Žiovaujame, žagsime, čiaudime, verkiame, rąžomės… Ką medicinos požiūriu reiškia šie organizmo signalai?
Mūsų kūnams nutinka visokiausių dalykų, o ar žinome kodėl? Pavyzdžiui, kai per ilgai mėgaujamės karšta vonia ir mūsų rankų bei kojų pirštų oda susiraukšlėja? Arba kai žagsime, žinome, kad reikia atsigerti vandens mažais gurkšneliais, tačiau kodėl? Ir ką medikai gali pasakyti apie visus tuos „žodžius“, kuriais su mumis kalbasi mūsų kūnai?
Jau prieš beveik dešimtmetį amerikiečiai mokslininkai buvo iškėlę hipotezę, jog žiovaujame mes tam, kad ataušintume smegenis ir pagerintume jų kraujotaką, – taigi ir padidintume budrumą.
Žiovulys
Žiovulio priežastis – hipoksija. Taip vadinama būklė, kai smegenims stinga deguonies. Būtent dėl to mums prireikia ne įprasto, o galingesnio ir gilesnio įkvėpimo: kai žiovaujame, oro į plaučius įtraukiame gerokai daugiau nei kad šiaip kvėpuodami. Kvėpavimo takai atsiveria ir į kraują sparčiai patenka didelis kiekis deguonies.
Bet kodėl mes žiovaujame ir tuomet, kai norime miego arba kai tiesiog pavargstame? Dėl nuovargio organizmo audiniuose susikaupia anglies dioksido perteklius, taigi vėl prasideda hipoksija ir vėl reikalinga deguonis.
Dar mes žiovaujame, kai mums nuobodu ir esame priversti daryti tai, ko nenorime. Ir tą nesunku paaiškinti: kai verčiame save dirbti, greičiau pavargstame, o kai pavargstame – žiovaujame, kad parūpintume organizmui taip reikalingo deguonies.
O žinote, kodėl žiovulys užkrečiamas? Kodėl vienam žmogui nusižiovavus prasideda tarsi grandininė reakcija ir tuomet jau žiovauja visi iš eilės? Psichologai tvirtina, kad šį „užkratą“ paveldėjome iš protėvių, kai pirmykščių žmonių gentyse visi nariai miegoti eidavo vienu metu. Tiesa, tai kol kas tik teorija.
Čiaudulys
Nosies ertmėje susikaupia dulkių, gleivinė išdžiūsta ir sudirgsta, sudirgsta ir nervų galūnės. Tada ir pasigirsta čiaudulys – staigus iškvėpimas, padedantis organizmui atsikratyti visų nereikalingų dalykų iš nosies, kad jokios šiukšlės nepatektų į nosiaryklę ir giliau.
Čiaudulys – tai apsauginė reakcija. Beje, jos (arba tiksliau, iščiaudimo oro) greitis siekia 130 km per valandą. Jeigu žmogus čiaudi du tris sykius iš eilės, nieko baisaus. Tačiau jeigu daugiau kaip dešimt kartų, tai jau problema. Greičiausiai kalta pabrinkusi nosies gleivinė. Organizmas reaguoja į tinimą kaip į dirgiklį ir stengiasi jo atsikratyti – tai yra iščiaudėti. Aišku, bergždžiai.
Jei čiaudite po daug kartų iš eilės, pabandykite įsilašinti į nosį kraujagysles sutraukiančių lašų – jie padės sumažinti pabrinkimą.
Rąžymasis
Vienas iš nedaugelio dalykų, kurį galime kontroliuoti. Tiesą sakant, rąžomės mes savo noru. Bet kodėl toks noras kyla, tai jau kitas reikalas.
Rąžymusi organizmas ruošia raumenis fiziniams krūviams: pamankština juos, sušildo. Kada nors stebėjote katę? Jos niekada štai taip paprastai neatsikelia iš miego. Iš pradžių ilgai rąžosi ištiesdamos priekines ir užpakalines letenas, taip atkurdamos normalią kraujotaką, ir tik tuomet išeina savo reikalais.
Rąžymasis ne tik „pažadina“ mus rytais. Dėl nuovargio raumenyse kaupiasi pieno rūgštis, kad ji išsiskirstytų, reikia išsitiesti, įtempti raumenis – lygiai taip pat, kaip po treniruotės.
Žagsulys
Maži vaikai žagsi, kai jiems šalta, kai nori gerti arba kai persivalgo. Suaugusiesiems žagsulys – signalas, kad kažkas ne taip su virškinimu.
