Anksčiau elitiniu menu laikyta opera jau seniai turėjo nusikratyti buržuazinio spindesio įvaizdžio ir tapti prieinama kiekvienam. Tuo įsitikinęs prancūzų režisierius Vincentas Boussardas, Vilniuje statantis Jules’io Massenet operą „Manon“. Premjeros išvakarėse IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė su menininku kalbėjosi apie naujus šio žanro atspalvius XXI a.
– Pasiūlymo statyti operą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sulaukėte dar prieš kelerius metus. Kas tiek šiuo, tiek kitais atvejais lemia teigiamą jūsų atsakymą?
– Pirmiausia tai lemia kūrinys. Tada – žmonės, su kuriais dirbsiu: dainininkai, dirigentai ir kiti. Galiausiai – pinigų problema.
– Ar tai visada būna problema?
– Ne visada, bet būna. Jokiu būdu nekalbu apie savo honorarą – nenoriu, kad jis taptų kliūtimi bendrai dirbti. Galvoje turiu viso projekto biudžetą. Be to, visada stengiuosi kuo anksčiau aplankyti mane pakvietusį teatrą, pajusti jo pulsą, pažinti trupę. Kitas esminis veiksnys – laikas. Jei kviečiantys bendradarbiauti man jo suteikia pakankamai, pasiūlymą priimu. Pirmą kartą Vilniuje dėl šio pastatymo apsilankiau pernai, susitikau su pora žmonių. Šįsyk atvykau rugpjūčio pradžioje ir iš karto pradėjome repetuoti. Gyvenu nuostabioje vietoje prie prezidentūros, tačiau nieko daugiau nematau – tik taką iš būsto į teatrą ir atgal.
– Jūsų „Manon“ pastatymas sujungs tris epochas: XVIII, XIX ir XXI a. Kaip jomis žongliruosite?
– „Manon“ pagrįsta XVIII a. Abato Prévosto parašytu romanu. Muzika operai sukurta šimtmečiu vėliau, o mes gyvename šiais laikais. Bandau sujungti visus tris elementus ieškodamas to, kas būtų aktualu ir šiuolaikiška, bet leidžiu pasimėgauti ir praėjusių amžių detalėmis. Pavyzdžiui, vieni kostiumai yra įkvėpti senovės, o kai kurie kyla tiesiog iš mano fantazijos. Man visada svarbu atrasti specifinį laiką, kuriuo galėjo vykti veiksmas scenoje. Laikas priklauso operai, o ne kalendoriui. Nesistengiu kurti muziejų primenančio pastatymo, bet nesiekiu ir būti pernelyg modernus.
– Daliai gerbėjų opera iki šiol asocijuojasi su pakylėtumu, atotrūkiu nuo žemės, savotiška pasaka. Ar jums toks įvaizdis artimas?
– Kūrinyje visada stengiuosi atrasti poetinę sielą. Tačiau pirmiausia bandau išsiaiškinti, kur glūdi kūrinio esmė. Man svarbu atrasti tinkamiausią formą susitikti kūriniui ir šiandienai. Jeigu statyčiau „Manon“ taip, kaip operos statytos J. Massenet laikais, nežinau, ar publikai patiktų. Galbūt ji sakytų: gražu, bet tai priklauso praeičiai. Tačiau muzika operoje skamba dabar, ji nėra praeities dalis. Todėl noriu, kad žiūrovai mėgautųsi tuo, kas vyksta būtent čia ir dabar, kad kūrinys būtų gyvas.
– Kuo „Manon“ istorija gyva ir aktuali mūsų laikais?
– Manau, Manon personažas labai panašus į šiandienę jauną moterį. Jos apetitas gyvenimui ir akinančiai, švytinčiai sėkmei yra didžiulis. Tačiau Manon suvokia, kad laikas greitai bėga. Ji nuolat skuba, nes ją gena laikas. Manon paslaptinga, ne visada elgiasi kaip dora moteris ir kai kurių jos poelgių negaliu pateisinti. Tačiau man Manon labai patinka, nors kartais norėtųsi ją nužudyti. Ši moteris tiesiog neįmanoma, nes ji griauna viską aplink – net save, nuolat balansuoja ant ribos bandydama nenukristi. Bet ją veda troškimas gauti ir tam Manon negali atsispirti. Todėl net baisiausius dalykus ji daro nekaltu veidu.
Dainininkus visada lyginu su sportininkais. Ir vieni, ir kiti turi atlikti savo darbą – sudainuoti kūrinį arba nubėgti atstumą, tačiau tuo pat metu privalo sukurti ir reginį.
– Operos pabaigoje dažnai slypi moralas. Regis, Manon istorija šiuo atveju taip pat turi pamokymo dvasią?
– Man tai neįdomu, nenoriu moralizuoti žiūrovui ir aiškinti, ką jis turi manyti. Mano tikslas – pristatyti kūrinį atveriant visas įmanomas jo reikšmes. Neketinu publikai aiškinti, kad yra tik vienas būdas suvokti „Manon“.
– Kuo jus, XXI a. kūrėją, apskritai traukia operos žanras?
– Tai ypač gyvybingas menas, kuriame slypi praeities ir ateities kombinacija. Dainininkus visada lyginu su sportininkais. Ir vieni, ir kiti turi atlikti savo darbą – sudainuoti kūrinį arba nubėgti atstumą, tačiau tuo pat metu privalo sukurti ir reginį. Tai galima padaryti labai nuobodžiai – deja, tokių operų vis dar būna. Bet juk ir filmas gali būti įdomus arba nykus. Pažvelkime – teatras išrastas prieš tūkstančius metų, tačiau jis vis dar egzistuoja. Scenos mene slypi šis tas archajiško, ir tai traukia žmones.
