„Nusivylęs rezultatu, norėjau pasiekti pasaulio rekordą – dvigubą ultratriatloną įveikti per 6 valandas“, – juokėsi 6-ąją vietą užėmęs ir pirmą kartą tokio nuotolio triatlone dalyvavęs kaunietis Linas Samaška.
Labiau žinomas kaip multi sporto atstovas („Robinzonada Adventure Team“) dvigubo ultratriatlono trasą įveikė per 28 val. 33 min. ir 8 sekundes. To pakako, kad L. Samaška per triatlono renginio uždarymą atsiimtų 6-osios vietos apdovanojimą.
„Rimčiau kalbant, įšokus į naujas kelnes, aišku, esu patenkintas savo pasirodymu. Mano istorija tokia, neturiu jokių pasiruošimo etapų: naktį susapnavau, ryte atsikėliau, ėmiau ir dalyvavau. Sezono planai buvo visai kitokie. Dėl traumų daugelis disciplinų keitėsi, norėjau dalyvauti ilgo nuotolio irklavimo varžybose. Bet sveikatos problemos sugriovė planus. Paaiškėjus, kad Panevėžyje vyks ultratriatlono varžybos, paskutinę dieną ėmiau ir užsiregistravau“, – apie savo sprendimą jėgas išbandyti dvigubame ultratriatlone pasakojo L. Samaška.
„Visi, dalyvavę tokio nuotolio triatlono distancijoje, meluotų, jei sakytų, kad nebuvo juodų akimirkų ir nebuvo kilę akimirkų, jog metas pasitraukti iš trasos. Tikrai buvo ir man vadinamųjų duobių, buvo įvairių minčių. Iš esmės laimi tie, kurie sugeba susitvarkyti su savo prichologija ir sugeba save motyvuoti.
Lietuvoje yra keliomis galvomis geresnių triatlonininkų už mane, bet kai kurie bijo, nesiryžta tokiam ultra nuotoliui“, – kalbėjo L. Samaška.
Anot atleto, visą sezoną jis absoliučiai nebėgiojo, tebuvo kelios varžybos, kuriose – kuklūs atstumai. Buvo periodas, kai dėl kelio skausmų galėjo prabėgti vos kilometrą ar pusantro. Tad dvigubas ultratriatlonas, kuriame triatlonininkai 7,6 km plaukia, 360 km mina dviračiu ir 84,4 bėga, buvo visiška avantiūra.
„Po dviračių rungties keliai linko, braškėjo, buvo begalinis skausmas. Buvo įdomu, ar susitvarkysiu su šia skausmo doze, ar ją sukramtysiu, nurysiu ir įveiksiu triatloną. Po keturių bėgimo ratų atsisėdau prie palapinės ir pagalvojau: o velnias, dar liko 46-i ratai – tai yra kosmosas. Turėjau iš naujo viską pergalvoti. Įveikus 11 ratų mintis, kad dar liko keturiskart tiek, visiškai neguodė. Tada palapinėje atsiguliau ir turėjau sugalvoti, kaip pergudrauti streikuojantį organizmą. Tą padariau ir sukandęs dantis pasiekiau finišą“, – sunkiausias akimirkas prisiminė L. Samaška.
„Daugelis šaipėsi iš mano ėjimo. Mano talentas – sugebėti perprasti kūną. To mokau ir kitus žmones. Galiu suprasti, ką kūnas geriausiai sugeba ir kaip iš to išspausti didžiausią naudą. Taigi, žvelgiant į protokolus, ėjimo metu niekas manęs nepralenkdavo. Turiu didelę alpinizmo patirtį ir mano ėjimas į įkalnę būdavo greitesnis, nei kitų triatlonininkų lėtas bėgimas. Į įkalnę užeidavau, lyguma ir nuokalne bėgau ir tai leido neprarasti pozicijų“, – apie savo pasirinktą taktiką bėgimo rungtyje pasakojo gana daug sirgalių dėmesio sulaukęs ir Lietuvos vikingu pramintas atletas.
„Džiugu dėl Panevėžio: 15-os triatlonininkų varžybos tampa miesto švente. Žmonės ateina, nuoširdžiai palaiko, negaili aplodismentų ir savo balsų. Renginių laukuose, kalnuose kita specifika: išbėgi ir varai vienas.
Čia savaip smagu, tu esi visada apsuptyje, tam tikrame šurmulio kokteilyje. Toks miesto triatlono formatas tikrai įdomus“, – po apdovanojimų kalbėjo aktyvaus laisvalaikio šalininkas ir įvairių sporto disciplinų mėgėjas.
