Vos trims dienoms atidaryta paroda Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje suteikė retą progą apsilankyti neveikiančioje šventovėje ir įvertinti, kaip joje pavyko įkomponuoti šešių menininkų kūrinius. Viktorija Vitkauskaitė su parodos kuratore, Bažnytinio paveldo muziejaus direktore dr. Sigita Maslauskaite-Mažyliene kalbėjosi apie sakralios erdvės keliamus iššūkius kūrėjams ir žiūrovams.
– Per parodos atidarymą užsiminėte, kad atverti neveikiančios bažnyčios duris paskatino visuomenės susidomėjimas. Kodėl pažinčiai su apleista šventove pasirinkta būtent tokia – parodos – forma?
– Būdama menininkų aplinkoje pastebiu, kad neveikiančios, uždarytos šventovės dar nuo nepriklausomybės atgavimo laikų labai traukia kūrėjus. Pirmiausia, žinoma, tokia erdvė yra provokacija: į ją patekti gana sunku, ypač jei bažnyčia seniai apleista, nes tai pavojinga. Pavyzdžiui, tokia yra vizitiečių bažnyčia (Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Rasų gatvėje – IQ past.) – ją dėl prastos būklės draudžiama lankyti.
Sostinėje yra dveji nebeveikiantys, bet gana gerai išsilaikę ir sovietmečiu nesuniokoti maldos namai: Šv. Jurgio bažnyčia, kurioje yra Martyno Mažvydo bibliotekos knygų sandėliai, ir šioji. Čia anksčiau buvo Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklos – jos iš bažnyčios iškeltos prieš porą metų. Nuo tada man ir kirbėjo mintis surengti čia parodą. Juolab kad plačiojoje visuomenėje taip pat kyla susidomėjimo aidas. Per įvairias ekskursijas, edukacinius užsiėmimus vis įsižiebia diskusijos: vieniems skauda širdį, kad ši šventovė apleista, kiti kaip tik siūlo jos nerestauruoti, nes tokia gražesnė. Vilniaus arkivyskupijos kurijoje pasidomėjau, ar būtų galima atverti bažnyčią parodai Europos paveldo dienų proga, ir tam buvo džiaugsmingai pritarta.
– Eksponuojami skirtingi šešių menininkų darbai, sukurti specialiai šiai šventovei: nuo videomeno iki tapybos bei skulptūros. Kaip atsirinkote parodos dalyvius?
– Užtenka pasidairyti ir pamatysi, kad mano kartoje, taip pat šiek tiek vyresnėje ar jaunesnėje, maža tokių, kuriems rūpėtų su šventomis erdvėmis susiję dalykai. Be abejo, bet kuris šiuolaikinio meno kūrinys bažnyčioje taip pat atrodytų puikiai. Seni vienuolynai padeda net ir vidutiniškiems darbams, juos „ištempia“. Bet ši vieta įspūdinga istoriniu ir meniniu atžvilgiu, išlikę jos altoriai, ikonografinė programa. Pavyzdžiui, net žinoma, kad šios bažnyčios sakykla dabar yra Eišiškių bažnyčioje. Visa tai įvertinusi suvokiau, jog nėra šimto menininkų, kurie galėtų pulti į šį projektą. Tokių, kuriems nereikėtų ilgai aiškinti, kurių netektų įkalbinėti, yra keletas. Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbanavičius, Andrius Kviliūnas jau rengė parodas Bažnytinio paveldo muziejuje, tad jie jau buvo susidūrę su konkrečios erdvės keliamais iššūkiais.
– Esate ne tik parodos rengėja, bet ir viena jos autorių. Kaip jus veikė bažnytinė erdvė – suteikė daugiau laisvės ar suvaržė?
– Seniai troškau pamatyti savo paveikslus altoriuose, nors tai ir nekuklu. Kritikai, kolegos, draugai sakydavo, kad mano paveikslai daug geriau atrodytų tokioje erdvėje nei švarioje, gerai apšviestoje galerijoje. Krikščioniška ikonografija, sąžinė, atgaila man visada buvo svarbios temos. Beliko išsimatuoti altorių ertmes, pasirinkti formatą, prisiminti ikonografinę programą ir tapyti.
