Kalėdinis laikotarpis – gerumo metas. Tai laikas, kai norisi dalytis džiaugsmu ir šiluma su žmonėmis, kuriems to labiausiai stinga. Maltos ordino savanoriai ne tik per Kalėdas, bet ir ištisus metus globoja savimi nebegalinčius pasirūpinti senolius. Organizacijos lankomi žmonės nėra vargšai. Tai sergantys, vieniši seneliai, kurie patys nebeįstengia išsivirti valgyti.
Vienuolei V. Zalomskytei sustingę rankų sąnariai neleidžia pasigaminti valgii, todėl ją šildo arbata, vilnonės pirštinės ir Maltos ordino sriuba. U. Mikaliūno nuotr.
Atrodo neįtikėtina, bet duonos riekelė, dubenėlis karštos sriubos, keli žodžiai ir parodytas dėmesys priverčia ašaroti kone kiekvieną savanorių aplankytą senuką. Per sprindį atvertos vienišų žmonių būsto durys – tai ženklas, kad šiandien kas nors pas juos ateis.
Maltos ordino pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus vedėjos Virginijos Vainikevičienės kasdienybė – rūpintis likimo nuskriaustaisiais. Kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį ji kartu su kitais savanoriais skuba lankyti senolių. Pirmas darbas – nuvažiuoti pas rėmėjus ir į automobilį prisikrauti duonos, antras – nuvykti į Šv. Juozapo globos namus ir paimti šiltos sriubos, trečias – visa tai išvežioti sunkiai sergantiems panevėžiečiams.
„Šiandien mano sąraše įrašyta 30 žmonių. Visiems vežu šviežios kopūstų sriubos ir duonos kepalą. Jie labai laukia. Palieka praviras duris, nes žino mūsų grafiką. Dažnas griebia už rankos, nori pabučiuoti, kiti siunčia oro bučinius, treti apsiverkia ir dėkoja, kad juos lankome“, – „Sekundei“ teigė V. Vainikevičienė.
Svečias – brangiausia dovana
Iš arčiau pažvelgti į savanorių darbą vyko ir „Sekundės“ korespondentai. Peržiūrime sąrašą, adresus ir važiuojame lankyti senolių.
Pirmoji sąraše – vieniša vienuolė, gyvenanti netoli Šv. Juozapo globos namų. 88-erių Vladislavą Zalomskytę Maltos ordino savanoriai lanko jau septynerius metus. Senolei į pagalbą skuba ir tos organizacijos slaugytoja bei socialinė darbuotoja, pastaroji kartą ar du per savaitę išplauna grindis. Kiekvieną sekmadienį vienuolę aplanko ir kunigas. Į bažnyčia ją retkarčiais palydi dukterėčia.
V. Zalomskytei sustingę rankų sąnariai, todėl ji nebeįstengia pasigaminti maisto. Jos kūną šildo tik didžiulėmis pastangomis pačios išsivirta žolelių arbata, vilnonės kojinės, pirštinės ir Maltos ordino sriuba.
Jau dešimt metų Maltos ordine dirbanti V. Vainikevičienė sako, kad kuo toliau, tuo daugiau atsiranda pagalbos reikalingų žmonių.
Stumdama vaikštynę su ratukais, vienuolė mus pasitinka prie durų Ji, rodos, guvi, laiminga, šypsosi ir kviečia užeiti.
„Mano brangieji atėjo, džiaugiuosi jus matydama. Labai myliu žmones, meldžiuosi už kiekvieną. Ačiū, kad ateinat. Tai didžiausia Dievo dovana. Aš niekada nedejuoju, reikia mokėti priimti viską: netektį, liūdesį, sunkumas, kančias. Kai neskaudėjo rankų, pati išsivirdavau pavalgyti, dabar galiu tik arbatos užsikaisti, bet maistas man antraeilis dalykas. Dėl sąnarių ir dieną, ir naktį mūviu pirštines. Man sunku paimti daiktus. Valgydama sriubą dažnai ją išpilu, bet vis tiek džiaugiuosi gyvenimu, o verkiu tada, kai niekas nemato“, – kalbėjo V. Zalomskytė.
