Mažiau nei 3000 gyventojų turinti Šeduva sparčiai tampa vieta, kurioje susibūrę bendraminčiai imasi aktyviai budinti litvakiškąjį paveldą. Čia vykdomas projektas „Dingęs štetlas“ prikels primirštas ne tik miestelio, bet ir visos Lietuvos žydų gyvenimų istorijas.
Pusdienis Šeduvoje ir jos apylinkėse prabėga kur kas greičiau, nei spėju apgalvoti visą gautą informaciją. Jonas Dovydaitis, Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius, automobilį sustabdo vis naujose miestelio ir jį supančio vaizdingo kraštovaizdžio, slepiančio tragišką praeitį, vietose. Muziejų, įamžinsiantį Šeduvos žydų istoriją nuo seniausių laikų iki dabar, planuojama baigti įrengti 2016-ųjų pabaigoje, tačiau jau dabar miestelio apylinkėse apsčiai lankytinų vietų tiems, kuriuos domina litvakiškasis paveldas, Šeduvos ir joje gyvenusių žydų istorija.
Šių metų spalio 9-oji – preliminari data, kai, išskyrus muziejaus atidarymą, bus atidengtos visos kompleksinio projekto „Dingęs štetlas“ dalys: mergaitės skulptūra Šeduvos miestelyje, memorialai trijose žydų žudynių vietose keliolikos kilometrų spinduliu ir senosios žydų kapinės.
Štetlų – miestelių, kuriuose didelę gyventojų dalį sudarė žydai, – Lietuvoje buvo daugybė. Kodėl būtent Šeduva gali tapti litvakų gyvenimo įamžinimo epicentru? Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas, poetas ir eseistas Sergejus Kanovičius tai vadina atsitiktinumu. Jau penkerius metus kita jo įsteigta viešoji įstaiga „Maceva“, kuri rūpinasi išlikusių žydų kapinių Lietuvoje skaitmenizavimu ir memorializavimu, sulaukė vieno mecenato dėmesio: susipažinęs su įstaigos nuveiktais darbais jis pareiškė pageidavimą, kad iš Šeduvos kilusių jo senelių atminimas būtų įamžintas ne vien virtualiu būdu. Todėl dabar čia baigiamas rengti trečiasis memorialas žydų žudynių vietoje – kiti du jau sutvarkyti, ruošiamas pagrindas miestelio aikštėje stovėsiančiai Romualdo Kvinto skulptūrai. Senąsias žydų kapines baigta tvarkyti kiek anksčiau: šalia jų, kitoje vieškelio pusėje, parinkta ir būsimojo muziejaus vieta.
Tikri žmonės, tikros istorijos
Miestelio aikštė viešnagės metu labiau primena statybvietę – rengiantis pastatyti R. Kvinto skulptūrą rekonstruojami ir šalia stovintys bendruomenių namai. Kadaise čia buvo žydui priklausiusi užeiga, pastaruoju metu – apleistas pastatas be elektros ir šildymo. Jį ketinama restauruoti bendromis fondo ir miestelio savivaldos jėgomis, o sutvarkytas patalpas naudoti kultūrinėms bendruomenės reikmėms.
Kaip sako B. Kirschenblatt-Gimblett, bet koks Rytų Europos žydų muziejus neišvengiamai yra ir Holokausto muziejus.
Kur kas ilgiau užsibūname senosiose žydų kapinėse. Įspūdingi Algimanto Kančo studijos kurti vartai atveria erdvę, kuri dar prieš kelerius metus labiau priminė neįžengiamus krūmynus. Seniai neveikiančiose kapinėse paskutinįsyk laidota maždaug prieš 100 metų. „Kai pirmą kartą čia atvykome, matėsi apie 600 senų antkapių. Kai nupjovėme žolę, apvalėme erdvę, jų suradome daugiau nei dvigubai daugiau – 1350 antkapių“, – pasakojo J. Dovydaitis. Kiek buvo įmanoma, visi antkapiai išliko senosiose vietose – architektai tik sutvirtino jų pamatus. Ne visų antkapių nuoskilų vietas kapinėse pavyko identifikuoti, tad jos sudėtos į Dovydo žvaigždės formos alpinariumą.
Iš senųjų kapinių vykstame į tris masinių žydų žudynių vietas. 1941 m. naciai ir jų pagalbininkai čia nužudė beveik tūkstantį Šeduvos ir jos apylinkių žydų: moterų, vyrų, vaikų. Dviejose tragedijos vietose jau stovi R. Kvinto skulptūros; trečiojoje, pavadintoje „Žvaigždės buveinė“, dar laukiama skulptoriaus kūrinio – kolonų laikomo kupolo, kurio skliaute išryškės Dovydo žvaigždė. R. Kvintas memorialams kurti išrinktas uždaro konkurso būdu, kuriame, pasak S. Kanovičiaus, dalyvavo geriausi šalies skulptoriai. Visų jų konkursiniai darbai bus eksponuojami Šeduvos žydų muziejuje. Šis turėtų papildyti dar itin kuklų privačiomis lėšomis įsteigtų ir išlaikomų muziejų Lietuvoje būrį. „Iš pradžių dėl muziejaus išlaikymo kalbėta su Radviliškio savivaldybe. Tačiau jis pamažu perkopė savo mastelį ir tampa tokiu, kokį išlaikyti savivaldybei būtų sunku. Greičiausiai tuo rūpinsimės patys“, – sakė J. Dovydaitis.
