FIBA vėl užsimojo pertvarkyti Europos klubų krepšinio turnyrus – praeityje tokie planai baigėsi fiasko
Pirmosios Europos krepšinio skyrybos įvyko prieš 15 metų, kai surengti du turnyrai, pretenduojantys vadintis stipriausiais Senajame žemyne. Tuomet Tarptautinės krepšinio federacijos Europos padalinys (FIBA) karaliais titulavo Suprolygą laimėjusius Tel Avivo „Maccabi“ krepšininkus, o Europos krepšinio lygų sąjunga (ULEB) — Eurolygos užkariautoją Bolonijos „Virtus“. Po metų karo kirvis užkastas. Dabar FIBA ruošiasi vėl sudrebinti nusistovėjusią sistemą.
Pirmoji dabartinio karo kibirkštis buvo rinktinių varžybų sistemos pertvarka, pagal kurią Europos krepšinio čempionatas bus rengiamas kas ketverius metus. Kelialapiai į Europos ir pasaulio krepšinio čempionatus būtų dalijami rengiant specialias atrankas. FIBA siekia, kad kelis kartus per sezoną būtų daromos pertraukos Eurolygoje ir nacionaliniuose čempionatuose, per kurias ir vyktų atranka. ULEB šią sistemą kategoriškai atmeta. Todėl FIBA suinteresuota perimti pagrindinių Europos klubinių turnyrų organizavimą. Šį rudenį turėtų įvykti pirmosios „FIBA Europe“ taurės rungtynės, sumanytos kaip alternatyva ULEB Europos taurės varžyboms, o nuo kitų metų ir naujas dar bevardis turnyras, kuris, anot organizacijos vadovų, turėtų pakeisti Eurolygą. Tačiau ar planai taps realybe, nuspręs klubai.
Pirmąjį karą laimėjo ULEB
1991 m. ULEB įkūrė tuomet trijų stipriausių žemyno krepšinio lygų – Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos – vadovai, siekdami stiprinti skirtingų šalių čempionatų bendradarbiavimą. 2000 m. birželio 9 d., kuri ULEB interneto svetainėje įvardyta kaip svarbiausia diena organizacijos istorijoje, septynių lygų ir dalies klubų atstovai susirinkę šalia Barselonos sutarė organizuoti atskirą nuo FIBA krepšinio turnyrą.
Maištininkų stovyklos netenkino komercinė varžybų pusė. Jie siekė surengti turnyrą, kuris būtų finansiškai patrauklesnis ir profesionaliau organizuojamas už pirmtaką. Būtent todėl Ispanijos telekomunikacijos gigantas „Telefonica“ gavo rinkodaros ir transliacijų teises. FIBA net nebuvo patentavusi Eurolygos prekės ženklo, todėl ULEB perėmė turnyro pavadinimą. FIBA tą sezoną organizavo Suprolygą, kurioje žaidė jai ištikimi klubai.
FIBA Suprolygos negalima laikyti silpnesniu renginiu. Jame dalyvavo tokios ekipos kaip Maskvos CSKA, Tel Avivo „Maccabi“, Atėnų „Panathinaikos“, stipriausios Turkijos ir Prancūzijos komandos. Tarp maištininkų dominavo pietiečiai – pusę Eurolygos klubų sudarė Graikijos, Ispanijos ir Italijos ekipos. Ši dvivaldystė leido aukščiausio lygio krepšiniu mėgautis ir tokių šalių kaip Portugalija, Šveicarija ar Švedija žaidėjams.
Būtent didėjantis dėmesys komercijai, o ne sportui, skatina dalies krepšinio visuomenės nepasitenkinimą.