Nelaikau problema to, kad galbūt pusės žmonijos opera nedomina. Visi teatruose vis tiek netilptų. Tačiau būtina visiems suteikti galimybę pralaužti ledus ir bent kartą gyvenime ateiti į operą. Praeityje šis žanras priklausė buržuazijai, į premjeras rinkdavosi vien ponios gražiomis suknelėmis. Šiandien taip manyti kvaila. Reikia iš operos įvaizdžio ištrinti tokius dalykus, kad žmonės suvoktų, jog šis menas priklauso ir jiems. Todėl labai svarbi edukacija. Visai kaip futbolo atveju – jį įdomu žiūrėti, jei išmanai taisykles. Galbūt atėjusiems opera ir nepatiks – tai ne bėda. Bet negalima nukirsti scenos menus ir jaunąją kartą siejančių saitų. Sausas medžio šakas reikia tiesiog išgenėti. Tačiau tai nereiškia, kad opera mirusi.
– Kaip edukacijos klausimai sprendžiami Prancūzijoje?
– Kiekvienas teatras laikosi savo politikos. Pastaruoju metu jie jaunimui pritraukti skiria ypač daug dėmesio. Tokia ir valstybės skiriamo finansavimo sąlyga: mes jums duodame pinigų, bet jūs sudominkite jaunus žmones. Mėgstantys operą jaučia atsakomybę, kad ją pamiltų ir jaunoji karta. Tai palyginčiau su vynu: šiandien sodini vynuoges tam, kad po 40 metų būtų geriamas geras vynas. Turi dirbti dėl ateities kartų. Mane dažnai kviečia į susitikimus su jaunimu, moksleiviais ir aš noriai juose dalyvauju, nes taip pat jaučiu atsakomybę.
– „Manon“ – penkių veiksmų opera, o tai šiandienį žmogų, neturintį kantrybės net pažiūrėti trijų minučių įrašą „YouTube“, gali bauginti. Ar jums publikos nekantrumas yra iššūkis?
– Reikia rasti būdą, kaip išlaikyti publikos dėmesį. Nuostabu, jei trys valandos žiūrint operą prabėga kaip dešimt minučių. Tai nereiškia, jog turi būti daug specialiųjų efektų. Tačiau noriu, kad visą laiką žmogų kas nors jaudintų ir jam būtų įdomu.
– „Manon“ statote dviem dainininkų sudėtimis, o pagrindinį vaidmenį repetuoja net trys solistės. Kaip tai veikia jūsų darbą ir bendrą atmosferą: ar šiuo atveju konkurencija ir noras pasirodyti geriau nei kiti nekiša kojos?
– Visada ignoruoju panašias apraiškas – toks mano apsisprendimas. Konkurencija egzistuoja bet kurioje visuomenėje. Tačiau nemanau, kad turiu iš jos ką nors lipdyti ar dar labiau kurstyti įtampą. Nesu kvailas ir suprantu, kad kai kuriems dainininkams tai svarbu. Bet tai ne mano reikalas. Darbas dviem sudėtimis reiškia dvigubai didesnes mano laiko sąnaudas. Žinoma, galėčiau parepetuoti su vienu dainininku, o antrąjį palikti dirbti su savo asistentu, liepti tiesiog viską pakartoti, o pats išeičiau. Bet man patinka dirbti su žmonėmis, nes kiekvienas dainininkas kitoks. Matau, kaip naujas solistas suteikia visai kitokių spalvų, veiksmą pasuka kita kryptimi. Aš matuoju vaidmenį konkrečiam žmogui – tai lyg haute couture. Be abejo, tokios apimties veikale kaip „Manon“ tai tikras iššūkis.
– Esate ne tik pastatymo režisierius, bet ir kostiumų kūrėjas. Kodėl to ėmėtės?
– Kostiumus kuriu trečią kartą, tačiau tokios apimties darbas man yra pirmas. Šįsyk jų buvo 200. Jaučiu, kad kostiumų kūrimas yra dar vienas būdas detaliai išnarstyti kūrinį. Pats į tai gilinuosi, piešiu visus eskizus. Niekada to nesimokiau, tačiau teatre dirbu jau seniai. Net 15 metų artimai bendradarbiavau su garsiu prancūzų dizaineriu Christianu Laxroix. Mes viską darydavome kartu: rinkdavomės audinius, dalyvaudavome, kai būdavo matuojami kostiumai. Ch. Laxroix – didis meistras, iš jo išmokau labai daug. Todėl jaučiu, kad po daugybės metų esu pasirengęs šiam žingsniui.
—–
V. Boussardas
1999 m. debiutavo kaip režisierius „Comédie-Française“ teatro studijoje. Iki tol studijavo smuiką ir aktorystę.
Dirbo Vokietijos, Belgijos, Japonijos, JAV, Austrijos operos teatruose.
2014–2015 m. sezoną statė spektaklius Tulūzos, Niurnbergo, Strasbūro, Hamburgo, Tokijo teatruose.
2015–2016 m. sezono svarbiausi pastatymai – „Manon“ Vilniuje, „La Traviata“ Rhino operos teatre (Prancūzija) ir „Otelas“ Zalcburgo Velykų festivalyje.
