Visą šalį sukrėtusi Kražių tragedija nusinešė ir savo darbą dirbusios, senolę namuose lankiusios socialinės darbuotojos gyvybę. Dėl šio skaudaus įvykio išgyvena ir visa Lietuvos socialinių paslaugų srities darbuotojų bendruomenė. Socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė Rasa Laiconienė teigia, kad tragedija, kai buvo nužudyta darbuotoja, – pirmas atvejis šalies socialinio darbo istorijoje.
Pasaulio ir Lietuvos mokslininkų tyrimų rezultatai atskleidžia, jog socialiniai darbuotojai du kartus dažniau nei vidutiniškai kitų profesijų darbuotojai savo darbe patiria profesinę riziką.
Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija vakar visus kolegas, valdžios institucijas, socialinių paslaugų įstaigas, nevyriausybines organizacijas, socialinio darbo mokyklas pakvietė prisidėti prie bendros akcijos – 10 valandą, būtent tuo laiku, kai žuvusioji atvyko į darbo vietą, uždegti žvakutes ir tylos minute pagerbti kolegę.
Tos dienos rytą minutei susikaupė, žvakutes uždegė ir Panevėžio rajono socialiniai darbuotojai. O tokių kasdien su žmonių bėdomis, ligomis, jų ydomis bei silpnybėmis susiduriančių darbuotojų rajone yra daugiau kaip šimtas.
Abejojo pavojingumu
Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Aldonos Paškevičienės teigimu, socialiniai darbuotojai šiais laikais tapo viena iš pavojingiausių, neigiamas emocijas, išgyvenimus sukeliančių profesijų.
„Į atokiausius kaimų kampelius, nuošaliausias sodybas važinėjančių, senoliams, girtaujančiose šeimose augantiems vaikams, ligoniams padedančių darbuotojų pavojus tyko kasdien. Tačiau vis dėlto dar ne taip seniai buvo kilusi diskusija ir kai kas labai abejojo, ar tikrai socialinio darbuotojo profesija yra tokia pavojinga, sunki ir atsakinga? Laimė, tiesą pavyko įrodyti ir požiūris į šią profesiją po truputį keičiasi“, – „Sekundei“ sakė skyriaus vedėja.
Socialinio darbuotojo profesija palyginti nauja. Socialinio darbo pradžia Lietuvoje laikomi 1990–1991 metai. Tuo metu šalyje pradėjo lankytis pirmieji socialiniai darbuotojai iš užsienio, jie rengė seminarus, mokė būsimus socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo sistemų darbuotojus.
Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė sako, kad dar ne visi supranta, kokia yra socialinio darbuotojo kasdienybė, ir net bando abejoti, ar ji tikrai pavojinga.
Dabar šalyje dirba per šešis tūkstančius socialinių darbuotojų.
Nors Kražiuose nužudyta moteris auka tapo ne todėl, kad ji buvo socialinė darbuotoja, šis įvykis parodė, jog būtent šie specialistai socialinio darbo fronto linijoje eina pirmieji ir su pavojais susiduria daug dažniau, nei galima numatyti.
Keiksmažodžių lavina
Panevėžio rajone šį darbą dirba daugiausia moterys ir, kaip teigia A. Paškevičienė, ne viena iš jų yra gąsdinta, apstumdyta, šunimis pjudyta, iškoneveikta ar apspjaudyta. Tačiau ir vėl tenka eiti į tas pačias šeimas, pas tuos pačius žmones, ir vėl stengiamasi jiems padėti.
Ypač didelė grėsmė kyla lankant į socialinės rizikos šeimų sąrašą įrašytas vaikus auginančias girtaujančias šeimas. Dažnai po vieną net baiminamasi į tokias šeimas eiti, prašoma kolegų pagalbos. Kartais nutinka ir taip, kaip Kelmės rajono socialinei darbuotojai – važiuoja pas ramų, jokio pavojaus nekeliantį žmogų, bet ir ten gali sutikti nežinia ką.
Socialinės darbuotojos ne kartą buvo apstumdytos lankomų senukų girtų sūnų, dukterų ar kitų artimųjų.
„Lankomosios priežiūros darbuotojos imasi globoti vienišą, savimi negalintį pasirūpinti senolį, kartais joms nuėjus išplauti grindų, sutvarkyti kambario ar atvežus maisto produktų iš kažkur išlenda girtas sūnus ir puola“, – „Sekundei“ pasakojo skyriaus vedėja.
Nors dažniausiai smurto pavyksta išvengti, tačiau pakeltas tonas, necenzūriniai žodžiai, grasinimai šiais laikais jau tapo socialinio darbuotojo kasdienybe. Liežuvį dažnai paleidžia ir girtos moterys, iš savo žodynų atsargų ištraukiančios tokių žodžių, kad net ausys linksta.
