Pastarosiomis savaitėmis prie Naujamiesčio plytinčiuose laukuose darbuojasi ne traktoriai, o kantrūs ir išradingi menininkai. Dar kelios dienos, ir po atviru dangumi, jau dešimtą kartą, įsikurs unikalus šiaudinių skulptūrų parkas. Kasmet Naujamiesčio bendruomenė šį parką įkuria laikinai – vos mėnesiui. Tačiau tai jam netrukdo žaibiškai išpopuliarėti ir pritraukti minias lankytojų.
Pastarosiomis savaitėmis Naujamiesčio prieigose plytinčiuose laukuose triūsia ne traktoriai, o kantrūs ir išradingi menininkai. U. Mikaliūno nuotr.
Šiaudiniai dirbiniai kasmet virsdavo pelenais, tačiau kaip bus šiemet, šventės organizatoriai neatskleidžia. Gali būti ir taip, kad žiūrovai įspūdingo ugnies spektaklio nepamatys.
„Teatralizuotą atidarymą planuojame prieš Vėlines. Anksčiau vykdavusi ugnies misterija, kai skulptūros buvo įspūdingai deginamos, šiemet gali keisti tradicijas. Koks likimas laukia meno kūriniais virsiančių šiaudų, kol kas paslaptis – norime išlaikyti intrigą“, – sako Naujamiesčio dailės galerijos vadovė Vigita Dumbrienė.
Be to, jubiliejinio plenero proga kultūros centre-galerijoje bus atidaryta dešimtmetį apžvelgianti fotografijų paroda „Šiaudų šviesos istorijai – 10 metų“.
Nors šiaudinių skulptūrų parkas dar nebaigtas, čia jau lankosi būriai žmonių. Po savaitgalio kruopštūs menininkai sulaukė nemalonios staigmenos – lankytojai sugadino dalį atributikos.
Vagonuose – gyvenimo tėkmė
Šiaudinių skulptūrų meno esmę išreiškianti plenero tema „Aukščiau žolės, žemiau dangaus“ šiemet turi laiko padiktuotą potemę – kūrėjai gamina gyvenimo tėkmę simbolizuojantį traukinį su dešimt vagonų.
Vos tik įvažiavus į Naujamiestį pasitinka skirtingos stilistikos šiaudiniai žibintai, peronas, laikrodis, medžiai ir mielas traukinukas, primenantis senosios animacijos filmuką „Garvežiukas iš ramunių stotelės“.
Kokios idėjos, įprasminančios plenero gyvavimo ir kūrybos metus, bus įkūnytos traukinio vagonuose, kaip jie atrodys ir kas juose slypės, šiaudų pynimo meistrai laiko paslaptyje. Ir patys organizatoriai nieko iš anksto pasakyti negali, nes neaišku, kaip pakryps kūrybos procesas.
Nors menininkai kalba paslaptingai, jau dabar matyti, kad vagonuose rengiamos jaukios pavėsinės – kavinukės. Jose – suoliukai, skirti maloniam poilsiui. Tai unikali vieta neįprastoje aplinkoje atsigerti arbatos, pasikalbėti su draugais.
Grožintis unikaliu reginiu nejučia prisimenama pasaka apie garvežiuką, kuris mėgdavo vėluoti. Nors keleiviai piktindavosi, kad nespės ten ar šen, tačiau garvežiukas jiems primindavo: reikia ir ryto aušrą pamatyti, ir pakalnutes pauostyti. Taigi negalima pamiršti grožėtis paprastais, bet nuostabiais dalykais.
Antri namai
Šiaudinio meno galerijoje kasdien nuo ryto iki vakaro triūsia visa Naujamiesčio bendruomenė. Prie traukinių stoties įrengimo prisideda ir darželinukai, ir moksleiviai, ir garbaus amžiaus senjorai.
Kaip pasakojo plenero dalyvė Inga Dasevičienė, pirmosiomis dienomis prakiuręs dangus darbą kiek stabdė, tačiau entuziazmo nenuslopino.
„Nesuklysiu sakydama, kad jaučiamės šiaudinių skulptūrų specialistais. Mokam išnaudoti bet kokį orą. Iš pradžių mus pasitiko šalti, vėjuoti ir lietingi orai. Bet dabar šviečia saulė, šiaudai sausi, todėl dirbti vienas malonumas. Ir nieko baisaus, jei ryte šalta. Esame jau įsibėgėję, todėl įgudusioms rankoms kliūčių nėra. Stengsimės įgyvendinti visus kūrybinius sumanymus“, – ryžtingai nusiteikusi I. Dasevičienė.
Kone kasmet prie pynimo darbų prisideda ir Berčiūnų liaudiškos muzikos kapelos vadovė Sigita Čekavičienė. Anot jos, jaukioje aplinkose netrūksta nei šokių, nei dainų, nei ant laužo virtos sriubos. Čia gimsta ir gyvenimiški anekdotai.
„Mes tapome kaip viena šeima, esam draugiški ir paslaugūs. Jei reikia, metam savo darbą ir lekiam padėti kitam. Kartais iš kaimo ateina moteriškės ir atneša tai vienos, tai kitos mišrainės paragauti, dalijamės receptais. Iš akmenų pasidarėme laužavietę, verdame sriubą ar košę. Netgi rūkyti lašinukai, kurių namuose dažniausiai nenorima valgyti, čia atrodo kaip pats skaniausias dalykas. O aktualiausia tema – kopūstai. Žinom, kieno nuimti, kieno dar ne, per kokį mėnulį geriausia juos raugti“, – pindama šiaudus pasakojo S. Čekavičienė.
Išaugino tradiciją
Įspūdingam plenerui šiaudų, kaip ir kasmet, parūpino vietos ūkininko Kęstučio Ragažinsko šeima, prisikirsti skulptūrų karkasams reikalingų lazdynų, drebulių šakų leido Naujamiesčio girininkija.
Kruopštūs menininkai šiemečiam darbui planuoja sunaudoti 12 ritinių šiaudų ir 50 kilometrų virvės.
„Rišame tvirtai. Jeigu skulptūrų nesudeginsime – ilgiau laikys. Jei deginsime, kad ilgiau degtų“, – dar kartą suintrigavo I. Dasevičienė.
Idėja rajono ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių tik kraikui barstomus šiaudus panaudoti menui siejama su žiaurumu garsėjančiu bajoru Čičinsku. Prieš dešimt metų Naujamiesčio kultūros centras buvo gavęs užsakymą seniausios Panevėžio rajono Upytės gyvenvietės 750-ojo gimtadienio spektakliui sukurti legendinį Čičinską. Tuomet vidury laukų liepsnojantis šiaudinis bajoras atrodė taip įspūdingai, kad rudenį deginti šiaudines skulptūras Panevėžio rajone tapo tradicija. Porą metų menininkų gyslelę savyje atradusiems plenero dalyviams buvo leista fantazuoti į valias. Tad vietiniai kūrė įvairias skulptūras.
Vėliau šio laikinojo parko kūrėjai vis labiau tobulėjo. Prie Naujamiesčio buvo įkurdinta įvairių muzikos instrumentų, iš jų bene įspūdingiausiai atrodė šiaudinis fortepijonas. Miestelio prieigas papuošė šiaudinis dvaro kiemas su svajingomis alėjomis ar turgaus aikštė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
U. Mikaliūno nuotr.
