Jau 150 metų pačioje Kauno senamiesčio širdyje, Rotušės aikštėje, veikia kunigų seminarija. Nuo tada, kai 1864-aisiais caro valdžia iš Varnių į Kauną perkėlė vyskupą Motiejų Valančių, vyskupijos įstaigas ir pačią seminariją, už jos sienų ryšio su Jėzumi ieškojo tūkstančiai jaunuolių, pasukusiu ganytojo keliu.
Pasak N. Figurino ir V. Lizdenio, šiandieninis Kauno klierikų gyvenimas gerokai skiriasi nuo aprašytojo garsiajame romane – jis gyvas, kupinas veiksmo. Vis dėlto esminiai regulos punktai nesikeičia per amžius. U.Mikaliūno nuotr.
Šiandien seminarija nebėra pasauliečiams neįžengiama teritorija, kokia piešiama iki šiol vaizduotę kurstančiame V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“.
Už aukštos mūro tvoros, saugančios seminarijos ramybę nuo pasaulietinio gyvenimo tempo ir triukšmo, atsiveria pasaulis tarsi iš atviruko. Švč. Trejybės bažnyčia ir prie jos prisišliejusios seminarijos, buvusio vienuolyno, uždaras kiemelis – XVI a. iškilusių architektūros šedevrų ir gamtos kampelis. Kiemelį puošia kruopščiai prižiūrimi dekoratyviniai krūmai, vasarą čia veši gėlynai, o duris ir vartus gaubia vynuogienojai – aliuzija į Šventajame Rašte minimus Viešpaties vynuogynus.
Pašaukimų dešimteriopai mažiau
Kai lankomės seminarijoje, pasitinka tyla ir ramybė. Tokio šurmulio, koks būdavęs dar prieš porą dešimtmečių, šios sienos nebegirdi. Būta laikų, kai sovietmečiu ar Nepriklausomybės pradžioje čia mokėsi ir gyveno apie 200 klierikų – Kauno arkikatedros bazilikoje išsirikiuodavo ilgiausia virtinė šv. Mišioms patarnaudavusių būsimų ganytojų. Dabar jų – tik 17-iolika. Čia apsigyvenę kunigo kelią pasirinkę jaunuoliai iš Kauno, Panevėžio, Vilkaviškio, Šiaulių vyskupijų.
Vienas klierikas, baigęs seminariją ir priėmęs kunigo įšventinimus, ruošiasi tarnystei Talino (Estija) vyskupijoje. Iš šešių kursų užpildyti keturi – liudijimas apie pašaukimų krizę, šiandienos Bažnyčios visoje Europoje išgyvenamą vieną svarbiausių iššūkių.
„Kai šeimos nėra tvirtos, patys tėvai blaškosi, vaikai neturi pagrindo, į ką remtis. Be to, ir visuomeninė aplinka nepalanki pašaukimams. Įjungi televizorių, atverti populiarų leidinį – vien tik dirbtinės šypsenos, lengvo gyvenimo įspūdis. Visko daug, bet toje gausybėje sunku užčiuopti esmę“, – svarsto iš Pasvalio parapijos kilęs Normundas Figurinas.
Baigęs seminariją į kunigus Normundas bus įšventinamas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Bet dabar jis dar tik antrakursis, nors mokosi trečius metus.
Pirmieji Normundo, kaip klieriko, metai – parengiamasis kursas prabėgo, Šiluvoje. Tokia praktika taikoma jaunuoliams, kunigų seminariją pasirinkusiems po 12 klasių, nespėjusiems įgyti gyvenimiškos patirties.
Parengiamasis kursas skirtas jaunam žmogui pasirengti klieriko gyvenimui, įsitikinti savo pašaukimu, išgirsti vidinį balsą, ar troškimas būti ganytoju yra tikras, ar širdis traukia pasukti dvasininko keliu. Per trejus metus Normundui pasaulis nušvito kita šviesa.
„Kol dar nebuvau seminaristas, kaip ir visi, daug žiūrėjau televizorių. Ir įdomu būdavo. Bet dabar namo parvažiavęs įjungiu – ir stebiuosi, kaip anksčiau savo noru tiek laiko veltui iššvaisčiau. Paragavus filosofijos, teologijos negali neliūdinti, kad žmonėms taip patinka pigūs dalykai“, – „Sekundei“ tvirtino seminaristas.