Pasiteirauta, kiek turinti metų, ji juokiasi.
„O kiek man duotumėte? Aštuoniolika tai jau tikrai, bet man jau turbūt keliskart daugiau. Jaučiuosi kaip mergaitė. Juk gerai atrodau, ar ne taip? Ar vis dėlto per daug geros nuomones apie save esu?“ – koketiškai pasitaisydama plaukus juokavo šeimininkė.
Nors senolė sunkiai vaikšto, tačiau savo namuose sukasi kaip vijurkas. Užuot prisėstų ramiai pasikalbėti, V. Zalomskytė nerimsta. Išgirdome ne tik maldų, bet ir daug eilėraščių – jos atmintis tikrai puiki. Senutė vis pabrėždavo, kad reikia skubėti, nes, anot jos, gyvenimas labai greitai bėga.
Dukras mato retai
Su šilta sriuba skubame pas kitą senjorę – sunkiai vaikštančią 89 metų Valeriją Bukelienę. Ji mokėsi Žemės ūkio mokykloje, pieninėje ėjo vedėjos pareigas, ilgai dirbo siuvėja, su vyru užaugino tris dukras, turi anūkų ir du proanūkius. Prieš penkerius metus V. Bukelienė palaidojo vyrą, o dukros ją lanko labai retai.
„Neblogai gyvenome, ir dabar viskas gerai, tik liūdna, trūksta vyro. Dukros užsuka retkarčiais, bet kiekvienam savi vargai ir rūpesčiai. Labai noriu pamatyti anūką, turiu jo telefono numerį, dažnai skambinu, bet telefonas tik pačirškia, ir viskas. O taip norėčiau apkabinti, žinoti, kaip jam sekasi, išgirsti jo balsą. Dukros atvažiuoja, kai gali, žadėjo mane aplankyti per šventes“, – braukdama ašaras kalbėjo moteris. Ir, kaip ji sako, tai ne liūdesio, o džiaugsmo ašaros, kad netrukus pamatys savo artimuosius.
Susigraudinusi senolė užmiršo lauktuves, priminus sakė sriubą suvalgys, kai liks viena. Ji retkarčiais išsiverda pietus, už atvežtą maistą dėkojo ir tvirtino: jeigu esi alkanas, viskas skanu.
Džiaugiasi rankų miklumu
Į 83-ejų Emilijos Karosaitės namus savanoriai važiuoja jau septintus metus. Ji neturi artimųjų, prieš ketverius metus palaidojo sūnų. Dar anksčiau prarado dukrą – apsinuodijusi smalkėmis mirė būdama dvidešimties.
E. Karosaitė svečius pasitiko virtuvėje prie krosnies, ji pati įstengia pasišildyti namus.
„Aš laiminga, džiaugiuosi, kad išaugo toks neišpuikęs jaunimas. Mane aplanko nuoširdūs, gražūs, besišypsantys, kultūringi, išsilavinę žmonės. Nežinau, ką be jų daryčiau. Jie dabar vienintelė mano šeima“, – sako .
Senolė prieš šešiolika metų neteko kojos, tad negali vaikščioti, bet džiaugiasi, kad Dievas davė miklias rankas. Ji puikiai mato, todėl dienas leidžia megzdama, žiūri televizijos laidas, jai patinka sveikinimo koncertai, o vienas iš mėgstamiausių užsiėmimų – klausytis Lietuvos himno.
Kenčia, kol gali
Šios trys moterys ir dar kelios dešimtys vienišų, sunkiai sergančių žmonių, kurių ne vienas turi sunkią negalią, prašo nedaug – užuojautos, truputį meilės ir kasdieniškų dalykų.
