Labai tikėtina, kad pasaulyje viskas jau įamžinta nuotraukose. Kas tada lieka fotografijos menui? Būti ne baigtiniu kūriniu, o priemone kalbėti. Taip tvirtina jaunoji lietuvių fotografų karta.
Pašnekesys telefonu su fotografu Algimantu Kunčiumi turėjo suktis apie naują edukacinę programą, kuri rengiama jo retrospektyvinės parodos Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) kontekste. Tačiau mano pašnekovas buvo ką tik susidūręs su jį nuliūdinusiu įvykiu ir pasidavė poreikiui apie jį papasakoti.
Tądien, po interviu su vienu leidiniu, buvo sutarta, kad jo fotografas užfiksuos menininką galerijos erdvėse. Kaip tik tuo metu jose zujo vaikų ekskursija, ir A. Kunčius nudžiugęs pasiūlė įsiamžinti su mažaisiais parodos lankytojais. Tačiau ši idėja sužavėjo tik patį jos autorių. „Fotografas nustebęs pasakė, kad negali to padaryti, – fotografuoti vaikus be tėvų sutikimo draudžiama. Aš šį faktą žinojau, bet pirmą sykį susidūriau su juo iš taip arti ir susimąsčiau: kas gi čia blogo? Ar parodoje besilankantys vaikai yra koks nors tabu? Fotografija daug praras, jei joje nebematysime vaikų atvaizdų“, – priblokštas kalbėjo A. Kunčius.
Šią istoriją jis papasakojo ne tik man, bet ir savo parodos NDG kuratorei Ievai Mazūraitei-Novickienei. Ji kantriai išklausė fotografą, tačiau paskui man prisipažino, kad pati šios situacijos aštrumo neįžvelgė. „Reikia suprasti ir kitą pusę, – mano ji. – Vaiko apsaugos įstatymas ne iš piršto laužtas, o fotografija niekada nebuvo nekaltas įrankis. Dažnai net nesusimąstome, kad vaizdai mums gali kelti grėsmę. Kita vertus, kiek gi galima fotografuoti vaikus. Nuo to, kad dar sykį juos užfiksuosi, pasaulis neapsivers. Tačiau suprantu, jog A. Kunčiui tai buvo nemaloni patirtis, jis nepratęs būti suvaržytas šiuo klausimu.“
Į diskusiją įtraukiau ir fotomenininkę Vilmą Samulionytę. Ji iškart pabrėžė, kad vaikų atvaizdai buvo „paperkamoji vyresnės kartos fotografų galia“. Kas ji yra šiandien? Ar fotografijai apskritai reikia mus kuo nors papirkti?
Jokių kastų
„Nuo septintojo dešimtmečio pasaulyje iš esmės pasikeitė fotografijos ir fotografo samprata, – pasakojo I. Mazūraitė-Novickienė. – Tuo metu JAV ir Vakarų Europoje kilo didžioji tokios sureikšmintos fotografijos, kuri deklaruoja fotografo žvilgsnio unikalumą ir išskirtinumą, kritika. Mūsų klasikai kūrė kaip tik tuomet, kai klestėjo fotografo kaip egzaltuoto meistro įvaizdis. Lietuvoje, man regis, jis išlikęs iki šių dienų, tačiau pasaulyje fotomenininkai jau seniai nuvainikuoti.“
Šiandien, pažirusi į įtakų, technologijų ir požiūrių mozaiką, fotografija tapo priemone mintims atskleisti, o ne baigtiniu kūrybos rezultatu. Tad ir ant pjedestalo keliamas nebe jos autorius, o idėja. Nuogą moterį, benamį vaiką, suluošintą žmogų paversti meno objektu šiandien yra paprasčiausiai neetiška, nors prieš kelis dešimtmečius tai buvo mėgstami taikiniai, nekėlę jokio pasipiktinimo.
V. Samulionytės nuomone, ir anksčiau, ir dabar fotografams rūpi bendražmogiški reiškiniai, tačiau ji pritaria, kad kardinaliai pasikeitė išraiškos formos: „Galvodamas, sakykime, apie tradicijų kaitą, šiandien nebeini tiesiogiai įamžinti kaimo turgaus, bet, pavyzdžiui, kaip Donatas Stankevičius sukuri interaktyvų projektą „Reselling“ arba kaip Andrew Mikšys fotografuoji nykstančias kaimo diskotekas.“ Pati pašnekovė, mąstydama apie valstybės kišimąsi į asmeninę erdvę, fotografuoja metrikacijos skyrių santuokų sales – jas nagrinėja ir socialiniu bei architektūriniu pjūviais. „Manau, kad tiesiogiai jau daug kas išsakyta. Šiandienis menininkas daugiau linkęs supinti įvairius kontekstus ir medijas. Juk dabar taip gyvena ir vartoja informaciją visi.“
„Supinti kontekstus ir medijas“ taip pat būdinga jaunosios kartos fotografui Gyčiui Skudžinskui. Jis, žvelgdamas į lietuvių fotografijos reiškinį, skirsto jos kūrėjus tik į dvi kartas: tai įkūrę Lietuvos fotomenininkų sąjungą (Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis ir kiti) ir vėliau pakrikštyti Lietuvos fotografijos mokyklos formuotojais, o kiti – aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais dirbę bei pirmajai kartai prieštaravę vadinamieji nuobodulio estetikos kūrėjai (Alfonsas Budvytis, Romualdas Pačėsa, Algirdas Šeškus).