Seminarija keičiasi
Maždaug pusę klierikų seminariją pasirinko jau pajutę pasaulietiškojo gyvenimo skonį, įgiję aukštąjį išsilavinimą. Vienas jų – iš Mažeikių rajono, Viekšnių, kilęs Vincentas Lizdenis, Vytauto Didžiojo universitete baigęs politikos mokslus.
Ar geriau, kai į seminariją pasuka tik bendrojo lavinimo mokyklos brandos atestatą rankose turintis jaunuolis, ar jau gyvenimo matęs vyras, pasak klierikų, vieno atsakymo nėra. Anot Normundo ir Vincento, sau tyrinėti, klausytis širdies balso skirtas visas laikas seminarijoje, visi šeši kursai.
Šių dienų Kauno klierikų gyvenimas verda ne vien už seminarijos sienų. Jie kasdien išeina į miestą – paskaitas lanko kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto studentais pasauliečiais. Tik viena kita vyksta seminarijoje – giedojimo, liturgijos, retorikos, homiletikos (mokslo apie pamokslų rengimą) – specialybės dalykų, reikalingų išskirtinai kunigams.
Šių dienų klierikai turi nepalyginti daugiau laisvės nei kunigo šventimų siekusieji prieš kelis dešimtmečius. Tuomet seminaristai džiaugdavosi gavę progą kartą per savaitę išeiti į miestą ir dukart per metus sugrįžti į namus. Dabar jie džiaugiasi aplankyti tėvų į tolesnes parapijas parvažiuojantys bent kartą per mėnesį.
Dienos pradžia bažnyčioje
Galutinis apsisprendimas būti kunigu priimamas baigus seminariją per įšventinimus. O kartais net ir po šešerių metų studijų užvėrę seminarijos duris dar pasiprašo laiko priimti lemtingam sprendimui.
Pasak N. Figurino, su vienu kitu bendramoksliu, po seminarijos skliautais atradusiu kitokį, pasaulietiškąjį, pašaukimą, tenka atsisveikinti.
„Dėl to nenusiviliam. Daug blogiau, jei žmogus, būdamas seminarijoje, jaučiasi sunkiai, nei kad pasitraukęs pasirinktų, kas jam prie širdies. Svarbiausia jausti džiaugsmą, kad čia gera“, – sako N. Figurinas.
Normundas ir Vincentas, paklausti, kiek „Altorių šešėly“ pavaizduotasis seminarijos gyvenimas arti realybės, tik šypteli. Jų teigimu, šiandieninis Kauno klierikų gyvenimas gerokai skiriasi nuo aprašytojo romane – jis gyvas, kupinas veiksmo. Vis dėlto esminiai dienotvarkės punktai nesikeičia.
Seminaristų kasdienė diena pradedama 7.30 val. bendromis pamaldomis seminarijos Švč. Trejybės bažnyčioje. Kaip ir dauguma maldos namų, sovietmečiu ji buvo nuniokota ir paversta sandėliu, bet devintajame dešimtmetyje grąžinta seminarijai. Dabar jos durys atvertos ir visuomenei – sekmadieniais čia kartu su klierikais melstis renkasi ir kauniečiai. Bažnyčios koplytėlėje tikintieji po šv. Mišių susėda arbatos, čia rengiamos parodos, o prie pirmojo Lietuvos metropolito ir Kauno arkivyskupo Jono Juozapo Skvirecko rankų darbo altoriaus, išdrožinėto tarpukariu, daug seminariją baigusių kunigų mokėsi aukoti šv.Mišias.
Plazda ir Estijos vėliava
Po rytinės maldos klierikai renkasi bendrų pusryčių seminarijos valgomajame. Čia ant ilgos indaujos išrikiuota gausi sporto apdovanojimų kolekcija – taurės, iškovotos kasmet tarp keturių seminarijų – trijų Lietuvos ir vienos Rygoje – vykstančiose salės futbolo, krepšinio, tinklinio varžybose.
Valgomąjį puošia trys vėliavos: Vatikano, Lietuvos ir Estijos, taip pagerbiant valstybę, kurioje ganytojiškai tarnystei rengiasi vienas iš klierikų. Į akis krinta ant sienų kabantys įspūdingi grafikos darbai.
Pasak ekskursiją po seminariją „Sekundės“ korespondentams surengusių Normundo ir Vincento, šie meno kūriniai gimė kadaise seminarijos virtuvėje keturias dešimtis metų triūsusios kuklios šeimininkės – liaudies menininkės Onos Pusvaškytės rankose.
