Performanso misija yra dalytis mintimis su visuomene, todėl jis negali egzistuoti, jei menininkas jį skiria tik sau ir apie save. Tuo įsitikinusi Plimuto universiteto profesorė menininkė Roberta Mock. Su viešnia apie greitąjį meną ir performansų iššūkius kalbėjosi Aretas Kisielius.
– Lietuviškame dailės žodyne performansas apibūdinamas kaip konceptualus veiksmas, kurio pagrindinė išraiškos priemonė – menininko kūnas. Kaip performansus suprantate jūs?
– Pati sąvoka „performansas“ byloja tiek apie mūsų kasdienį gyvenimą, tiek apie itin aukšta estetika pasižymintį meno pasirodymą. Galbūt šiek tiek neįprasta, tačiau riba tarp atlikėjų pasirodymų scenoje ir kasdienių įvykių nyksta. Vis dažniau rampos šviesos gręžiasi į buitiškus klausimus, o žmonių buitis kartais primena įtaigiai surežisuotą dramą. Teoriniu lygmeniu performansu gali būti vadinamas renginys, siekiantis atrasti bendras visuomenės ir menininko prasmes konkrečiu klausimu. Šios meno srities pasirodymas visada tolygus bendravimui su kuo nors kitu, tai dalijimasis mintimis. Net jei ir dabar mes kalbame, o jūs mintyse kartojate „nesutinku, tai absurdiška“, vis tiek tikrasis ryšys jau užsimezgęs. Tai jau žingsnis konsensuso link.
Kita svarbi detalė yra laikas. Performansas tarsi paveikslas yra įspraustas į laiko rėmus, turi pradžią ir pabaigą. Kai kam atrodo, kad jis gali įvykti tik būnant fiziškai toje pačioje vietoje, tačiau nemanau, jog interneto amžiuje tai vis dar yra svarbi sąlyga. Be to, performansas yra sąmoningai apgalvotų sprendimų padarinys. Jis neatsiranda iš niekur, jo idėja yra kažkieno sukurta. Nepritariu cirke vykstantiems gyvūnų numeriams, tačiau net jei pažvelgtume į ruonių pasirodymą cirke – ši taisyklė čia taip pat galioja. Ruonis pats negali sukurti šou. Pasirodymas įvyksta padedant dresuotojui.
Turėdama visa tai omenyje manau, kad performansas tampa performansu, kai reiškia šį tą daugiau nei patį renginį. Tai yra įvykis, įgyjantis simbolinę reikšmę, o kartais imantis ir paliečiantis filosofines temas.
– Su kokiais stereotipais apie performansus tenka susidurti?
– Vienas didžiausių mitų – performanso menininkai yra narciziški išsišokėliai, linkę siekti aplinkinių dėmesio. Į tai žiūriu skeptiškai. Yra manančių, jog performansai menininkams prilygsta viešam psichoterapijos seansui. Žinoma, kategoriškai to paneigti negaliu, tačiau tokie žmonės netampa reikšmingais artistais: jie neužmezga ryšio su auditorija, o tai menininkui pragaištinga.
Performanso menininkas turi matyti daugiau nei asmenines savo traumas. Performansas apie mane, save ir man negali egzistuoti, net jei kalba krypsta apie Anglijoje vis populiarėjantį autobiografinį performansą. Šio žanro menininkai visada sulaukia klausimo, ar jų istorijoje žiūrovas ras save. Jei atsakymas „taip“, kitų žmonių išgyvenimai žiūrovą gali paskatinti įveikti vienišumą ir prabilti apie savo trauminius potyrius.
– Lietuvoje performanso žanras dar ieško savos auditorijos. Ar Didžiojoje Britanijoje jis jau rado vietą po saule?
– Gausu įvairių nuomonių. Jei kalbame apie Londoną, vis dar geriausiai klostosi operos teatrų reikalai. Jie sutraukia daugiausia žiūrovų. Ilgus metus manyta, kad Londonas yra puiki auditorija ir performansams. Tačiau provincijoje jiems sekasi sunkiau. Jei gatvėje praeiviui pasiūlytume paremti performansą, žmogus neigiamai burbtelėtų ir skubriai nukulniuotų. Tačiau juk kultūra be finansavimo negali klestėti? Paramos tenka žvalgytis vietos bendruomenėse ir turint kuklius išteklius sukurti pasirodymą.
Kai kas nors atsiunčia nuorodą į „YouTube“ vaizdo įrašą, trunkantį 3 minutes, pagalvoju: o, varge, toks ilgas? Tačiau nemanau, kad šiuolaikinis žmogus geba priimti informaciją tik mažais kiekiais.
– Ar stengiamasi šią problemą spręsti?
