Vaiko teisių apsaugos specialistai pastebi, kad visuomenės požiūris į įvaikinimą tapo brandesnis, atsakingesnis ir atviresnis. Visoje šalyje prasidėjusi tendencija, kad įsivaikinama jau ne po vieną, bet po du, tris vaikus, pastebima ir Panevėžyje.
Norint įsivaikinti mažylį vien gerų norų ir surašyto prašymo neužtenka. Būsimiesiems įtėviams tenka įveikti ilgą ir sudėtingą procedūrą. U.Mikaliūno nuotr.
Šiais metais penkios panevėžiečių šeimos sulaukė pagausėjimo – tik naujuosius narius tėvai parsivežė ne iš gimdymo namų. Į šias šeimas aštuoni vaikai įžengė per ilgalaikę ir gana sudėtingą įvaikinimo procedūrą.
Panevėžio miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Audronė Grainienė sako, kad pastaruoju metu įvaikinimo procedūras pradeda daugiau šeimų. Prieš keletą metų atvejų, kai šeimos ryždavosi įsivaikinti, buvo labai sumažėję.
Dabar žmonės, svarstantys apie įvaikinimą, į Vaiko teisių apsaugos skyrių užsuka gerokai dažniau – vieni teiraujasi, ko reikia, kad galėtų į savo šeimą priimti vaiką, kiti jau būna išsiaiškinę reikalavimus ateina su pluoštu dokumentų.
A.Grainienės teigimu, visoje šalyje prasidėjusi tendencija, kad šeimos įsivaikina jau ne po vieną, bet po du, tris vaikus, pastebima ir Panevėžyje. Tačiau norint įsivaikinti vien gerų norų ir surašyto prašymo neužtenka. Tai – atsakingas žingsnis, todėl prieš jį žengiant šeima privalo būti tinkamai pasirengusi.
Tik kai Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir Socialinių paslaugų centro specialistai patvirtina, kad šeima gali pradėti įvaikinimo procedūrą, darbo imasi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Galutinį žodį įvaikinimo byloje taria teismas.
Patikrina išsamiai
A. Grainienės teigimu, norintieji tapti įtėviais privalo būti sulaukę pilnametystės, bet negali būti vyresni negu 50 metų. Tiesa, išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresniems asmenims.
A.Grainienės teigimu, visoje šalyje prasidėjusi tendencija, kad šeimos įsivaikina jau ne po vieną, bet po du, tris vaikus, pastebima ir Panevėžyje. U.Mikaliūno nuotr.
Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo privalo būti ne mažesnis nei 18 metų, įvaikinant savo sutuoktinio vaiką, amžiaus skirtumas gali būti sumažintas iki 15 metų.
Dokumentais tenka įrodyti, kad būsimiems tėvams niekada nebuvo apribota tėvų valdžia, nėra ribotas jų veiksnumas, jie neteisti, neserga nė viena iš specialiame sąraše nurodytų ligų. Taip pat reikia pateikti įvaikinimo motyvus ir savo duomenis apie darbą, pajamas, gyvenimo sąlygas ir panašiai.
Įtėvių šeima privalo būti susituokusi. Juk santuoka – įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Būsimieji tėvai gali nurodyti norimo vaiko amžių, lytį, jo sveikatos būklę.
Nors pastaruoju metu lietuviai įvaikina turinčiuosius nedidelių, išgydomų sveikatos sutrikimų, kai kuriems vaikams būna nustatyta alerginių ligų, toliaregystė, funkciniai širdies, raumenų tonuso, mišrūs raidos ar kitų nedidelių sveikatos sutrikimų.
Pateikus visus nurodytus dokumentus, būsimiesiems įtėviams būtina lankyti specialius kursus, supažindinančius su daugybe svarbių dalykų. Kursai Panevėžyje rengiami Socialinių paslaugų centre. Kaip teigia A. Grainienė, šiuo metu dvi įvaikinti vaikus norinčios panevėžiečių šeimos tokiuose kursuose jau mokosi, o trys šeimos laukia, kada bus sudaryta nauja grupė.
Teigiamos išvados ne visiems
Socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Aida Žygelienė sako, kad įtėvių ir globėjų mokymuose šiuo metu žinių semiasi 21 Panevėžio apskrities gyventojas. Vieni jų rengiasi įvaikinti, kiti – tapti vaikų globėjais.
