Kiekvienas yra girdėjęs juokelių apie spalvų neskiriančius žmones – daltonikus. Pasaulį kiek kitaip matantieji, deja, ne tik juokelių, bet ir realaus gyvenimo herojai.
Daltonikai yra labai jautrūs nespalvinei informacijai, todėl dažnai jie gali tiesiog teisingai atspėti spalvą.
Jeigu jūs žiūrite į dangų ir sakote, kad jis mėlynas, tai ir kitas žmogus atsakys, kad jis tikrai mėlynas. Taip yra todėl, kad mus dar vaikystėje išmokė, kad spalva, panaši į dangaus spalvą, yra mėlyna. Žmonės, kurių jautrumas spalvoms pažeistas, dažnai nepastebi, kad skiriasi nuo kitų. Taip nutinka dėl to, kad mes pripratome įprastų dalykų spalvas įvardyti visuotinai susitartais būdvardžiais. Žolė – žalia, dangus – mėlynas, kraujas – raudonas. Tačiau juk daltonikai šį būdvardį suvokia skirtingai!
Garsaus fiziko, chemiko, mokslininko Džono Daltono pavarde pavadinta liga – daltonizmas, kitaip dar vadinama aklumu spalvoms, paprastai atrodo tolima ir nepažįstama, kartais pateikiama humoristine forma, nesuprantant tikrosios šio negalavimo esmės ir priežasčių. Daltonizmas nereiškia, kad asmuo visiškai neskiria spalvų – vos 0,1 proc. pasaulio gyventojų aplinką mato tik juodai baltą. Dažniausiai pasitaikanti daltonizmo forma – vienos ar kelių spalvų neskyrimas.
Įgimtas, bet ir įgyjamas defektas
Aklumas spalvoms paprastai yra genetiškai perduodama liga – jei vienas iš jūsų tėvų neskiria spalvų, tikėtina, kad šis genas pasireikš ir jums. Regėjimo defektas, kurio perdavimas susijęs su X chromosoma, dažniausiai perduodamas motinos sūnui. Daltonizmu pasaulyje serga per 100 mln. gyventojų, o Lietuvoje jų – apie 15 tūkst. Su šia problema daugiausia susiduria vyrai – apie 8 proc., ir tik iki vieno proc. moterų.
Vis dėlto daltonizmas gali būti ir įgyjamas. Taip nutinka esant akių ir centrinės nervų sistemos ligoms, jei per stipriai užsupa lėktuve, atrakcionuose ar automobilyje, taip pat tai gali lemti per didelės dozės kai kurių vaistų (net ir paprasčiausių skausmą malšinančių) ar bendras nuovargis bei regėjimo nusilpimas.
Svarbu suprasti, jog nepaisant to, kad mes gebame skirti milijonus spalvų, akių mechanizme yra tik trys pigmentų tipai, jautrūs trims spalvoms – raudonai, žaliai ir mėlynai. Tad jei vieno jų turime per mažai, savaime neskiriame vienos iš spalvų grupių, dažniausiai tai būna raudona.
Kaip atpažinti aklumą spalvoms?
Gali atrodyti, jog daltonizmas – liga, kurią atskirti ir atpažinti itin paprasta. Vis dėlto taip nėra, mat pats Džonas Daltonas, kurio pavarde pavadintas aklumas spalvoms, daltonizmą atpažino būdamas tik 26-erių metų, kai turimą raudono vyno spalvos liemenę pavadino pilka.
Tad kaip išsiaiškinti, ar jūs, o gal jūsų artimieji neturi dalinio aklumo spalvoms? Yra keli tai atskleidžiantys indikatoriai. Jūs galite būti aklas spalvoms, jei susiduriate su sunkumais, kai tenka įvardyti, mėlynos, geltonos, žalios ar raudonos spalvos yra tam tikras daiktas, jei pastarosios spalvos jums visada atrodo nublukusios, jei žmonės jums sako, kad spalva, kurią įvardijote, nėra teisinga. Vis dėlto tiksliausiai tai gali nustatyti jūsų akių gydytojas, atlikdamas paprastą spalvų testą.
