Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos penktą kartą surengtame simpoziume „Inter-formatas“ įvairiais rakursais kalbėta apie laiką. Renginio dalyviai pasakoja apie savo santykį su juo, jau išmoktas pamokas ir Nidoje įgytas naujas patirtis.
Julijonas Urbonas, šiuolaikinio meno kūrėjas
Kiekvienam trūksta laiko. Tačiau viską įmanoma padaryti laiku, jei tik įvertinsi savo galimybes, išteklius, įgūdžius ir pagal tai pasirinksi tokias užduotis, kurias sugebėsi įvykdyti. Daugelis žmonių prisiima per daug darbų ir pervertina savo galimybes. Aišku, daug kas priklauso nuo profesijos. Kai dirbi skirtingose srityse ir nuolat susiduri su naujovėmis, labai sunku numatyti visus darbelius, darbeliūkščius ir subdarbelius, kurie gali iškilti pakeliui. Galų gale tenka pripažinti, kad laiko nebeliko, ir plušėti 14–16 valandų per parą… Bet gali darbus deleguoti ar išmokti sakyti „ne“. Pastarasis dalykas man kol kas sudėtingiausias. Būtų buvę protinga atsisakyti dalyvauti ir šiame simpoziume, nes būtent dabar tikrai neturiu laiko: rengiu penkias parodas skirtingose šalyse, o joms reikia specialių įrenginių. Pavyzdžiui, vienai parodai bus gaminamos grindys, kurios kyla į viršų taip, kad žmogus to nepajunta. Pakilusios apie dešimt centimetrų jos krinta žemyn, ir parodos lankytojas pajunta epizodišką nesvarumo būseną.
Kita vertus, sunku suprasti, kas yra laikas, kai nugrimzti į labai malonų darbą. Net jo vadyba, kurią stengeisi įvaldyti ir manei, kad ji universali, tokiu atveju pasirodo visiškai netinkama. Tada lieka vienintelis metodas – improvizacija. Improvizuoji ir žiūri, kaip geriausiai išeina, šį tą priimi, šį tą atmeti ir taip stumiesi pirmyn.
Kai kuriems dalykams, ypač idėjoms, iš kurių atsiranda nauji kūriniai, būtinai reikia laiko ir tuščios, vakuuminės erdvės. Inspiracija, mūza, ar kaip tai pavadintum, neatkeliauja šiaip sau iš niekur: turi būti tam tikros aplinkybės, kurios sukuria šimtaprocentinį potencialą įkvėpimui atsirasti. Įdomiausia, kad kartais tai būna tiesiog laiko švaistymas, nieko neveikimas. Esu girdėjęs poetus sakant, jog norint sukurti geras eiles reikia bent du tris mėnesius vedžioti šunį ir daugiau nieko neveikti. Sukurta tuščia erdvė aplink save, savotiškas dreifavimas aplink kokią nors idėją, kai galva visiškai laisva ir nėra kitų trikdžių, kūrybiškumą veikia ypatingai. O kai esi priverstas galvoti šiek tiek apie buitinį gyvenimą, šiek tiek apie buhalteriją, programavimą ar hidraulinės sistemos patvarumą, nebelieka laiko ir galimybių idėjoms. Nors… paradoksalu, bet kartais jos ima ir iškyla net tokiu įtemptu metu. Tačiau tai išimtiniai atvejai.
Vytautas Michelkevičius, Nidos meno kolonijos meno vadovas, simpoziumo kuratorius
Pats esu labai jautrus laiko temai. Ypač įvairiuose renginiuose, kai laikas nemoderuojamas, nuobodus ar neišreikštas, o pranešėjas neturi prezentacinių įgūdžių. Laiko problema, gimusi tiek iš asmeninių, tiek iš kolektyvinių pastebėjimų, tapo šio simpoziumo ašimi, be to, penktąjį, jubiliejinį, renginį norėjosi skirti apmąstymams apie anksčiau buvusius – suorganizuoti tarsi simpoziumą apie simpoziumą. Tam laiko tema taip pat tiko. Pasikviečiau Andrew Patersoną būti antruoju kuratoriumi ir kartu su juo rinkome raktažodžius, ieškojome geriausių būdų, formų atspindėti temą. Programą sugalvojome pateikti įvairiomis formomis: nuo konferencijos su pranešimais ir trumpa kavos pertrauka iki atvirkštinio modelio – trumpo, penkiolikos minučių, pranešimo ir ilgos, valandą trunkančios, kavos pertraukos.
Manau, kad pats efektyviausias yra švelniai griežtas laiko moderavimo modelis. Tai sugebėjimas mandagiai nutraukti ką nors, kas yra visiškas laiko švaistymas. Simpoziume labai pravertė smėlio laikrodis – jis tapo susitarimu tarp mūsų ir savotišku tarpininku, kuriam delegavome funkciją ir, kai laikas ištirpdavo, kaltę.
