Kaune surengta pasaulinė biografinio filmo „Persona non grata“ premjera pasakoja apie japonų diplomato Čijunės Sugiharos, Kaune Antrojo pasaulinio karo metais suteikusio vizas tūkstančiams žydų ir taip išgelbėjusio jų gyvybę, istoriją. Iškart po premjeros Ieva Rekštytė kalbina Lietuvoje apsilankiusį jauniausią legendinio diplomato sūnų Nobuki Sugiharą.
Kokį įspūdį išsinešate iš kino teatro po premjeros?
– Filmas vizualiai gražus, aktoriai geri, tačiau anaiptol ne visi istoriniai faktai jame teisingi. Reikia pripažinti, kad tai vis dėlto pramogai, o ne žinioms praplėsti sukurta juosta. Ir ne tik dėl istorinių faktų, bet ir dėl asmenybės atskleidimo spragų. Pavyzdžiui, mano tėvas nebuvo toks minkštas ir sentimentalus, koks čia pavaizduotas. Be to, filme svarbų vaidmenį jo gyvenime atlieka neva buvusi mylimoji Irina, tačiau aš pirmą kartą apie ją girdžiu. Toks įspūdis, kad juosta sukurta paskubomis, net ne didžiajam kinui, o televizijos serialui. Manau, jog japonų auditorijai (į ją, veikiausiai, filmas ir orientuotas) patiks, tačiau vargu ar susidomės tarptautinis žiūrovas.
Ar kūrybinė komanda kreipėsi į jus, vienintelį gyvą Č. Sugiharos sūnų, rinkdama ir tikslindama informaciją apie tėvą?
– Ne. Man truputį apmaudu, kad ji prastokai išstudijavo ne tik mano tėvo gyvenimą, bet ir istoriją apskritai.
Ar apmaudu ir dėl to, kad filmas netaps išsamiu jūsų tėvo darbų ir asmenybės pristatymu pasauliui?
– Man toks pristatymas nelabai svarbus. Mano tėvas buvo paprastas žmogus, nemėgo viešumo ir nenorėjo būti garsus ar juo labiau herojizuojamas. Pamenu, kaip karštai prieštaraudavo idėjoms kurti vaidybinius filmus apie jį, šiaip ne taip sutikdavo dėl dokumentinių. Tėvas nuoširdžiai manė, kad kiekvienas galėjo ir turėjo pasielgti kaip jis. Suteikti vizas žydams jam atrodė natūralus poelgis, o ne žygdarbis. Tokia buvo jo pozicija iki pat mirties. Teisingiausia būtų apie jį skleisti žinią neįkyriai, tiems, kam tikrai įdomu, o geriausiai – kad tuo užsiimtų kiti. Pavyzdžiui, Sugiharos fondas Kaune tai daro puikiai. Nuostabu, kad išsaugotas namas, kuriame dirbo ir gyveno tėvas su šeima, sukaupta daug vertingos informacijos. Suprantu, kaip sunku viską išlaikyti, ir žaviuosi, kad lietuviai sugeba ne tik suvokti tautiečių vaidmenį istorijoje, bet ir pagerbti svetimšalius.
Esate sakęs, kad apie vizų išdavimą žydams sužinojote tik būdamas paauglys.
– Taip, tėvas niekuomet šios istorijos nepasakojo nei man, nei mano broliams – visą informaciją reikėjo susižinoti pačiam. Prisimenu, kaip vienas japonų verslininkas atvyko į Jeruzalę surengti ceremonijos mano tėvo garbei, ketino pasodinti medelių netoli miesto, ir į tą vietą susirinko netikėtai daug išsigelbėjusių žydų, jų artimųjų. Viena dama priėjo prie manęs ir papasakojo, kad tuo metu Kaune, kai Japonijos konsulate buvo išduodamos vizos, su mama laukė eilėje. Ji prisiminė, kaip mano tėvas išėjo iš savo kabineto ir pranešė, kad moterys ir vaikai nebelauktų – vizos jiems bus paruoštos kitą rytą, ir pasiūlė visiems eiti namo pailsėti. Toji moteris pasakojo, kad mano tėvas buvo tikras džentelmenas. Tai buvo momentas, kai pajutau didžiulį pasididžiavimą juo. Tačiau jis pats apie nieką panašaus nėra pasakojęs.