Daltonikai labai jautrūs nespalvinei informacijai, todėl dažnai jie gali tiesiog teisingai atspėti spalvą. Pvz., mėlyna spalva paprastai yra tamsesnė už raudoną ar žalią, todėl žmogus matydamas tamsią spalvą dažnai teisingai atspės, kad tai mėlyna.
Beje, palaipsniui požiūris į daltonikus keičiasi. Ypač internetinėje erdvėje. Dizaineriai ėmė atsakingiau parinkti spalvas interneto puslapiams, operacinėms sistemoms ir programoms, kuriomis mes įpratę naudotis kone kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, „Windows“ sistemoje mėlyna spalva dominuoja ne atsitiktinai, o dėl to, kad ją mato praktiškai visi žmonės.
Daltonizmo formos
Jeigu žmogaus veikia tik dviejų tipų šviesos receptoriai (kolbelės), toks spalvinis aklumas vadinamas dichromatija. Ji nebūtinai būna šimtaprocentinė, dažnai žmonės tik iš dalies nemato kurios nors spalvos.
Kai žmogus nemato raudonos spalvos, toks daltonizmas vadinamas protanopija, jeigu nemato žalios – deuteranopija, o jeigu mėlynos – tritanopija.
Protanopikai maišo juodą su visokiais raudonos spalvos atspalviais, tamsiai rudą su tamsiai žalia, tamsiai oranžine ir tamsiai raudona, kai kuriuos mėlynus atspalvius su raudonais, violetiniais arba tamsiai rožiniais, vidutines žalias spalvas su oranžinėmis.
Deuteranopikai painioja raudoną su žalia, melsvai žalią su pilka ir rožine, ryškiai žalią su geltona, blyškiai rožinę su šviesiai pilka, raudoną su ruda, šviesiai mėlyną su violetine.
Tritanopikai daugiausia maišo šviesiai mėlyną su pilka, tamsiai violetinę su juoda, žalią su mėlyna ir oranžinę su raudona.
Jeigu jautrumas spalvoms yra tik sumažėjęs, bet jas šiek tiek mato, tokios būsenos vadinamos protanomalija, deuteranomalija ir tritanomalija. Protanomalija ir deuteranomalija yra pačios dažniausios daltonizmo formos.
Būna ir tokių žmonių, kurie iš viso neskiria spalvų – viską mato juodai baltai, nes pas juos kolbelės iš viso neveikia (tai vadinama achromatopsija). Tokių žmonių išties yra labai mažai – maždaug vienas iš 33000. Kadangi jų veikia tik naktiniai nespalvoti šviesos receptoriai – lazdelės, jiems sunku matyti dieną, tenka nešioti tamsius akinius.
Yra nemažai profesijų, kurioms būtinas normalus spalvų suvokimas, tad tūkstančiai žmonių turi būti patikrinti siekiant įsitikinti, kad jų regėjimas normalus. Juk nuo vairuotojų, jūreivių ar lakūnų spalvų suvokimo priklauso daugybės žmonių gyvenimas. Spalvų suvokimo defektas pirmą kartą atkreipė į save dėmesį 1875 metais, kai Švedijoje įvyko traukinio avarija ir žuvo daugybė žmonių. Pasirodė, kad mašinistas neskyrė raudonos spalvos, o būtent tada imta plačiai naudoti spalvinė signalizacija. Dėl šios katastrofos priimant į darbą imta tikrinti spalvų suvokimą.