Sunkiai, vien tik iš pensijos gyvenantys senoliai kone didžiąją dalį pinigų išleidžia vaistams, o nekompensuojamų vaistų perka tik tada, kai nebeiškenčia skausmo. Visų jų bėdos panašios – kamuoja ligos, yra vieniši, negali pasirūpinti savimi.
Pasak V. Vainikevičienės, tokiems žmonėms ypač žiemą reikalinga pagalba, nes senukai bijo išeiti į lauką, kad nepaslystų. Šiuo metu jie būna vieni namuose. Netrukus juos pasieks ir simbolinės kalėdinės dovanos, tačiau kokios jos bus šiemet, dar nėra aišku. Pernai Maltos ordinas senelius pradžiugino šokoladiniais saldainiais, kūčiukais, „Maisto banko“ paruoštais paketais.
Beveik nė vienas ligonis nesiskundžia nepritekliumi, artimųjų užmirštiesiems labiausiai trūksta meilės ir šilumos. Maltos ordino partneriai į Lietuvą siunčia drabužių, kompensacinės technikos neįgaliesiems, maisto produktų.
Neseniai Laisvės aikštėje vyko jubiliejinė, dešimtoji, socialinė akcija „Maltiečių sriuba“. Panevėžiečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami pasivaišinti sriuba ir auka prisidėti prie pagalbos seniems bei vienišiems žmonėms.
Anot V. Vainikevičienės, per akciją buvo surinkta daugiau nei 550 eurų. O pernai tuo pačiu metu buvo paaukota vos 1200 litų.
„Anksčiau žmonės aukodavo po litą, perėjus prie naujos valiutos, daugelis nepagaili euro, todėl per šią akciją surinkta suma taip skiriasi. Nesakyčiau, kad žmonės yra abejingi. Daug kas aukoja telefonu, tačiau bėda ta, kad panevėžiečiai nemėgsta lankytis renginiuose ir tokios „gyvos“ akcijos mažai kam rūpi“, – pažymi V. Vainikevičienė.
E. Karosaitė negali vaikščioti, tačiau džiaugiasi, kad Dievas jai davė miklias rankas.
Maltos ordino Panevėžio skyrius gyvuoja jau daugiau kaip 20 metų. Dabar organizacija globoja 66 senus, vienišus, sunkiai sergančius panevėžiečius. Iš jų 30 senukų namuose sulaukia karštos sriubos. 36 jaunuoliai aktyviai talkina Maltos ordino Panevėžio skyriui.
Prašyti pagalbos – gėda
Jau dešimt metų Maltos ordine dirbanti V. Vainikevičienė pažymi, kad kuo toliau, tuo daugiau atsiranda žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Tačiau kai kurie gėdijasi ir nenori priimti pagalbos, nors ji labai reikalinga. Į savanorius dažniausiai kreipiasi senolių kaimynai, slaugytojos, socialiniai darbuotojai ir prašo pagelbėti ligotiems seniems žmonėms.
„Kad senukai turi vaikų, dar nieko nereiškia. Būna, kai vaikai linkę į alkoholizmą, narkotikus, muša tėvus ir atima pensiją“, – sako vadovė.
V. Vainikevičienė prisiminė neseną skaudų įvykį.
„Mieste klaidžioja benamė, ji visiems žinoma. Vairuotojai į autobusą jos neįsileidžia, nes sklinda smarvė. Rudeniop, kai buvo užėjęs šaltukas, moteriai vežėme sriubos. Mėnesį ji sėdėjo savo laužyne ant kėdutės. Jos kojos buvo žaizdotos, ir kartą, kai pas ją nuvažiavau, paėmė man už rankos ir sako: tu manęs nepalik, man skauda, aš negaliu nei atsisėsti, nei paeiti. Iškviečiau greitąją, moteris į medikų automobilį įropojo ir klūpomis nuvažiavo į ligoninę“, – pasakojo V. Vainikevičienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