„Pamatysi, kas tau bus“, – tai vienas dažnai socialinių darbuotojų girdimų gąsdinimų.
Be to, į lindynes, apleistas trobas einantys socialiniai darbuotojai neretai namo parsineša blusų, kitokių parazitų, nuolat baiminamasi tuberkuliozės, kitų ligų užkrato.
Nunešė mokyklinių reikmenų
Prieš keletą metų Panevėžio seniūnijos socialinė darbuotoja buvo sumušta girto agresyvaus šeimos tėvo. Rengiant socialinės rizikos šeimose augančius vaikus mokyklai, girtaujantiems tėvams valstybės skiriami pinigai mokykliniams reikmenims įsigyti į rankas neduodami. Už juos socialiniai darbuotojai, kartais su tais pačiais tėvais, nuvažiavę į parduotuvę nuperka, ko vaikui mokyklai reikia.
Minimi tėvai į parduotuves nėjo, tad socialinė darbuotoja, nupirkusi mokyklinių reikmenų, atnešė juos į namus. Vos pradėjus dėlioti prekes ant stalo, keiksmais besišvaistantis tėvas užlaužė darbuotojai ranką, spyrė jai į nugarą ir nepilnametės dukros akivaizdoje moterį sumušė. Tik vargais negalais jai pavyko ištrūkti.
Parašius pareiškimą policijai, vyras buvo iškviestas pasikalbėti, pasižadėjo pasitaisyti, tik keistis neskubėjo. Girtavo, vėlėsi į konfliktus, smurtavo prieš žmoną, tačiau prieš socialinę darbuotoją rankos daugiau nekėlė.
Patarimu nešiotis su savimi dujų balionėlį, kad galėtų nuo agresyviųjų apsiginti, Panevėžio seniūnijos socialinės darbuotoja Aušra Putauskienė sako abejojanti. Teisė naudotis tokiu balionėliu nenumatyta darbo instrukcijoje, be to, vargu ar kai kuriais atvejais būtų galima suspėti jį išsiimti iš rankinės.
Panevėžio seniūnijoje į socialinės rizikos šeimų sąrašą įrašytos 26 šeimos. Socialinė darbuotoja džiaugiasi, kad kai kurios iš jų sugeba atsitiesti, pakeisti gyvenimo būdą.
„Socialinis darbas – ne tik niūri pusė, šviesių akimirkų čia taip pat daug“, – sako specialistė.
Be saugos priemonių
Šeimų pagalbininkais, draugais, patarėjais siekiantys tapti socialiniai darbuotojai neretai patenka į sudėtingas situacijas, kai kyla grėsmė net jų šeimų saugumui.
Miežiškių seniūnijos vyriausioji specialistė socialiniam darbui Aušra Vilkauskienė sako, kad sykį nepatenkintas sprendimu girtas vyras prie socialinės darbuotojos namų padegė tujas, nevengiama ir kitokių keršto akcijų.
Pareiškimą policijai ketino rašyti ir Naujamiesčio seniūnijos vyriausioji socialinė darbuotoja Ilonai Dobradziejienė. Girta agresyvi moteris puolė ne tik ją, bet ir vaikų darželio darbuotojas, buvo pažerta gausybė necenzūrinių žodžių, grasinimų.
„Aš negaliu laikyti pykčio, su tais žmonėmis man reikia ir toliau dirbti, bendrauti. Visada palieku galimybę“, – sako socialinė darbuotoja.
Iš namų į namus einančios socialinės darbuotojos jokių saugumo priemonių neturi, tenka kliautis tik intuicija, nuojauta, stengtis užmegzti su globotiniais artimą ryšį, rasti bendrą kalbą
Panevėžio seniūnijos vyriausioji socialinė darbuotoja Danutė Balčikonienė teigia, jog visų bėdų priežastis – besaikis gėrimas.
„Kaime žmonės labai geria. Kas tik po ranka papuola – valiklius, odekoloną, net patys verda visokius svaigalus iš ko tik gali, pavyzdžiui, iš pomidorų padažo. Nuo tokių gėrimų ir maišosi protas, visokios nesąmonės rodosi. Ypač baisu, kad senukai kenčia nuo savų prasigėrusių vaikų, bijo jų. Pavyzdžiui, rūpinamės viena tokia šeima, tai senukai kartais tik ragina, kad greičiau važiuotume iš kiemo, girtas sūnus gali grįžti, o jis piktas, užpuls“, – „Sekundei“ pasakojo D. Balčikonienė.
