Atsisveikiname su legendinio teatro primadona, viena žymiausių Juozo Miltinio dramos teatro pirmosios kartos aktorių, scenos aristokrate Regina Zdanavičiūte.
Regina Zdanavičiūtė Panevėžio teatro scenai atidavė šešiasdešimt savo gyvenimo metų.
Birželį Šv. Juozapo globos namuose gyvenusi aktorė šventė savo 90-ąjį gimtadienį. Būrį sveikintojų jubiliatė pasitiko žvali, geros nuotaikos, nuoširdžiai priėmė visų linkėjimus. Tą dieną R. Zdanavičiūtė, kaip visuomet, buvo artistiška ir žaismingai nusiteikusi, net dainą užtraukė ir tikino esanti sujaudinta kolegų dėmesio, gerų žodžių.
Prisiminė ji ir režisierių Juozą Miltinį, kurio įkurtą studiją Regina, visų vadinta Rene, pradėjo lankyti dar būdama mokine. Atėjusi į Panevėžio teatrą 1943-iaisiais, ji scenai atidavė daugiau kaip šešiasdešimt metų.
Kad pasirinko tolesnį gyvenimą lėmusią teatro studiją, kaip ne kartą tvirtino aktorė, niekada nesigailėjusi.
Bet šioje žemėje R. Zdanavičiūtės nebėra – penktadienio rytą ją priglaudė amžinybė. Tačiau šios moters, šios menininkės žemiškasis kelias buvo eitas ne veltui – žiūrovų atmintyje liks jos vaidmenys teatro scenoje, kine, televizijos filmuose.
Visų mylima ir gerbiama
Prieš pusmetį J. Miltinio palikimo studijų centre surengtame vakare R. Zdanavičiūtės 90 metų sukakčiai paminėti vyko filmuotos medžiagos peržiūra, fotografijų ir aktorės portretų paroda.
Ekspozicijoje buvo galima pamatyti teatre išsaugotus aktorės kostiumus iš 1996-ųjų spektaklio – S. Moemo „Ratas“. O nuotraukos supažindino su R. Zdanavičiūtės kūryba nuo 1941 metų Ben Džonso „Sukčiaus testamento“ iki 2000 metų K. Rapoporto „Toliau – tyla“.
Puošnūs kostiumai, realistiška scenografija, kruopštus grimas, įmantrios šukuosenos ir – jauni pirmieji Panevėžio dramos teatro artistai. Fotografijose įamžinta ne tik R. Zdanavičiūtė, bet ir jos kolegos Donatas Banionis, Romualdas Urvinis, Eugenija Šulgaitė ir kiti.
Minint aktorės 90-metį jos kolegos dalijosi mintimis ir prisiminimais.
„Renė niekada nesileidžia į jokias intrigas, ji tikra aristokratiška scenos dama. Gyvenime – labai jautrus žmogus, įdomus pašnekovas, apsiskaičiusi, turi puikų humoro jausmą. Ji miela, puiki, žavi, šauni, turtinga asmenybė ir už tai mes ją labai mylime“, – kalbėjo R. Zdanavičiūtės kolega Rudolfas Jansonas.
Enrikas Kačinskas prisiminė, kad pirmą kartą šią aktorę pamatė būdamas trečioje klasėje. Tada su klasės draugais jis Panevėžio teatre žiūrėjo spektaklį „Katės namai“.
„Kai iš dešimtos klasės atėjau į teatro studiją, prasidėjo artima pažintis su R. Zdanavičiūte. Tai buvo nuostabus laikas, mes gyvenome kaip viena šeima. Šilta atmosfera mus visur lydėjo“, – prisiminė aktorius.
E. Kačinskas kartu su visais liūdi dėl skaudžios netekties ir apgailestauja, kad kolegė, nuostabus žmogus, nuo šiol lieka tik prisiminimuose, pačiuose gražiausiuose, niekada neblėsiančiuose.