Apskritai Nida yra labai tinkama vieta šnekėti apie laiką: čia jauti visai kitokią jo patirtį. Ne vienas žmogus pastebėjo, kad šiame kampelyje amžinas sekmadienis. Taip pat Nidos meno kolonija pasiūlo kitokią kokybę: simpoziumas tampa ieškojimu, kaip patirti laiką kitaip, tai ir apsikeitimo žiniomis bei patirtimis, ir kūrybos vieta. Jei gyveni dideliame mieste, turi šeimą, tavo diena jau iš esmės sudėliota aplinkybių ir išorinių veiksnių, ir individualaus laiko joje beveik nebelieka. Ištrūkti iš įprastinio tempo ir panirti į kitą ritmą naudinga ypač menininkams. Stebint juos, reziduojančius Nidos meno kolonijoje, akivaizdžiai matyti, kaip įvairiai jie suvokia laiką, remiasi skirtingais jo matavimo kriterijais, ir vieniems pasiseka juos efektyviai išnaudoti, kitiems ne.
Žmonės iš šalies mano, kad menininkams gyventi labai įdomu ir smagu, nes jų darbotvarkė ne nuo 9 iki 18 val. Tačiau yra kita problema – dažniausiai jie neturi ir laisvadienių ar atostogų. Man pačiam tenka nuolatos dirbti su menininkais ir pastebiu, kaip mano laiko tėkmė prisitaiko prie jų. Kartais pasiilgstu įprastinės, griežčiau apibrėžtos, bet po kiek laiko pabandęs į ją grįžti pamatau, kad ji neveikia, ir vėl tenka naudotis organiška laiko samprata: daryti tai, kas tuo metu aktualiausia, svarbiausia, ir dirbti tiek, kiek reikia ir gali.
Hannah Harkes, grafikė (Škotija, Estija)
Mano kūryba yra pakankamai susijusi su laiku: kartą esu piešusi vieną kūrinį lygiai 24 valandas, kitą sykį – po piešinį kas 12 minučių. Prieš atvykdama į simpoziumą Nidos meno kolonijoje ieškojau būdo, kaip galėčiau dokumentuoti patirtis čia, ir sumaniau praleisti po valandą su kiekvienu iš dalyvių, o savo pastebėjimus išreikšti piešiniais su tekstiniais intarpais. Man patiko idėja, kad valandą būsiu tarsi apsėsta vieno žmogaus, skirsiu jam maksimaliai dėmesio, tapsiu asmenine jo minčių ir veiksmų dokumentuoja. Tai, ką gavau iš šio projekto, man suteikė daugiau teigiamų dalykų, nei tikėjausi iš pradžių. Šiek tiek nerimavau, kad būdama tokia užsiėmusi praleisiu visą simpoziumą, tačiau vėliau pamačiau, kad kaip tik turiu progą išsamiau pažinti renginį ir jo dalyvius. Šis socialinis kūrybinis performansas tapo puikiu pretekstu pasikalbėti su kiekvienu žmogumi, leisti jam pasipasakoti, atsiskleisti. Įprastai būnu per drovi ir kartais sutrinku, kai reikia pradėti pokalbį, o šis metodas man leido drąsiau prieiti prie žmogaus.
Kiekviename kūrybos etape mano santykis su laiku buvo skirtingas. Įtakos tam, be abejo, turėjo tai, ar turiu etatinį darbą. Jei tuo metu dirbdavau, kūrybai skirdavau tik vakarus ir savaitgalius, kartais tekdavo perspėti bosą, kad išnyksiu kelioms dienoms. Sykį turėjau nuo darbo atsitraukti šiek tiek ilgesniam laikui ir pasiprašiau atostogų. Kolegos prieš man išeinant linkėjo gero poilsio, tačiau realybė buvo tokia, kad miegojau mažiau ir dirbau daugiau nei per įprastą darbo dieną. Kita vertus, tokiomis „atostogomis“ aš mėgavausi.
Ketverius mėnesius esu gyvenusi menininkų rezidencijoje Suomijos miškuose. Visą tą laiką tebendravau vos su keliais žmonėmis, bet ir tai minimaliai, nes mus ribojo kalbos barjeras. Tai buvo labai įdomi vienatvės patirtis. Neturėjau jokių įsipareigojimų, išskyrus dviejų valandų trukmės suomių kalbos pamoką kartą per savaitę. Likusį laiką galėjau tvarkytis kaip tinkama. Visiškai pasikeitė mano miego tvarkaraštis: pamiegojusi keletą valandų, keldavausi ir dirbdavau kokias penkias, paskui vėl pamiegodavau valandą, pabudusi tęsdavau darbus ir taip toliau. Eidavau miegoti tik tuomet, kai jausdavausi pavargusi arba užstrigdavau ties kuria nors darbo dalimi. Tai buvo labai įdomus ir iki tol nepatirtas kūrybinis tarpsnis. Žinoma, po kurio laiko pradėjau ilgėtis miesto, socialinio gyvenimo, pagaliau matyti kitų autorių kūrybą, nes tai, manau, menininkui yra būtina.