Neramu ir mieste
Panevėžio mieste vienišus senukus, socialinės rizikos šeimas lanko Socialinių paslaugų centre dirbantys socialiniai darbuotojai bei jų padėjėjai. Kaip teigia Socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Aida Žygelienė, jų centro darbuotojams taip pat tenka ir keiksmų, ir priekaištų, ir grasinimų išgirsti. Socialinių darbuotojų kasdienybė – darbas su psichikos ligomis sergančiais ar priklausomybių turinčiais žmonėmis.
„Mechanizmų, kurie galėtų apsaugoti šį pavojingą darbą dirbančius žmones, nėra“, – tvirtina pavaduotoja.
Jos nuomone, visų pirma būtina pažaboti besaikį girtavimą. Socialinės darbuotojos žūtis Kražiuose taip pat tokio girtavimo pasekmė.
Vyras nesikėsino nužudyti šios socialinės darbuotojos, galėjo užsukti ir taip pat nukentėti gydytoja, kaimynė. Tačiau šis įvykis dar kartą parodė, kad socialiniai darbuotojai – pirmieji, atsiduriantys pavojingose vietose.
Pasak A. Žygelienės, dujų balionėlis negalėtų būti naudojamas apsisaugoti, tai nėra nekaltas ginklas, veikimas gali atsisukti kitu galu. Galbūt tiktų signalizacijos mechanizmas, kokį socialinio darbo specialistė, vaikščiodama po pavojingas vietas, nešiodavosi rankinėje. Paspaudus mygtuką pasigirsdavo policijos signalas, agresyvų išsišokėlį neretai sustabdydavęs.
Padėti ir pamokyti
„Apmaudu ir skaudu, kad į socialinių darbuotojų patiriamą riziką daugiau dėmesio atkreipiama tik atsitikus skaudžiai nelaimei“, – apgailestauja
Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė R. Laiconienė.
Ji teigia, jog dar rugsėjo pabaigoje paminėjus Socialinio darbuotojo dieną, kai iki skaudžios nelaimės dar buvo toli, imta svarstyti, ką reikėtų daryti siekiant užtikrinti socialinių darbuotojų saugumą.
Per spalį buvo parengtos rekomendacijos, atkreiptas dėmesys, kad visų pirma reikėtų teisės aktais reglamentuoti savisaugos priemonių, kad ir to paties dujų balionėlio, naudojimą.
„Būtų galima darbuotojus pamokyti savigynos elementų ir tą taip pat reglamentuoti. Dabar panaudojęs vieną ar kitą priemonę gali nukentėti pats. Be to, nors ir banalu kalbėti apie pinigus, vis dėlto daug kas priklauso nuo finansavimo“, – kalbėjo prezidentė.
Pirmiausia reikėtų peržiūrėti darbo normas – dabar vienam socialiniam darbuotojui tenka rūpintis 17 šeimų, tad kalbos, jog į pavojingas vietas darbuotojai galėtų eiti po du, nerealios. Žvelgiant į kitas šalis, pavyzdžiui, Norvegiją, matyti, jog ten vienas socialinis darbuotojas rūpinasi 5–6 šeimomis. Tiesa, pažanga jau yra – anksčiau Lietuvoje vienam socialiniam darbuotojui tekdavo 30 šeimų.
Taip pat reikėtų pagalvoti ir apie darbuotojo draudimą darbdavio lėšomis, apie galimybę po stiprių sukrėtimų, nukentėjus pailsėti sanatorijoje, dalyvauti specialiuose renginiuose, gauti profesionalias paslaugas.
Nuolat iškyla grėsmių
Beveik visada socialinių darbuotojų klientai yra į labai sunkią padėtį patekę asmenys, kuriems reikia specifinės pagalbos ir paramos. Tad nenuostabu, kad šį darbą dirbantiems žmonėms nuolat iškyla psichologinių ir fizinių grėsmių.
Jas kelia rizikos šeimų lankymas namuose, darbas su psichikos ir proto negalią turinčiais žmonėmis, elgesio ir emocijų sutrikimų turinčiais vaikais, darbas švirkštų keitimo mobiliojoje komandoje ir pan.
Pasaulio ir Lietuvos mokslininkų tyrimų rezultatai atskleidžia, jog socialiniai darbuotojai du kartus dažniau nei vidutiniškai kitų profesijų darbuotojai savo darbe patiria profesinę riziką.
Grėsmingas situacijas socialinis darbuotojas yra priverstas įveikti vienas, nes šiuo metu socialinių paslaugų teikimo finansavimas nesudaro galimybių sistemiškai spręstis šių problemų.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