„Vėliau viskas pradėjo vykti gerokai stichiškiau, o ir patys jaunesnieji kūrėjai nebeturi poreikio burtis į grupes ar kurti prisirišus prie vieno stiliaus, braižo, mokyklos, – mąsto G. Skudžinskas, – Kai po kelių parodų pradeda atrodyti, kad formuojasi grupė žmonių, deklaruojančių vienokias ar kitokias vertybes, ji tuoj pat subyra ir kiekvienas pasuka savo keliu. Liberalesnė atvaizdų ir idėjų cirkuliacija, manau, nužudė tokį reiškinį kaip „karta“, o tai tik į gera. Išsiplečia galimybės kurti projektus, kurie, galbūt, nebūtų priimtini uždaroms kastoms.
V. Samulionytė svarsto, kad yra ir tarp šio skirstymo atsidūrusių menininkų, kurie pagal savo aktyviausią kūrybos laiką artimi vienai kartai, o idėjomis – kitai. Vienas tokių – jau minėtas A. Kunčius.
Ir jokių lyderių
Vieną rudens vidurio vakarą buvo surengtas keturių lietuvių fotografijos vėliavininkų – A. Sutkaus, A. Macijausko, R. Rakausko ir R. Požerskio – kūrybinis vakaras. Jo idėjos autorė, R. Požerskio duktė Monika Požerskytė, nusprendė keturis bendražygius įamžinti fotosesijoje su jų žymiausiais darbais ir vaikystės portretais, ta proga juos suburti susitikti su bičiuliais ir kūrybos gerbėjais. „Kol dar gyvi“, – kaip visada šmaikštavo fotografai.
Tą vakarą prisiminimų, draugiškų (bet kandžių) replikų ir patetikos vienas kitam netrūko. A. Macijauskas prisiminė menotyrininką, kuris jį tikino, kad vartydamas fotografijų rinktines, lietuvių autorių darbus galėdavęs atskirti nė neperskaitęs pavardžių. Niekas dabar negali pasakyti, ar jis išties galėjo pasigirti tokiais gebėjimais, tačiau faktas, kad toks pasakymas apie šiandienę lietuvių fotografiją tikrai nieko neįtikintų.
„Būtent vienodumą ir panašių vertybių išpažinimą vyresnė kartą laiko savaiminiu pranašumu, o pasaulis pradėjo dreifuoti ir mainytis. Taip ir lietuvių fotografijos veidas nebėra toks vienodas ir lengvai apibrėžiamas, – įsitikinęs G. Skudžinskas. – Pavyzdžiui, Lietuvą pasaulyje puikiai reprezentuoja A. Mikšys, Indrė Šerpytytė, Paulas Paperis – jie tokie skirtingi, bet vis tiek yra lietuvių fotografijos atstovai.“
Tą kūrybinį vakarą nuskambėjo ir klausimas, kas lietuvių fotografijos geriausieji, lyderiai yra dabar. Jis buvo veikiau retorinis, tačiau vėliau, jau kalbėdamasi su naujosios kartos atstovais, šį klausimą vėl prisiminiau ir peradresavau jiems. „Nežinau, kiek apskritai fotografas nori būti lyderiu, – suabejojo V. Samulionytė. – Anais laikais gal buvo svarbu būti jais, nes tai buvo ir išgyvenimo klausimas. O ką apskritai reiškia būti lyderiu fotografijoje? Kad apie tave rašo? Ar kad parodos vyksta? Čia kaip įvardysi savo siekiamybę. Seniau Fotomenininkų sąjunga brėždavo brūkšnį, kas svarbu ir gerai, o kas ne. Dabar visi individualiai nusprendžia, į kokius konkursus siunčia savo darbus, kokiose parodose nori dalyvauti. Be abejo, yra pasaulinio lygio festivalių, kurie išrenka geriausius, ir nemanau, kad gali abejoti jų kokybe.“
I. Mazūraitė-Novickienė šią diskusiją linkusi užbaigti diplomatiška nata: „Mano principinė nuostata – neturėti jokių išankstinių „ne“, nei kalbant apie ankstyvųjų kartų fotografų darbus, nei apie šiuolaikinių. Neturiu mylimiausių ar nemylimiausių ir nenoriu nieko tiesiog atmesti. Bandau pirmiausia suprasti, ką autorius nori pasakyti.“ Ji įsitikinusi, kad sprendimą, kas fotografijoje ir bendrai mene įdomu bei aktualu, turi priimti tik jau šį tą žinodamas ir bent pabandęs įsigilinti: „Manau, kad čia atsiskleidžia ne tik įgūdžiai „vartoti“ meną, asmenybės atvirumas, bet ir bendras požiūrio į gyvenimą klausimas.“
