanoma, nes nelabai etiška.
– Taip, kai kurie sako, kad vienam žmogui užsiimti kuratoryste ir meno kolekcionavimu neįmanoma, nes esą tuomet demonstruoji tuos darbus, kurie atspindi tavo skonį. Tačiau ne visai taip. Mano poslinkis iš kolekcionavimo į kuratorystę galėtų būti apibūdinamas kaip savotiška terapija. Kolekcionavimas daugeliu atžvilgių yra labai ribotas, o kuratorystė gali tas ribas ištempti ir tapti kūrybišku procesu. Juo labai džiaugiuosi. Kiekviena paroda virsta tam tikru meno kūriniu: tu sukuri naujų prasmių, kurių autorius galbūt nė neketino atskleisti ar jos nebuvo nuspėjamos. Be to, po parodos atidarymo tuos kūrinius, kuriuos atrinkai, turi paleisti, nuo jų atsisieti, o tai yra visiškai priešinga nei kolekcionavimas, kai domėjimasis, gilinimasis į darbus baigiasi saugiu jų turėjimu namuose. Kolekcionavimas įtraukia, tampi nuo šios veiklos priklausomas, o kuratorystė padeda atkurti pusiausvyrą, išmokti atrasti distanciją ir atpalaiduoja savininkiškumo jausmą.
Kas jums kaip kuratoriui atrodo svarbiausia rengiant parodą, ką laikote savo darbo siekiniu?
– Tai meno kontekstualizacija, kuri yra tai, ko stokoja šiuolaikinė Baltijos šalių meno kuratorystė. Mano manymu, pats patraukliausias būdas rodyti baltiškuosius meno kūrinius yra eksponuoti juos greta amerikietiškų, prancūziškų, vokiškų. Tokia integracija suteikia platesnį, labiau įtraukiantį kontekstą.
O kokius meno kūrinius judu su žmona kolekcionuojate?
– Savo kolekciją pradėjome labai tradiciniu būdu – nuo modernistinių prieškario periodo Latvijos menininkų darbų. Tačiau ilgainiui mūsų su žmona meninis skonis vis labiau vystėsi: šiuolaikinis menas tapo įdomesnis nei modernusis, o tarptautinis labiau nei lokalus, tad iš šios naivios pradžios pavyko pajudėti. Užtrunka, kol išsiplečia asmeninės ribos. Baltijos šalyse kol kas yra nedaug kolekcininkų, pasirinkusių kolekcionuoti tarptautinį meną.
Prieš šešerius metus su žmona nusprendėme susikoncentruoti į Rytų Europos kūrybą. Stengiamės surinkti svarbius Baltijos šalių, Lenkijos, Ukrainos ir t. t. meno kūrinius. Neturime tikslo juos nuolat eksponuoti, tačiau pavyko užmegzti ryšius su muziejais visame pasaulyje ir, pavyzdžiui, šiemet demonstravome savo kolekciją penkiuose jų. Helsinkio „Kiasma“ šiuolaikinio meno centre iki šiol stovi mums priklausanti instaliacija.
Tai mūsų metodas skleisti žinią apie šio regiono meną. Kai į mus kreipiasi dėl vienų ar kitų kolekcijos darbų, vis pasiūlome ir ką nors iš Baltijos šalių menininkų. Ne visuomet, bet dažnai sutinka. Kai kolekcionuoji ne lokaliai, o tarptautiniu mastu, atsiranda kur kas daugiau galimybių sudominti Baltijos šalių kūryba, – tai vienas tikslų. Didžiuojuosi mūsų kultūrine terpe ir esu įsitikinęs, kad mums nereikia stengtis būti kaip skandinavai ar vokiečiai, o tuo labiau gėdytis savo tapatybės. Kita vertus, kodėl manome, kad užsieniečiai domėsis baltiškuoju menu, jeigu patys nesidomime tuo, kas sukuriama už sienos? Kalbu ne tik apie privačius kolekcininkus, bet ir meną kaupiančias įstaigas. Manau, kad tai turėtų būti abipusis procesas ir iš jo gimstantis dialogas, dėl kurio mūsų šalių menininkai tik laimėtų. Kad šioje vietoje dar reikia įsidrąsinti, man vis primena ne itin seniai matyta situacija Venecijos bienalės atidarymo šventėje. Tai tarptautinio lygio renginys, iš esmės skirtas pažintims ir naudingiems ryšiams megzti, o tiek lietuviai, tiek latviai kažkodėl šios galimybės neįžvelgė ir susispietę į būrelius šnekučiavosi su savais.
M. Vitolas
Gimė 1972 m.
1991 m. baigė Rygos valstybinį technikumą.
1996 m. baigė politikos mokslų studijas Latvijos universitete.
1995–1998 m. Saeimos narys.
1996–1998 m. Latvijos finansų ministerijos parlamentinis sekretorius.
1998–1999 m. Latvijos parlamento atstovas.
1999–2000 m. švietimo ir mokslo ministras.
2000–2002 m. Saeimos narys.
Nuo 2002 m. pasitraukė iš politikos, ėmė kolekcionuoti meną ir tapo šiuolaikinio meno parodų kuratoriumi.