Ernestas Truely, šiuolaikinio meno kūrėjas, dėstytojas (Jungtinės Amerikos Valstijos, Estija)
Tam, kad sukurtum meno kūrinį, tau reikia keturių dalykų išsyk: vietos, įrankių (medžiagų), laiko ir įkvėpimo. Pasirūpinti viskuo vienu metu nėra taip paprasta. Dar reikia save patį palaikyti: tai yra pavalgyti ir pamiegoti. Be to, kūrybai reikšminga socialinė aplinka: žmonės, su kuriais dirbi, gyveni, bendrauji. Taigi sąlygų menininkams yra daug ir vis dėlto esminė, visa apimanti yra laikas. Man atrodo, kad menininkai visuomet išgyvena kūrybinį procesą. Net kai jie savo veiklos neįvardija kaip darbo, kūrybos ar net mąstymo, vis tiek vyksta kažkas, iš ko paskui gali gimti menas. Dažniausiai kūrėjai šimtu procentų neatitrūksta nuo savo veiklos. Jei nedirba, jie stebi, mokosi, svarsto, ką galėtų pritaikyti. Ir tai tiesa, nėra jokių atostogų ar poilsio per se. Neišeini į pensiją. Nuolat teiki paraiškas kurti naujus projektus, ieškai galimybių, kur galėtum kurti, o sukūręs – kur rodyti. Kai kurie menininkai sako, jog pati nemaloniausia dalis, kai negali iš savo kūrybos pragyventi ir turi imtis kito darbo, kad prasimanytum. O jis tave sunkia fiziškai ir eikvoja laiką, kurį galėtum skirti tikrajam pašaukimui, kūrybai lieka tik vakarai ir naktis. Vis dėlto pastebiu, kad darbas kokioje nors įstaigoje apibrėžtomis valandomis išmoko naudingų dalykų, suteikia gyvenimui struktūros ir disciplinos. Žinoma, svarbu, kad darbas greta kūrybos tau nebūtų atgrasus, netaptų vien sekinančiu laiko švaistymu. Kalbu iš savo patirties – esu produktyvesnis, kai turiu reguliarų darbą. Šiuo metu dėstau universitete ir tai tapo mano kūrybinio gyvenimo stuburu, man suteikia naujų idėjų ir impulsų.
Kristupas Sabolius, filosofas
Laikas kažkuria prasme yra viskas, ką turi gyvenime, ir vienintelis dalykas, apie kurį iš tiesų reikia galvoti. Didžiausias paradoksas, kad jis išgyvenamas skirtingai ir įvairios erdvės turi kitokį ritmą bei laikiškumą. Išmokdamas pajausti laiką (nevartočiau šiuo atveju žodžio „valdyti“), gali suprasti, kaip veikia pasaulis.
Patys įspūdingiausi meno kūriniai visų pirma turi įtakos žmonių laikui: jį išplečia, sutraukia, pagilina. Filosofė Simone Weil yra pasakojusi, kad ji, keturias valandas stebėdama išskirtinės reikšmės paveikslus, pajusdavo, jog laiko kiekybė pasikeisdavo į kokybę. S. Weil suprato, kad egzistuoja toks dalykas, kaip laiko kokybė, ir ji atsiranda, kai mes kitaip elgiamės su laiku. Sakyčiau, kad esminis jo pažinimo būdas yra lėtumas. Kol gyveni darbo ar technologinių priemonių primestu ritmu (visi technologiniai prietaisai yra ne kas kita, o laiko mašinos), kasdienybė ima organizuotis, pavyzdžiui, nuo vieno elektroninio laiško patikrinimo iki kito. Tai yra, gyvenimas vyksta tarp el. pašto tikrinimo. Be abejo, sunkiausia iš naujo atrasti savo ritmą, kai išsibarstome tarp daugybės jo pasiūlymų. Tačiau laiko sulėtinimas, kuris susijęs ne tik su technologijų atjungimu, yra tikroji įkvėpimo sąlyga.
Reziduodamas Nidos meno kolonijoje gavau retą progą skaityti lėtai. Sau to leisti negaliu kitu metu, kai tenka informaciją apdoroti labai greitai ir daug. O čia sąmoningai vieną kūrinį, vieną eilėraštį skaitau labai ilgai, kartais net grįžtu prie tam tikrų vietų, ir šiame lėtame procese atsiranda gylis, leidžiantis geriau suprasti tai, kas parašyta. Bernardas Stiegleris daugybę kartų skaitydavo tą patį eilėraštį, kad galėtų įsisąmoninti, kas jame glūdi. Bet ir ne tik dėl to. Taip neskubant galvoje atsiranda laisvės, erdvės, o susitelkimas į konkretų tekstą, mintį ar judesį atveria neįtikėtinų dalykų ir išvalo sąmonę teršiančius ritmus. Tada pats imi diktuoti ritminę eigą tam, ką nori nuveikti. Kartais man reikia kelių valandų tokio nurimimo, kad paskui per kelias minutes padaryčiau labai daug.