Būsimo muziejaus kūrėjus konsultuoja profesorė Barbara Kirschenblatt-Gimblett – Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN Varšuvoje kuratorė. Šeduvos žydų memorialinio fondo nariai neslepia ambicijų ne vien atgaivinti čia gyvenusių žmonių istoriją, bet ir padaryti tai moderniomis, lankytojams patraukliomis priemonėmis. Pasak S. Kanovičiaus, muziejaus koncepciją nulemia būtent jo vieta: restauruotų kapinių ir buvusio štetlo kaimynystė, greta – duobės, kuriose nužudyti paskutiniai Šeduvos žydai.
„Dažnai girdime iš visų pakampių skambančius „įžymus litvakas ponas…“ Nei Heifetzas, nei Gary, nei, atleiskite, mano tėvas Grigorijus Kanovičius neatsirado iš niekur. Juos „sukūrė“ jų tėvai ir motinos, seneliai ir senelės – paprasti nežinomi litvakai. Ką šiandien žinome apie juos, kaip jie gyveno, ką veikė, kokia buvo litvakų kultūra?“ – retoriškai klausė S. Kanovičius.
Nors būsimasis muziejus pasakos būtent apie Šeduvos žydų istoriją ir gyvenimą, jis peraugs į visos Lietuvos mastelį, nes visuose štetluose gyvenimas ir likimai buvo panašūs. „Kaip sako B. Kirschenblatt-Gimblett, bet koks Rytų Europos žydų muziejus neišvengiamai yra ir Holokausto muziejus“, – profesorę citavo S. Kanovičius.
Ne problema, o galimybė
Aplankytos „Dingusio štetlo“ komplekso dalys net pirmą kartą viešinčiam šiame miestelyje pamažu įtvirtina suvokimą apie dingusią istorijos dalį. Kol kas daugiau apie tragediją ir jos paliktą tuštumą. Ateityje, kai pradės veikti muziejus, bus galima daugiau suvokti ir čia vykusius gyvenimus, taip pat nutuokti apie buvusį, visai kitokį nei šiandienis daugybės Lietuvos miestelių veidą.
„Dingusio štetlo“ vietoves aplankęs literatūros profesorius iš Kanados Mikhailas Iosselis sako, kad projektas – neabejotinai paveikus, kita vertus, jis kelia tam tikrų klausimų.
„Lietuvoje tokių miestelių kaip Šeduva su tokia istorija buvo daugybė. Manau, jie, pamatę šio projekto kultūrinę, ekonominę naudą, irgi gali pradėti siekti patys įgyvendinti šį tą panašaus. Bet visa šalis negali tapti memorialu, kokiu, mano akimis, yra Krokuva, šiuo aspektu šiek tiek primenanti teminį parką“, – svarstė profesorius. Kita vertus, pasak jo, pirmiausia į šias tikrąsias gyvenimų ir tragedijos vietas veikiausiai trauks bent šiek tiek savo ištakomis susiję žmonės, o tai užkerta kelią paviršutiniškam, iš turizmo rėmų neišlipančiam lankytojų patyrimui.
S. Kanovičius svarsto, kad nuo „teminio parko“ likimo „Dingusį Štetlą“ apsaugos reali, neišgalvota jo aplinka: kapinės, tragedijos vietos, tikros žmonių istorijos. Jo nuomone, būtų tik sveikintina, jeigu tokių iniciatyvų Lietuvoje atsirastų daugiau. „Geriausia, kad mūsų pavyzdžiu pasektų ne privatūs žmonės ar organizacijos, bet valstybė. Matau, kad kai kur savivalda jau ima suvokti, kad žydų paveldas, jų istorija nėra problema. Tai yra galimybė visomis to žodžio prasmėmis. O man – dar ir pareiga mirusiems ir nužudytiems. Suprantu profesoriaus M. Iosselio nuogąstavimą dėl to, kad „šalis neturi tapti memorialu“. Bet ką daryti, jei iš esmės visa Lietuva yra de facto Lietuvos žydų memorialas. Nemėgstu skaičių, bet kaip reikėtų pavadinti vietą, kurioje prieš jų valią yra užkasti du šimtai tūkstančių žmonių? Pakanka penkiolikos minučių, praleistų prie Lietuvos žydų žudynių atlaso, kad suvoktum – paveldėjome nepažymėtą memorialą. Jis nepastatytas, nepatyręs pakankamai dėmesio ir lėšų. Taip, kaip centrinė Žagarės aikštė. Tokių aikščių jau pilna Lietuva. Jos gražios, dažnai su gražiu ir pagarbiu paminklu už Lietuvos laisvę žuvusiems. Manau, kad ir tie pamiškėse paskubom užkasti, ir apsamanojusiose Lietuvos kapinėse palaidoti žydai yra verti tokios pačios pagarbos ir dėmesio. Jie nėra užribio pamiškių virtalūs gyventojai – jie mūsų gyvenimo dalis. Pamiršta, bet sugrįžtanti “, – kalbėjo S. Kanovičius.
Šia galimybe patikėta jau ir tarptautiniu mastu: projektas „Dingęs štetlas“ įtrauktas į prestižinį Europos memorialinių vietų sąrašą, kurį pildo Berlyne esančio Holokausto memorialo informacinis centras.