Užsiėmimai jau eina į pabaigą, tačiau, ne visi lankytojai šį kartą gaus teigiamus įvertinimus. Trims iš jų dėl užsiėmimų nelankymo bus parašytos neigiamos išvados ir įsivaikinti ar tapti globėjais jie negalės.
Įtėvių ir globėjų mokymai – tai dešimt būtinų išklausyti kursų po tris valandas. Juose specialius mokslus baigę socialiniai darbuotojai perduoda svarbiausias pedagogines ir psichologines žinias. Patikrinus dabartinių lankytojų žinias ir surašius išvadas, nauja įtėvių ir globėjų grupė darbą turėtų pradėti vasario mėnesį – kai susidarys reikiamas lankytojų skaičius.
„Vaikus į šeimą priimantys suaugusieji neturėtų galvoti, kad augins juos ne visuomenei, o sau. Minčių, kad pasiimu vaiką, auginu jį ir tikiuosi, kad jis man atsidėkos, padės, neturėtų būti. Priimant vaiką į savo šeimą nereikia tikėtis atpildo ar naudos“, – mano A. Žygelienė.
Po ilgokai trukusių procedūrų naujam asmeniui atėjus į šeimą ir vaikų, ir jų tėvais tapusių suaugusiųjų gyvenimas pasikeičia. Laukia ilgas ir sudėtingas bendras kelias, jame, be abejo, bus ne tik džiaugsmų.
Ne viename sąraše
Lietuvos vaikus nori įvaikinti ir užsieniečiai. Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos atstovės Danutės Umbrasienės teigimu, užsieniečiai, įtraukiami į atskirą tarnybos apskaitą – į Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, ir užsieniečių sąrašą.
Lietuvos piliečiai yra kitame sąraše. Lapkričio pradžioje tame sąraše buvo įrašyta 80 pageidaujančių įvaikinti šeimų ar asmenų.
Iš jų 8 jau globoja norimus įvaikinti vaikus arba sutiko įvaikinti pasiūlytus vaikus, 10 šeimų pateikė dokumentus teismui dėl įvaikinimo, 19 šeimų turi kliūčių, trukdančių įvaikinti, 8 šeimoms pateikti vaikų pasiūlymai ir 35 šeimos dar laukia pasiūlymų.
Įsivaikinti pageidauja ir 40 užsieniečių.
Priklauso nuo lūkesčių
Nuostata, kad dažniausiai įsivaikina atžalų neturinčios šeimos, pastaruoju metu subliuško. Iš šiemet 74 įvaikinusių šeimų 23 jau augino įvaikintus vaikus, iš jų 3 šeimos įvaikino po trečią vaiką, o 17 šeimų turėjo biologinių atžalų. Pernai tokių šeimų atitinkamai buvo po 11.
Pasak D. Umbrasienės, teigiamos įtakos galėjo turėti socialinių darbuotojų mokymai būsimiems įtėviams. Lietuvoje tokie mokymai vyksta nuo 2008 metų ir leidžia pažvelgti į situaciją giliau.
„Šiek tiek kitomis akimis pamatomas vaiko, ypač likusio be tėvų globos, pasaulis, jo poreikiai, patirtis. Visuomenės požiūris į įvaikinimą tapo brandesnis, atsakingesnis ir atviresnis“, – tvirtina D. Umbrasienė.
Ketinantieji įvaikinti kartu su socialiniu darbuotoju mokosi įvertinti, ar jie gali tai padaryti, ar turi reikalingų žinių bei gebėjimų. Juk labai svarbu priimti galutinį sprendimą laiku ir teisingai.
Šeimos, kurios įvaikina antrą, trečią kartą, įsitikina, kad be tėvų globos likusiojo poreikiai yra tokie patys kaip ir visų vaikų.
Įvaikinimo trukmė labai priklauso nuo šeimų ar asmenų lūkesčių.
„Pageidaujantieji vyresnio vaiko ar kelių, neatsisakantieji turinčiųjų sveikatos sutrikimų, jeigu būsimiems įtėviams nėra labai svarbi vaiko socialinė kilmė, įvaikina greičiau“, – pabrėžė D. Umbrasienė.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