„Menininkė ilgą laiką čia dirbo ir niekas nežinojo, kokia ji talentinga“, – pasakoja V. Lizdenis.
Klierikai juokauja, kad virtuvė jiems paslaptingiausia seminarijos vieta. Nors būsimieji ganytojai gerai žino fizinio darbo skonį – patiems tenka tvarkyti išpuoselėtą aplinką, o vykstant remontams ir sunkius maišus su statybinėmis medžiagomis krauti, nuo virtuvės reikalų jie atleisti.
Vincentas skuba patikinti: klierikams bulvių kepti, kaip bendrabutyje gyvenantiems studentams, netenka ne dėl to, kad seminarija juos lepintų. Suderinti studijas, įvairias praktikas, maldos laiką ir darbą virtuvėje būtų jau per sudėtinga.
Laisvė nuo interneto
Po pusryčių klierikai skuba į paskaitas, vėliau bendra dieninė malda, po pietų porą valandų skirta laisvalaikiui, laikas individualioms studijoms, bendra vakarienė, dar šiek tiek laisvo laiko, vakaro malda, o po jos seminarija nutyla iki ryto šv. Mišių – kaip ir prieš šimtą metų, taip ir dabar stoja ramybės laikas, silentiumas, kai žodis pratariamas tik esant būtinybei.
„Reikalavimas sugebėti nutilti kiekvieną vakarą mus ruošia kitokiam gyvenimui. Išėję į kunigo gyvenimą dažnas liksim vienas. Ta tyla, kurios mus moko laikytis, nėra vien garsų nebuvimas. Fizinė tyla yra tik viena iš priemonių. Vidinis nutilimas, nusiraminimas vakare, mūsų bendruomenės išbuvimas tyloje yra dalis paruošimo vienatvei, kai norėsis su kažkuo pasidalyti mintimis, o nebus. Silentiumas skirtas tvirtesniam ryšiui su Dievu“, – aiškina V. Lizdenis.
Nors seminarijoje veikia internetas, 21 val. jis išjungiamas iki kito ryto 9 val.
„Turbūt daugelis pamanytų, oi, koks apribojimas. O iš tikrųjų mes, išmokę atsijungti nuo pasaulio, triukšmo, kurio gausu internete, jaučiame didelę laisvę. Geriems įpročiams išsiugdyti reikia šiokios tokios prievartos. Regula mus moko ne tik išorinės, bet ir vidinės tvarkos, įpareigoja Dievui laiką skirti sulig skambučiu nepamirštant šalia esančio žmogaus“, – tvirtina Vincentas.
Šeštadienį klierikams laisvadienis, kai leidžiama netgi ilgiau pamiegoti, o po vidudienio šv. Mišių – planuoti laiką patiems iki 18 val.
Laikinumas išlaisvina
Seminarija pamiršo ir laikus, kai klierikai gyveno „labirinte“ – po keliolika vienoje patalpoje. Dabar jaunuoliai įsikūrę kambariuose po vieną ar du. Bet niekada nepamiršta, kad toks komfortas laikinas. Kas pusę metų klierikai keičiasi kambariais.
„Iš pradžių atrodė keista, bet ilgainiui supranti, kad toks kaitaliojimas duoda naudos. Kiek daug patirties įgauni gyvendamas su kitais broliais ir neprisirišdamas prie vienos vietos! Juk kunigui teks su visokiais žmonėmis bendrauti, o čia nuo pirmų seminarijos dienų turi galimybę pratintis“, – sako N. Figurinas.
Nors seminaristai mielai aprodo, kuo gyvena, vienintelė nuo svečių akių saugoma erdvė – jų kambariai. Į juos užmesti akį pasauliečiams proga suteikiama tik kartą per metus – pavasarį rengiamą atvirų durų dieną.
Klysta manantieji, kad seminaristams išlaikymas nekainuoja. Lietuvos seminarijos sutarusios dėl vienodo mokesčio – prie išlaikymo klierikai prisideda savo auka, 30 Eur kas mėnesį. Pinigai panaudojami jų pačių labui – išvykoms, kultūriniam ugdymui, bendroms seminarijos reikmėms. Prie seminarijų išlaikymo prisideda vyskupijos, pavieniai geradariai, valstybė.