Apie politinius dalykus mes daugiau kalbėdavomės, kai tėvas baigė karjerą. Paskutinius kelerius jo gyvenimo metus (mirė būdamas 86-erių) dažnai atvykdavau į Japoniją ir leisdavosme kartu laiką. Tėvas man paaiškindavo pasaulio įvykius ir ne tik suvokdavo jų esmę bei priežastis, bet ir įžvelgdavo, kokią reikšmę jie turės ateityje. Tačiau niekuomet nesiskundė ir nekaltino jokios valdžios, tiesiog domėjosi, kas vyksta. Tėvas buvo itin geras analitikas. Dar savo diplomatinės karjeros metais išsamiai išanalizavo visą Rusijos ekonomiką ir tyrimą pateikė Japonijai.
Kiek į Č. Sugiharos diplomatinę veiklą buvo įtraukta jo žmona ir jūsų mama Yukiko?
– Tėvas neleido mamai veltis į politiką puikiai suprasdamas, kad taip įstumtų visą šeimą į pavojų. Filme leidžiama suprasti, kad sprendimą išduoti vizas jis priėmė paskatintas žmonos, tačiau iš tikrųjų taip nebuvo.
Jūs pats aukštąjį išsilavinimą įgijote Jeruzalėje. Ar tai susiję su jūsų tėvo veikla ir pagalba žydams?
– Izraelio valstybė mano tėvui visuomet jautėsi skolinga dėl išgelbėtų žmonių ir teiravosi, kaip galėtų jam atsilyginti. Jis paprašė pasirūpinti mano išsilavinimu, ir taip įstojau mokytis ekonomikos į Jeruzalės hebrajų universitetą. Vėliau pradėjau dirbti deimantų bendrovėje. Po kelerių metų išvykau į Japoniją ir toliau dirbau su brangiaisiais akmenimis, vėliau grįžau į Izraelį, tačiau labai dažnai tekdavo vykti į Tokiją pardavinėti deimantų.
Dabar gyvenate Antverpene, Belgijoje. Kaip atsidūrėte ten?
– Čia gyvenu jau 25 metus. Panorau tapti nepriklausomas ir dirbti sau, tad persikėliau į Antverpeną, kuris taip pat yra svarbus deimantų prekybos taškas. Vėliau suvokiau, kad nenoriu varžytis su buvusia darboviete Izraelyje, tad pasukau kitu keliu. Dabar mano verslas – granito blokų importas. Nieko bendro su politika.
—–
Tautų teisuolis
Čijunė Sugihara (g. 1900 m.) į Lietuvą atvyko 1939-aisiais, kai gavo paskyrimą dirbti konsulu Kaune. Neturėdamas oficialaus Japonijos vyriausybės pritarimo Č. Sugihara išdavė apie 3000 vizų žydų tautybės asmenims, ir skaičiuojama, kad taip galėjo išgelbėti apie 10 tūkst. asmenų gyvybę. Vėliau jis tapo Japonijos konsulu Čekoslovakijoje, Karaliaučiuje ir Rumunijoje. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Sugiharų šeima su trimis vaikais buvo įkalinta rusų internuotų asmenų stovykloje Rumunijoje. Į Japoniją jiems pavyko grįžti po metų. 1951 m. gimė ketvirtasis sūnus Nobuki. 1969 m. diplomatas aplankė Izraelį, kur jam įteiktas vyriausybės apdovanojimas, o jo sūnus Nobuki gavo stipendiją Hebrajų universitete. 1976 m. Č. Sugihara išėjo į pensiją. 1984 m. Izraelyje įvyko jo pagerbimo ceremonija, per kurią prie Jeruzalės buvo sodinami medžiai. Po metų diplomatui suteiktas Tautų teisuolio vardas. Č. Sugihara mirė 1986 m.