Kad gyventi būtų paprasčiau
Deja, būdų išgydyti daltonizmą šiandien nėra. Vis dėlto yra priemonių, padedančių gyventi turint šį sutrikimą. Pavyzdžiui, yra specialūs lęšiai arba akiniai, kurie paryškina spalvas. Taip pat gelbėja ir mokymasis prisiminti daiktus pagal jų tvarką, užuot mokiusis jų spalvas – pavyzdžiui, įsiminkite, kokia tvarka yra šviesoforo spalvos, kad nereikėtų pasikliauti tik savo spalvų nuojauta ir jaudintis, kad nesate teisūs. Be to, padeda ir įvairios etiketės: tarkime, galite paprašyti draugų ar artimųjų padėti surašyti spalvų etiketes drabužiams, kad būtų paprasčiau derinti spalvas.
Genų terapija
Vis dėlto mokslininkai nerimsta ir siekia kuo greičiau atrasti būdą daltonizmą visiškai išgydyti. JAV mokslininkų komandai pavyko visiškai atkurti spalvų regėjimą suaugusiai beždžionei, kuri nuo gimimo neskyrė žalios ir raudonos spalvų.
Nors dar reikia tolesnių tyrimų, toks pats gydymas galėtų būti taikomas ir daltonizmu sergantiems žmonėms, mano ekspertai.
Iki šiol mokslininkai manė, jog suaugusiojo smegenimis tokiu būdu negalima manipuliuoti. Buvo galvojama, kad pridėti naują jutiminę informaciją, tokią kaip puikiam spalvų matymui būtini vaizdo receptoriai, galima tik ankstyvaisiais gyvenimo metais, kai smegenys yra „plastiškiausios“.
Tačiau profesorius Džei Neitsas ir jo komanda sugebėjo beždžionės akyje į šviesą fiksuojančias ląsteles įterpti terapinius genus.
Terapiniuose genuose buvo reikiamas DNR kodas, leidžiantis šviesą fiksuojančioms ląstelėms skirti raudoną ir žalią spalvą. Testai parodė, jog genų terapija buvo sėkminga. Suaugusios beždžionės dabar turi reikiamus fotopigmentus ir gali skirti visas spalvas, o atliekant kompiuterinius testus atskirti žalią ir raudoną spalvas.
Beždžionės pagydytos daugiau kaip prieš dvejus metus, o jų regėjimas nuo to laiko nepablogėjo. Dž. Neitso komanda ir toliau stebės gyvūnus ir įvertins ilgalaikį gydymo poveikį.
Jie įsitikinę, jog tokia terapija galėtų padėti ir daltonizmu sergantiems žmonėms.
„Šie rezultatai leidžia daryti optimistines prognozes, jog genų terapija galėtų išgydyti suaugusiųjų regėjimo sutrikimus“, – teigia jie.
Parengė K. Juškaitė
Akinai sugrąžino spalvas
Pasaulį spėjo apskrieti už širdies griebiantis vaizdo įrašas: daltonikas pirmą kartą pamato spalvas. Etanas Skotas niekada nemanė, kad galės pamatyti realias spalvas. Tačiau uždėjus specialiai jam skirtus akinius, vaikinui atsivėrė lig šiol nematytas vaizdas. Jo jaudinančios ir nesuvaidintos reakcijos buvo nufilmuotos ir paskelbtos internete.
„Po galais“, – vaizdo įraše nustebęs ištaria vaikinas. Jis pačiumpa servetėlių pakuotę ir sušunka: „Dieve mano, ar čia violetinė?“
Iki šio momento E. Skotas, kaip ir visi daltonikai, neskyrė kai kurių spalvų.
Akiniai, vaikinui leidę pamatyti spalvas, buvo sukurti bendrovės „EnChroma“. Jie kainuoja nuo 300 iki 400 dolerių.
Tiesa, tokios pačios paskirties akinius jau yra išbandę ir lietuviai daltonikai. Daltonizmui koreguoti yra siūlomi pirmieji Baltijos šalyje sukurti optiniai akiniai. Šių akinių stiklai yra padengti specialiu optinės medžiagos sluoksniu, per kurį pereinantys šviesos spinduliai keičia spalvų spektrą bei stimuliuoja nevisavertes akių nervines ląsteles. Tad daltonikas mato kaip ir sveikas žmogus.