Prasmės paieškos
Kartu su būsimaisiais ganytojais seminarijoje įsikūrusi visa jos vadovybė – rektorius, jo pagalbininkas, tvarką prižiūrintis prefektas, studijų dekanas, atsakingas už studijų tvarkaraščius, ir dvasios tėvas – kunigas, kuriam jaunuoliai išdrįsta patikėta net slapčiausias mintis.
Ką sunkiausia seminarijoje išgyventi jaunam žmogui, klausiu mus priėmusių klierikų.
„Sudėtingiausia, jei pradeda atrodyti, jog nebeturi laisvės, esi užspaustas, darai tik tai, kas liepiama, kad asmeninis gyvenimas baigėsi. Bet supranti, kad Dievas tave pakvietė kitaip, ir atrandi vietos kūrybai. Į naktinius klubus žmonės renkasi ieškodami įsivaizduojamos bendrystės, o mes ją išgyvename seminarijos visumoje. O suvaržymų yra kiekvieno gyvenime – laikas darbui, šeimai, poilsiui“, – svarsto V. Lizdenis.
Ketvirtakursis Vincentas atviras: dvejonės klierikus persekioja nuolat. Kai jau atrodo, kad supratai dalykus, atvedusius į seminariją, pasak V. Lizdenio, ateina suvokimas, kad tai dar ne viskas.
„Kiti savo gyvenime nė pusės tiek nepatiria, kiek mes. Plaunu grindis, klausausi teologinės paskaitos, atlieku praktiką senelių slaugos ligoninėje – pamatau tiek daug gyvenimo veidų. Ir nuolatos klausiu savęs: o koks tikrasis? Bendraudami su savo bendraamžiais pastebime, kad seminarijos gyvenimas mums suteikia labai daug įvairios patirties, o ypač laiko stebėti gyvenimą, jį reflektuoti ir svarstyti,“ – sako Vincentas.
Didžiosios šventės – prie Dievo stalo
Kauno klierikai į metų šventes įžengia seminarijoje. Nuslopus egzaminų sesijos jauduliui, žiemos atostogų išvakarėse, prieš išvažiuojant į namus bendruomenė – broliai, vadovybė, geradariai – susirenka į padėkos vakarą. Po šv. Mišių ir klierikų meninės programos visi susėda prie bendro stalo, padengto tradiciniais Kūčių patiekalais, ir lauždami kalėdaitį linki vieni kitiems ramybės bei Dievo palaimos.
Tikrąjį Kūčių vakarą ir per Kalėdas retas klierikas praleis su artimaisiais. Atostogas seminaristams tenka derinti su liturgine praktika – per didžiąsias šventes patarnauti šv. Mišiose.
„Su savo namiškiais pasibūnam dieną prieš arba po Kalėdų parlėkę namo. Tai kunigo gyvenimo dalis – priprasti prie to, kad Kūčių vakarą galbūt ir negalėsi susitikti su tėvais, nes turėsi savo parapiją“, – pasakoja Vincentas, per šias šventes patarnausiantis Kaune, nors tėveliai gyvena Mažeikių rajone.
Normundas žino, kad parvykęs į Pasvalį pirmiausia skubės į bažnyčią – lauks ir pasveikins stebuklingąją Kalėdų naktį gimusį kūdikėlį, pasauliui dovanojusį amžinojo gyvenimo viltį.
Ir visiems linkės, kad Kristaus gimimas nebūtų eilinis įvykis, kad neuždarytume besibeldžiančiam Kristui širdies ir namų durų.
„Kad patys, sutikę kitą, paduotume ranką, pasakytume gerą žodį, nusišypsotume. Atvirumo vienas kitam, Jėzui ir šypsenų“, – švenčių išvakarėse linki N. Figurinas.
Anot V. Lizdenio, kitų maldomis klierikai keliauja savo kelią kasdien atrasdami savo glaudesnį santykį su Dievu.
„Šita šventė tebus giliausia prasme apie tą, kuris atėjo iš meilės mums. Iš meilės, kokia vieni kitų, atrodo, nesugebėtume mylėti, bet per gimusį kūdikėlį dabar tą galime. Tebus ji su visais tikėjimo išbandymais ir išgyvenimais, kuriuos per 150 metų seminarijoje išgyveno čia mokęsi dėl jo ir dėl žmonių“, – prašo V. Lizdenis.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