Pirmasis įspūdis – tokia erdvė riboja, nes turi nuolat galvoti, kaip pavyks norimos temos ir norimo formato darbas. Bet paskui pamatai, jog tie rėmai suteikia dar daugiau laisvės. Žinojimas, kad turi būti taip, o ne kitaip, žengiant tapybos proceso keliu padeda pasiekti geresnį rezultatą. Labai norėjau pamatyti, kaip mano darbai atrodys altoriuose. Įprasta, kad tokioje erdvėje kūrinys ne taip gerai matomas: vienas kampas blizga, kitas mažiau apšviestas. Kai tik atsivežiau paveikslus į bažnyčią, iš pradžių atrodė, kad sumanymas žlugo. Bet juos pakabinus įtampa atslūgo. Taigi kaip ir sakiau – tokia erdvė bet kuriam kūrėjui būtų džiaugsmas.
– Įvairiuose dizaino tinklaraščiuose vis tenka matyti pavyzdžių iš Londono, Kopenhagos, kitų miestų, kur buvusiose bažnyčiose įrengti restoranai, socialiniai būstai, barai, bibliotekos, knygynai. Kaip manote, kodėl Vakaruose tokia šventyklų konversija priimtinesnė ir dažnesnė nei Lietuvoje?
– Į Lietuvą dar neatsirito sekuliarizacijos banga (bažnytinio turto, funkcijų perdavimas pasauliečiams – IQ past.). Vakarų Europoje ji jau nuvilnijusi, o ypač stipriai – XX a. antrojoje pusėje. Kartą teko dalyvauti seminare Belgijoje, kur vienas paveldo funkcionierius pristatė šimtus bažnyčių, paverstų visai kitomis erdvėmis. Buvo ir labai drastiškų pavyzdžių, pavyzdžiui, įrengtos platformos važinėti motociklais, nors tada bažnyčios sienos dreba, griūva. Arba visai nugriaunamas vienintelis miestelyje maldos namų bokštas. Klausiausi išpūtusi akis, kaip tam tikrais atvejais visai suniokojamos šventovės. Kitas pavyzdys – wine and cheese party (vyno ir sūrio vakarėliai) Briuselio bažnyčiose. Jie ten jau nieko nestebina.
Mano nuomone, Lietuva vis dar gana religingas kraštas. Nekalbu vien apie katalikybę – stipri ir stačiatikių tradicija, stiprėja unitai. Atgavus nepriklausomybę bažnyčios autoritetas taip pat buvo labai didelis, tikriausiai tai ir lemia tokį skirtumą. Nenoriu būti pranašė, bet manau, kad sekuliarizacijos klausimas ateis ir čia. Esu girdėjusi tokių pavyzdžių Vakarų Europos vyskupijose, kai kintant situacijai arkivyskupas priima sprendimą nugriauti šventovę. Būna atvejų, kai bažnyčios paverčiamos mečetėmis. Gal tai ir nieko blogo. Kita vertus, jei bažnyčioje palaidoti, tarkime, Sapiegos, o dabar joje garbinamas pranašas Mahometas, nežinau, kaip tai atrodytų, – gal ir gerai? Tad tenka išspręsti daug etinių klausimų. Beje, šioje šventovėje taip pat laidoti fundatoriai, išlikusios šešios ar aštuonios kriptos su palaikais.
– Paroda Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje surengta tik trims dienoms. Kas vėliau laukia tiek šventovės, tiek joje eksponuojamų kūrinių?
– Meno kūriniai bus nukabinti, išmontuoti ir išvežti į menininkų dirbtuves. O bažnyčia kuriam laikui vėl užrakinta. Galbūt ji bus tvarkoma, remontuojama, tačiau tai jau spręs kurija. Čia galėtų vykti daugybė dalykų – nuo parodų iki koncertų.
S. Maslauskaitė-Mažylienė
Gimė 1970 m. Vilniuje.
1996 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje.
1997–2000 m. studijavo bažnytinį paveldą Romos Grigaliaus universitete.
Nuo 2005 m. aktyviai bendradarbiavo steigiant Bažnytinio paveldo muziejų Vilniuje. Jam dabar ir vadovauja.
2006 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Šv. Kazimiero kultas ir XVI–XIX a. pradžioje“.
2010 m. išleido monografiją apie šv. Kazimiero atvaizdo istoriją. 2014 m. knyga išleista lenkų kalba.
Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos dailės istorikų draugijos narė, krikščioniškojo meno istorijos Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre dėstytoja.
2015 m. rugsėjo 18–20 d. jos iniciatyva Misionierių bažnyčioje surengta paroda „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“, kurioje eksponuoti K. Jaroševaitės, A. Kviliūno, S. Maslauskaitės, S. Mažylio, R. Sakalausko ir V. Urbanavičiaus kūriniai.