Pasitaiko, jog žagsulys užpuola tuos, kurie padaugina stipriųjų gėrimų, tačiau dažniausiai imame žagsėti per daug suvalgę. Ir ne šiaip per daug – o godžiai ir labai greitai. Ryjame dideliais kąsniais, beveik nekramtydami, taip sudirginame klajoklį nervą. Tai vienas iš galvos smegenų nervų, besidriekiantis nuo jų palei gerklę ir stemplę link diafragmos ir skrandžio. Kai stambūs maisto kąsniai keliauja per stemplę, sudirgina klajojantį nervą, o tas siunčia signalą stemplės ir skrandžio raumenų skaiduloms sukeldamas spazmus – „žagt“, „žagt“, „žagt“… Šiais spazmais, kaip ir čiauduliu, organizmas bando atsikratyti stemplės gleivinės pabrinkimo.
Kaip nuslopinti žagsulį? Tai priklauso nuo jo priežasties. Nuo „girto“ žagsulio padės šaltas skystis, geriamas mažais gurkšneliais, nuo persivalgymo žagsulio – sulaikytas kvėpavimas. Ir vienas, ir kitas būdas nebeleidžia dirginti klajoklio nervo. Tačiau gąsdinti žagsinčiojo tikrai nereikia! Medikų tikinimu, šis metodas nėra mediciniškai patvirtintas.
Krūptelėjimas prieš užmiegant
Kartais mes tą pajuntame – kai prieš panirdami į miegą staiga nubundame, nes rankos ir kojos savaime trūktelėjo. Nors tai nepatogu, užtat visiškai normalu.
Užmiegant mūsų kvėpavimas nurimsta, pulsas sulėtėja, raumenys atsipalaiduoja, ir organizmas tarsi išsigąsta, kad gali užmigti… visiems laikams. Tuo krūptelėjimu smegenys pažadina mus, kad pradėtume vėl normaliai kvėpuoti, nes darome tai per lėtai. Ką padarysi – jos turi nuolat kontroliuoti organizmą.
Susiraukšlėję pirštai
Kai ilgai mirkstame vonioje arba ką nors smarkiai plauname, skalbiame, pirštų pagalvėles išvagoja raukšlės. Vaikams tai kažkodėl suteikia ypač daug džiaugsmo – jie mėgsta apžiūrinėti „piešinius“ ant pirštukų, kurie atrodo it seno žmogaus. Internete sklando legenda, neva oda susiraukšlėja tam, kad rankų ir kojų pirštai vandenyje būtų kibesni ir taip lengvai neslystų – raukšlės yra kažkas panašaus į žieminių automobilio padangų protektorių. Bet iš tikro viskas daug paprasčiau.
Pirštų pagalvėlių ir padų oda yra keturiskart storesnė nei kitose žmogaus kūno vietose. Todėl ji geriau sugeria vandenį, nuo kurio ir išbrinksta.
Šiurpuliai
„Žąsies oda“ atsiranda, kai mums būna šalta, tačiau ir patiriamos emocijos – pavyzdžiui, klausantis muzikos ar žiūrint filmą, – taip pat gali sujaudinti iki šiurpuliukų. Beje, tai labai paprasta paaiškinti – ir vėlgi paveldimumu.
Tolimi žmonių protėviai, kaip visi žinome, buvo plaukuoti. Taigi kai šaldavo ar išsigąsdavo, kailis ant jų kūnų pasišiaušdavo (ir šilumai sulaikyti, ir grėsmingiau atrodyti). Vykstant evoliucijai išsišėrėme, tačiau mūsų oda to dar nepamiršta, taigi vis bando „pasišiaušti“.
Ašaros
Kodėl ašarojame, kai į akį įkrenta koks šapelis, niekam ne paslaptis. Tai refleksas, leidžiantis nuplauti bet kokius svetimkūnius ir taip apsaugoti akies obuolį nuo įbrėžimų ir sužeidimų. Tačiau kodėl norisi verkti iš skausmo ar raudoti nuo užplūdusių emocijų, mokslininkai vis dar neišsiaiškino. Sklando mitas, kad ašaros veikia kaip skausmo slopinimas, mažina spaudimą smegenų žievėje… Bet kol kas tai tik spėlionės.
Raudonis
Oda parausta išsiplėtus kraujagyslėms. Jei karšta, tai įvyksta dėl temperatūros, bet būna, jog raudonuojame iš gėdos, džiaugsmo, meilės ir panašiai. Taip yra dėl to, kad kraujagyslės reaguoja ne tik į išorinius – ar vidinius – dirgiklius, bet ir į emocijas. Pastarosios pakeičia hormonų (įskaitant ir adrenaliną) koncentraciją kraujyje, reaguodamos į tai kraujagyslės išsiplečia ir skruostai ima plyšti raudoniu. Vienus žmones ši „bėda“ kamuoja labiau, kitus – mažiau, viskas priklauso nuo genų.
Tarp kitko, lygiai tas pas mechanizmas suveikia ir kai išbąlame. Tik tuo atveju kraujagyslės susitraukia.
Prakaitavimas
Tai normali reakcija į karštį. Norėdamas atvėsinti odą, organizmas išskiria skystį, tas garuoja nuo kūno pavirčiau ir kartu pašalina šilumos perteklių.
Parengė Sandra Miškinienė