Tokia padėtis didiesiems klubams nebuvo naudinga, tad jau 2001 m. pavasarį surastas kompromisas – numatytas bendras turnyras, kuriame FIBA kuruotų sportinę turnyro pusę, o ULEB – komercinę. Visi klubai, kuriems abi organizacijos turėjo ilgalaikių įsipareigojimų, tapo naujo bendro renginio dalimi. Tačiau ilgainiui turnyrui perėjus ULEB į rankas, per krepšinio karą ją palaikiusios komandos gavo naudos. Kauno „Žalgiris“ gana greitai įgijo nuolatinę vietą turnyre, nepriklausomai nuo rezultatų LKL, nors pagal numatytą sistemą kai kurioms šalims atstovaudavo jų čempionai.
Eurolygos problemos
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti beprasmiška siūlyti dabartinės Eurolygos alternatyvas. Jos veikla sėkmingai išplėtota, kasmet auga Eurolygos internetinės televizijos žiūrovų skaičius. ULEB pradėjo specialias programas sporto verslo lyderiams ir krepšinio treneriams ugdyti, įkūrė su garsiomis nevyriausybinėmis organizacijomis bendradarbiaujantį fondą. Jos pajamos per pirmus 10 sezonų išaugo 280 proc.
Tačiau būtent didėjantis dėmesys komercijai, o ne sportui, skatina dalies krepšinio visuomenės nepasitenkinimą. Pastaraisiais metais Eurolygos organizatoriai keletą vietų turnyre paskirsto savo nuožiūra. 2013–2014 m. Eurolygoje žaidė vos ketvirtą vietą Vokietijos Bundeslygoje užėmęs, bet dėl stipraus futbolo klubo komerciškai patrauklus Miuncheno „Bayern“, ateinantį sezoną šansą gaus nė tarp keturių geriausių Turkijoje nepakliuvęs Stambulo „Darüşşafaka“. Patys Eurolygos vadovai neslepia, kad vadinamųjų „Wild cards“ skyrimą lemia komerciniai išskaičiavimai.
Be to, Eurolyga nepasižymi pastovia sistema. Geras pavyzdys yra patekimo į turnyrą tvarka. Pradžioje dalis klubų vietas Eurolygoje gaudavo metams pagal konkretaus sezono nacionalinių čempionatų rezultatus. Kiti – pagal kelerių metų suminį reitingą keliems sezonams į priekį. Vėliau reitingo sistemą pakeitė A licencijos, kurios kai kuriems klubams, tarp jų ir Kauno „Žalgiriui“, užtikrino ilgalaikį bilietą į Eurolygą, daliai šalių toliau atstovaudavo tuomečiai čempionai (stipresnėse lygose ir keli klubai), gavę B licencijas. 2009 m. pradėtos rengti papildomos atrankos, per kurias paaiškėdavo, kam atiteks dvi vietos, vėliau viena Eurolygoje, o galiausiai jos apskritai panaikintos. 2011 m. Berlyno „Alba“ tapo pirmuoju klubu, gavusiu „Wild card“. 2012 m. po dar vienos reformos peržiūrėta B licencijų skirstymo tvarka, bet ji galiojo tik tris sezonus.
Dažnai prisimenamos ir senos Eurolygos prezidento Jordi Bertomeu ir buvusio NBA komisaro Davido Sterno idėjos suartinti NBA ir Eurolygos krepšinį. Iki ekonomikos krizės kalbėta, kad stipriausi Eurolygos klubai ilgainiui galėtų sudaryti atskirą NBA pogrupį. Dabar dažniau minimas Eurolygos kaip čempionato, kuriame žaidžia nuolatinės komandos, modelis. Jos klubai nedalyvautų nacionaliniuose turnyruose, o šalių pirmenybės būtų tik trečia krepšinio piramidės pakopa, atverianti vartus varžytis dėl ULEB Europos taurės. Tuomet geriausios komandos patektų į Eurolygą. Tokios mintys piktina klubus, neturinčius ilgalaikių sutarčių su Eurolyga ir galinčius likti už turnyro borto. Tačiau mažai abejojančių, kad komerciniu atžvilgiu tokia sistema perspektyvi.