„Ji man buvo kaip vyresnė sesuo. Renė – žmogus, nuo kurio visada sklido meilė, šiluma, šviesa. Niekada iš jos negirdėjau užgaulaus žodžio, niekada nemačiau jos piktos, liūdnos. Žodžių, kuriais galėčiau ją apibūdinti, pasirinkti negaliu – visi patys gražiausi ir geriausi jai tinka. Renė buvo jausminis teatro šviesulys“, – „Sekundei“ tvirtino ne viename spektaklyje su R. Zdanavičiūte vaidmenis kūręs E. Kačinskas.
Laimė sutikti žmogų
J. Miltinio palikimo studijų centre buvo pristatytas ir Elonos Karoblytės bei Alberto Petrausko sukurtas videofilmas apie šią scenos karalienę.
E. Karoblytę skaudžiai palietė artimos sielos menininkės, bendramintės mirtis.
„Renė buvo neeilinis žmogus, toks, pro kurį neįmanoma abejingai praeiti, jo nepastebėti ar jį pamiršti. Nuo jos sklisdavo tokia gera energija, kad net tada kai sunkiai sirgo, nebekalbėjo, šalia buvo gera pabūti, jautei sklindančią šilumą, supratimą, regis, ji nuolat šypsojosi“, – susijaudinusi kalbėjo teatro „Menas“ aktorė.
Apie savo sukurtą filmą E. Karoblytė atsiliepia kukliai, teigia kad net filmu to darbo pavadinti negalima.
„Videofilmas kurtas asmeniškai Renei tuo metu, kai jai sukako 88-eri. Norėjosi kuo nors ją pradžiuginti, tad ėmiausi iš senų nuotraukų, atsiminimų kurti jos gyvenimo, kūrybos, veiklos vaizdus. Pamačiusi filmą Renė pralinksmėjo“, – prisimena autorė.
Vakar ji kartu su R. Zdanevičiūtės vyru Stasiu Petronaičiu rūpinosi paskutinės žemiškos mylimo žmogaus kelionės reikalais.
R. Zdanevičiūtę galima pamatyti filmuose: V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, A. Grikevičiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, „Faktas“, R. Banionio „Mano mažytė žmona“ ir kituose.
Įsimintiniausių R. Zdanavičiūtės teatro vaidmenų sąraše – J. Miltinio režisuotuose spektakliuose Ana I. Franko „Pavogtoje laimėje“, Marija Antonovna N. Gogolio „Revizoriuje“, Rozė F. Diurenmato „Fizikuose“ ir kt.
Paskutinį kartą scenoje aktorė pasirodė vaidindama Liusi Kuper žiūrovų pamėgtame K. Rapoporto spektaklyje „Toliau – tyla“.
Šio spektaklio režisierius Albinas Kėleris prisimena tas dienas, kai prasidėjo repeticijos.
„Labai džiaugiausi, kad ji sutiko šiame spektaklyje vaidinti ir kartu su Donatu Banioniu sukūrė svarius, įsimintinus vaidmenis. O dabar štai – abiejų talentingų aktorių jau niekada nebesutiksime“, – apgailestavo A. Kėleris.
Jis apgailestauja, kad jau baigia išeiti paskutiniai garsiosios kartos aktoriai, ir pabrėžia, jog tai, ką padarė šie menininkai, visiems išlieka didžiulis turtas, vertybė. Viena iš tokių kūrėjų yra šviesaus atminimo R. Zdanavičiūtė.
A. Kėleris sako, kad kiekvienas, kuriam buvo lemta su šia moterimi susitikti, bendrauti, dirbti, pripažins, jog tai buvo didelė laimė.
„Ji buvo aukščiausios prabos aktorė, menininkė ir tuo pačiu paprastas nuoširdus, šiltas žmogus. Iš jos mes, jaunesni, mokėmės ne tik aktoriaus meistriškumo, bet ir etikos, tolerancijos, požiūrio į savo darbą“, – kalbėjo A. Kėleris.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
