R. STASELIS: „Vakarų pakrikimas“

Praėjus kelioms dienoms po itin svarbaus įvykio – Turkija, esą neapsikentusi nuolatinių Rusijos ekspedicinių pajėgų Sirijoje aviacijos vykdomų suverenios oro erdvės pažeidimų, antradienį numušė rusų karinį lėktuvą Su-24 – visai kiti dalykai tampa svarbiausi. Ne tai, kad per incidentą su NATO šalies pajėgomis žuvo du Rusijos kariškiai. Ir ne tai, kad šiandien niekas nebeprisimena, kada anksčiau yra buvęs ir ar išvis buvo įvykęs tiesioginis Rusijos (ar Sovietų Sąjungos) susikirtimas su NATO pajėgomis (kariniai blokai per visą šaltąjį karą stengėsi, kad jų gamybos ginkluotės patrankų mėsa taptų besivaidijančių, pilietiniuose karuose įstrigusių tautų kariškiai). Nebeveikia net propagandinis Rusijos taškymasis seilėmis, demonstruojant iš pykčio pulsuojančius, sukąstus Vladimiro Putino žandikaulius (šis pulsavimas turi ankstesnių precedentų).

Ir net kada amerikiečių televizijos kanalas CNN klausia, ar tai ne trečiojo pasaulinio karo pradžia, norisi atsakyti, kad klausimą lėmė emocijos, o ne realios prielaidos. Prašau man atleisti, tačiau globalaus ir respektabilaus televizijos kanalo prodiuseriams, ko gero, reikėtų mažiau laiko praleisti prie kompiuterinių žaidimų.

Labiausiai susirūpinti verčia Vakarų pakrikimas. Šį teiginį grįsčiau keliais požymiais.

Spėju, kad senoji administracija iki kitų JAV prezidento rinkimų nesiims jokių žingsnių (greičiausiai turi galvoje karinius, nes politikams Sirijos konflikte lyg ir nebėra ką veikti); problema ne Barako Obamos, kuris ką tik pradėjęs eiti JAV prezidento pareigas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija „avansu“ ir tai pančioja jo galimybę imtis griežtų karinių sprendimų; man atrodo, net ne nuo p. Obamos priklauso, kad per penkiolika metų amerikiečiai pavargo būti pasaulio policininkais.

Ar tai pagrįsta prielaida, pamatysime nebent po artimiausių šalies prezidento rinkimų. Amerikiečiai galėtų būti visiški izoliacionistai, tačiau jų ekonomikos gerovė priklauso nuo to, kaip gerai ir be trukdžių funkcionuoja globali ekonomika, o JAV laivyno lėktuvnešių eskadrų pagrindinė misija – užtikrinti pasaulio prekybos kelių apsaugą.

Kita vertus, rusų politikos analitikas Fiodoras Lukjanovas visai pagrįstai pastebėjo, kad šaltojo karo laikais kuris nors Turkijos (NATO šalies narės) prezidentas nebūtų priėmęs sprendimo atakuoti rusų aviaciją be išankstinių konsultacijų su bloko partneriais, visų pirma amerikiečiais.

Tai, kad NATO partneriai, atrodo, buvo išsamiai supažindinti su įvykio aplinkybėmis tik po to, kelia klausimą: ar Turkijos valstybės savigarba ir nacionalinis interesas Sirijos konflikte (toje šalyje gyvena Sirijos prezidentui Basharui Asadui oponuojanti turkų mažuma) yra ir NATO interesas. Jeigu taip, tai kodėl NATO (kurio narės taip pat dalyvauja antskrydžiuose prieš teroristinę „Islamo valstybę“) iki šiol nėra suformulavusi raudonųjų linijų Rusijai, kurios lyderiui įsivelti į karinį konfliktą dėl visiškai neaiškių priežasčių šovė galvon tik prieš keletą mėnesių.

Jeigu šią savaitę kilo incidentas tarp Rusijos ir Turkijos karinių pajėgų, kodėl kitos NATO šalies prezidentas Fransua Olandas (privalantis rodyti savo globalų vaidmenį pasaulyje po teroro išpuolių Paryžiuje) mėgino lipdyti kažkokią antiteroristinę koaliciją su Rusija, nors tam, kaip aš suprantu, neturėjo politinio mandato, išskyrus Berlyno, Londono ir Vašingtono neprieštaravimą. Įdomu, o ką tuo klausimu pasakytų NATO partnerė Turkija?

Taigi p. Olandas turi kažkokius nacionalinius motyvus. Turkų prezidento Taipo Erdogano valdymas šioje šalyje, panašiai kaip p. Putino, grindžiamas emociškai dirginant visuomenės patriotizmą, todėl rusų lėktuvo ataka „ginant brolius“ už Sirijos sienos turi tapti emocine visuomenės ekstaze. Ponas Obama šluba anties koja (toks amerikiečių palyginimas, skirtas drastiškų veiksmų užsienio politikoje paskutiniais valdymo metais vengiantiems šalies vadovams) klibikščiuodamas Baltųjų rūmų koridoriais šiandien, ko gero, labiau galvoja apie Gvantamo karinę bazę Kuboje, kurioje jo pirmtakai įrengė kalėjimą viso pasaulio islamistams ir kurio jis taip ir neįstengė uždaryti. Apie tai, kad išvedamos amerikiečių karinės pajėgos (jam pažadėjus per rinkimus) Irake ir Afganistane tik padidino smurto proveržius ir de facto gresia destabilizacija ar net šioms šalims suirti.

Bet kur NATO vienybė, tvarka, bendras bloko interesų prioritetas prieš kiekvienos šalies narės nacionalinį ar net jos lyderio politinį interesą?

Kaip tik tai jaudina labiau už Rusijos televizijos kanalų demonstruojamą p. Putino žandikaulių aerobiką.

Nelinksma darosi prisiminus, kad Europos Sąjunga greičiau praras vieną puikiausių savo projektų – Šengeno erdvę, nei suras būdą, kaip įveikti pabėgėlių krizę. Nebeprisimenu, kuris ketvirtadienio LRT laidoje „TV forumas“ prelegentas paklausė: ar iš tikrųjų buvo politinė valia išspręsti pabėgėlių klausimą, jeigu ES nebuvo paskirtas net įgaliotinis, kuris turėtų mandatą koordinuoti veiksmus, kurti reikalingas priemones ir priimti sprendimus.

Jeigu dar britai pasieks, kad jų teikimu ES atsisakys kito savo sukurto stebuklo – laisvo darbo jėgos judėjimo bloko ribose (su visomis jo grimasomis, išimtimis, pereinamaisiais laikotarpiais, kurie buvo taikomi) ar mėgins jį „sureguliuoti“, galėsime pagalvoti, jog atėjo laikas, kai apsimoka po truputį kaupti pinigus mišioms už ES.

Pakėlus galvą ir įvertinus, kas laukia dar po kelių žingsnių, galima nustėrus pamatyti visai nepatrauklią tikrovę. Visų pirma – Rytų ir Vidurio Europos šalims. Tai ar ne joms (t. y. ir Lietuvai) pirmiausia turėtų rūpėti, kad iš ES neliktų vien pavadinimas?