Projektai tikrai įspūdingi, bet krepšinis nesugeba gauti tiek pajamų, kad investicijos duotų reikšmingą grąžą. Anot Lietuvos edukologijos universiteto lektoriaus, Sostinės krepšinio mokyklos sporto vadovo Rūtenio Paulausko, iki futbolo pelningumo krepšiniui labai toli: „Pajėgiausi Europos futbolo klubai per metus uždirba apie 40 mln. eurų grynojo pelno, o vienas stipriausių krepšinio klubų Maskvos CSKA per metus išleidžia apie 40 mln. eurų, kurių kitaip kaip nuostoliais negali pavadinti.“ Minėtas Maskvos klubas pernai pats pirko Eurolygos transliacijų paketą ir perdavė vienai televizijai, nes kitu atveju Rusija būtų likusi be jokių transliacijų.
Nenuostabu, kad FIBA pasiūlymas irgi remiasi ekonominiais argumentais. „FIBA Europe“ taurės varžybų dalyviams už kiekvieną įveiktą etapą bus skiriamos premijos. Nugalėtojams atiteks 250 tūkst. eurų čekis. Kiek dosnus būtų kol kas pavadinimo neturintis naujasis FIBA turnyras stipriausioms žemyno ekipoms, dar neaišku. Žadama, esą jo dalyvių pajamos padidėtų bent 50 proc., palyginti su dabartine Eurolyga. Regbio čempionų lygos uždarbis iš transliacijos tris kartus solidesnis negu Eurolygos, todėl FIBA įsitikinusi, kad klubinio krepšinio pelningumas gali augti. Dabartinėje ULEB Eurolygoje žaidžia 24 komandos, FIBA siektų organizuoti 16 klubų turnyrą. Aštuonios ekipos turėtų nuolatinę vietą, keturios atitektų Lietuvos, Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos čempionams, dar keturios būtų paskirstytos per atrankos turnyrus. Lietuvos vicečempionai gautų vietą atrankoje.
FIBA ginklai neveikia
Teoriškai FIBA turi galingą įrankių arsenalą, kuris galėtų priversti klubus palikti Eurolygą. Tuo atveju, jeigu ULEB ir FIBA nesusitartų dėl organizavimo ir nuo 2016-ųjų būtų du klubų turnyrai kaip 2000–2001 m., FIBA galėtų diskvalifikuoti ULEB Eurolygoje dalyvausiančių šalių federacijas. FIBA ieškotų galimybių priversti klubus išleisti žaidėjus į čempionatų atrankas.
Kad ir gerai ginkluota, kol kas FIBA neturi kuo džiaugtis. Nors tikėtasi, kad „FIBA Europe“ taurė sudomins klubus, kurie išsikovojo vietas ULEB Europos taurės varžybose, vos trys komandos nutarė pasirinkti naująjį turnyrą vietoj senojo. Rygos VEF, Zgoželeco „Turow“ ir Utenos „Juventus“ netektį sunku laikyti dideliu praradimu ULEB Europos taurės rungtynėse. Šios taps gerokai stipresnės. Klaipėdos „Neptūnas“ ir „Lietuvos rytas“ FIBA vilionėms nepasidavė. Tikėtina, kad „FIBA Europe“ taurės turnyre gali žaisti ne tik „Juventus“, bet ir žemesnę vietą LKL užėmę klubai – į atranką organizacija kvietė Alytaus „Dzūkiją“ ir Pasvalio „Pieno žvaigždes“.