– Taip. Tie, kurie galvoja apie finansavimą, tikriausiai nuolat bando įminti mįslę, kaip pritraukti būtent jauną auditoriją. Jų manymu, kuo jaunesnis pradėsi lankytis teatruose, tuo dažniau čia užsuksi ir ūgtelėjęs. To tenka griebtis, nes daug suaugusiųjų nėra nė karto buvę teatre, o iš jo ir kildinamas performanso menas. Menininkai stengiasi išlikti toliaregiai ir auditorijos klausimą spręsti kūrybiškai.
– Skaitydama paskaitą Druskininkuose „Šiaurės šalių vasaros universitete“ užsiminėte, kad menas vis dažniau apibrėžiamas kaip 90 minučių kūrinys. Gal tai pakomentuotumėte plačiau?
– Su tokiais kraštutinumais susiduriu vis dažniau. Komercinis Vest Endo teatras, primenantis garsųjį Brodvėjų, nesuka galvos dėl to, kiek truks spektaklis. Žmonės perka bilietus, o per pertraukėles užeina į teatro restoraną ko nors išgerti, pasišnekučiuoti. Tai atsiperka. Edinburgo alternatyvaus meno festivalis rūpinasi, kad kiekvienas performansas truktų iki 75 minučių. Kartais pridedamos 15 minučių tam, kad žiūrovai ir menininkas galėtų pabendrauti, tačiau patys dalyviai kratosi to milisekundžių tikslumo. Daugelis jų rinktųsi vakarienę su žiūrovais po pasirodymo, diskusijas. Tačiau toks tikslumas garantuoja mažesnes išlaidas, didesnį pelną, todėl tokią trukmę mėgsta festivalių rengėjai.
Galbūt dėl šios priežasties daug dėmesio sulaukia ir alternatyvūs performansai, kurie trunka ir 24, ir 30 valandų. Neretai tai „1-2-1“ principu paremti konceptualūs pasirodymai, į kuriuos įsitraukia vienas menininkas ir vienas žiūrovas. Tikrai antikapitalistinė struktūra, kuri kenksminga šiuolaikiniams teatrams. Penki žiūrovai per dieną neatneš tiek pelno, kiek galėtų pilna salė.
– Daugeliui nesvetimos sąvokos „greitasis maistas“, „greita informacija“, galbūt laikas pradėti kalbėti ir apie „greitąjį meną“?
– Taip, manau, kad menas irgi gali būti greitas. Mokslininkai tiria, per kiek laiko žmogus susidomi paveikslu galerijoje. 20 sekundžių pakanka, kad žiūrovas pradėtų gėrėtis kūriniu arba nueitų prie kito eksponato. Ir tai neįtikimai trumpa akimirka.
Manau, kai išmoksti suprasti įvairius meno žanrus, atsiranda galimybė suvokti ir performanso menininko sumanymą. Ne kartą teko stebėti, kaip žmonės įkiša galvas į patalpą, kurioje daugiau nei keturias valandas vyksta performansas, apsižvalgo ir tiesiog išeina. Dažnai dėl to, kad vengia sujaukti pasirodymą, atkreipti susirinkusiųjų dėmesį. Kadangi pasirodymas tęsiasi kelias valandas, užklydusieji mato tik trumpą ištrauką. Įveikus psichologinius barjerus, ilgą trukmę taip pat įmanoma prisijaukinti. Tai, kaip menininkai sugeba sudirginti visuomenę rengdami ilgus pasirodymus, įmanoma pasiekti ir keliomis minutėmis. Lieka atrasti tą būdą, kuris išlaisvintų greit sprogstančio meno potencialą.
Šiek tiek gėdijuosi sakyti, bet kai kas nors atsiunčia nuorodą į „YouTube“ vaizdo įrašą, trunkantį 3 minutes, pagalvoju: o, varge, toks ilgas? Tačiau nemanau, kad šiuolaikinis žmogus geba priimti informaciją tik mažais kiekiais. Pati stebiu save – tuo pačiu metu atlieku keletą užduočių, todėl daug kam skiriu vis mažiau dėmesio. Atėjusi į teatrą elgiuosi kitaip. Jei spektaklis bus rodomas 6–7 valandas, aš jį ir žiūrėsiu. Tikriausiai todėl, kad viskas aplink trumpėja ir menas lieka viena iš nedaugelio sričių, kur laikas slenka maloniai lėčiau.
R. Mock
1966 m. gimė Vindsore, Kanadoje.
1985 m. persikėlė į Angliją, ten gilinosi į XX a. prancūzų teatrą.
Ekseterio universitete studijavo apšvietimo dizainą ir šiuolaikinį cirką.
Su menininkais Ruth Way ir Chrisu Hallu nuo 1996 iki 2004 m. surengė performanso pasirodymus Anglijoje, Rusijoje, Graikijoje, Brazilijoje.
Nuo 2009 m. dėsto Plimuto universitete kaip performanso teoretikė.
2014 m. su Plimuto LGBT bendruomene pastatė šokį-filmą „Heaven is a Place“ pagal prancūzų rašytojo Jeano Genet darbus.