Utenos komandos direktorius Eimantas Skersis tvirtina, kad ULEB turnyrai skirti turtingiems klubams: „Su mūsų biudžetu šiame turnyre nebūtų ką veikti, o smarkiai jį padidinti taip pat nėra galimybių. Utenos komanda visada garsėjo tuo, kad gyvena iš to, ką turi, o ne skrajoja padebesiais. Dalyvauti Europos taurės turnyre, žaisti kitame mieste, o po sezono likti su didžiulėmis skolomis tikrai nebuvo ir nėra mūsų vizija.“
E. Skersis tikisi ir teigiamo finansinio efekto: „FIBA modelis panašus į UEFA, todėl net už kiekvienas namų rungtynes bus skiriama 3000 eurų premija. Jei pateksime į antrąjį etapą – vėl premija. Nėra starto mokesčio. Mums debiutui Europos turnyruose šis pasirinkimas yra optimaliausias.“
Antrasis raundas 2016 m.?
Pirmąjį karo etapą laimėjo ULEB. Vieninteliai pokyčiai yra nauja FIBA organizuojamo turnyro iškaba ir didesnis finansavimas. Stipriausieji, likę už Eurolygos borto, pasirinko ULEB Europos taurės rungtynes. Kitais metais laukia pagrindinė kova – abi organizatorės tikėsis patraukti stipriausius Europos klubus į savo pusę. Nors teigiama, kad FIBA konsultacijos su didžiuoju aštuonetu („Barcelona“, Madrido „Real“, Pirėjo „Olympiacos“, Atėnų „Panathinaikos“, Tel Avivo „Maccabi“, Maskvos CSKA, Stambulo „Fenerbahçe“ ir „Anadolu Efes“) prasidėjo, „Žalgirio“ generalinis direktorius Paulius Motiejūnas portalui basketnews.lt teigė, kad joks klubas šių pasiūlymų nesvarsto. Visų Eurolygos A licencijas turinčių ekipų vadovai pasirašė bendrą laišką FIBA, kuriame kvietė kartu diskutuoti dėl Europos krepšinio modelio, bet organizavimą ragino palikti ULEB.
„FIBA Europe“ taurės turnyre gali žaisti ne tik „Juventus“, bet ir žemesnę vietą LKL užėmę klubai – į atranką organizacija kvietė Alytaus „Dzūkiją“ ir Pasvalio „Pieno žvaigždes“.
Realiausias scenarijus yra kompromisas. Klubai nesuinteresuoti, kad atsirastų du konkuruojantys turnyrai. Pasak R. Paulausko, jie niekam nebūtų naudingi: „Po tokio bandymo (2000–2001 m.) visi suprato, kad pajėgiausi Europos klubai negali gyventi vieni be kitų. Dabar jų padalyti į atskiras lygas beveik neįmanoma.“
Tikėtina, kad pagrindinis FIBA motyvas, kodėl būtent dabar ji siekia perimti klubinio krepšinio valdžią, yra naujoji rinktinių varžybų sistema, kai būtinos pertraukos sezono metu. Jeigu kuri nors pusė šiuo klausimu nusileistų, klubinio krepšinio revoliucija tikriausiai neįvyktų. Visi svertai ULEB rankose, nes atrankos į Europos ar pasaulio pirmenybes be NBA ir Eurolygos žaidėjų daug žiūrovų į arenas ir prie TV ekranų sutraukti nepajėgios. Jeigu jos vyktų ne Eurolygos sezonu metu, tada būtų galima tikėtis, jog visos pagrindinės žvaigždės, išskyrus NBA žaidėjus, išbėgtų į aikštę su rinktinių marškinėliais.
Jeigu klubinio krepšinio pertvarka yra FIBA tikslas, o ne priemonė priimtiems sprendimams dėl rinktinių varžybų įgyvendinti, tuomet esminis veiksnys gali būti tai, kiek organizacija nusiteikusi būti dosni ir kaip sugebės įtikinti klubus komerciniais priimto modelio pranašumais. R. Paulauskas mano, kad FIBA gali sulaukti sėkmės: „Neabejoju, kad jei FIBA pasiūlytų gerą komercinį turnyrą, baigtų gąsdinti sankcijomis ir suderintų rinktinės grafikus, visi vienbalsiai tam pritartų.“ Tačiau kol kas ginklais žvanginama ir pažadai dalijami atkakliau, nei dirbama.
