Kiekvienas iš mūsų turime vienokių ar kitokių pomėgių: vieni piešiame, kiti dainuojame, šokame ar sportuojame, treti kolekcionuojame įvairiausius daiktus, mezgame ar kuriame skaniausius stebuklus virtuvėje. O štai panevėžiečiai broliai Jonas ir Eugenijus Barisevičiai renkasi kiek ekstremalesnį laisvalaikį.
Broliai Jonas ir Eugenijus dviračiais keliavo į Kulautuvą.
Broliai paprastai nesuka galvos, kur ir ką veikti. Šauna į galvą – važiuoja dviračiais, užsimano kažko linksmesnio – neria į paslaptingus vandenis, jei dar liūdna – renkasi slidinėjimą.
28 metų Jonas ir 39-erių Eugenijus, sekdami tėčio pėdomis, neseniai leidosi į išbandymų kelionę. Automobilius iškeitę į dviračius, vyrai iš Panevėžio į Kulautuvą važiavo idėjos vedami.
„Prieš daug metų mūsų tėvukas į Kulautuvą mynė dviračiu ir dar brolį ant bagažo vežėsi. Nusprendėm pabandyti ir mes, – šypsosi E. Barisevičius. – Oras geras, vėjas palankus – nieko nesiruošę sėdom ir išvažiavom.“
„Be to, Kulautuvoje palaidota mūsų mama ir močiutė. Ant jų kapų uždegėme atsivežtas žvakutes“, – priduria jis.
119 kilometrų vyrai įveikė per 5 valandas 46 minutes. Su sustojimais jų laikas siekė 9 valandas.
Kiek mažiau dviračiu važinėti pratęs Eugenijus sako, jog lengva nebuvo: skaudėjo ir kojas, ir rankas, ir sėdmenis.
„Važiuojant tvarkingais keliais viską galima iškentėti, bet vietomis buvo labai prastas kelias. Važiuoji ir jauti, kaip tave krato“, – prisiminė E. Barisevičius.
Broliai sako, kad įveikti tokią kelionę vienam būtų buvę sunku. Tačiau jiedu vienas kitą palaikė, daug kalbėjosi, važiuodami keitėsi vietomis, kad kitas jaustų mažesnį vėjo pasipriešinimą, o ką jau kalbėti apie tądien tvyrojusį 30 laipsnių karštį.
„Sunkiausia buvo, kai stipriai kaitino saulė, daug jėgų atėmė ir stiprūs vėjo gūsiai, vietomis siekę net 6–12 metrų per sekundę. Tarpais aplankydavo mintis, kad reikia lipti nuo dviračio ir stumtis. Bet kažkaip vienas kitą palaikėme, stengėmės kurti gerą nuotaiką ir prisiminti, kokiu tikslu važiuojame“, – pasakojo Jonas.
Mindami dvirates transporto priemones vyrai pasiekė 80 pedalų apsukų per minutę, sudegino daugiau nei penkis tūkstančius kalorijų ir išprakaitavo aštuonis litrus vandens.
Užtat pasiekus Kulautuvą, tikina broliai, aplankė geras jausmas, mat sau įrodė, kad gali pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Moka apskaičiuoti riziką
Keturių vaikų šeimoje užaugę Jonas ir Eugenijus ne tik kartu leidžia laisvalaikį, bet ir dirba pačių įkurtoje įmonėje. Abu yra įgiję statybininkų specialybes. Prie jųdviejų retkarčiais mielai prisijungia ir dar du broliai – Gintaras su Dainiumi.
Prieš septynerius metus broliai Barisevičiai, būdami skirtinguose pasaulio kraštuose, nusprendė jėgas išbandyti ir giliuose vandenynuose. Jonas tuo metu nardymo kursus lankė Klaipėdoje, o Eugenijus to išmoko Maldyvuose.
Anot J. Barisevičiaus, daugelis mano, kad nusipirkus nardymo įrangą galima nerti į vandens gelmes. Tačiau klystama. Tik per televizorių atrodo, kad žmonės, visai tam nepasiruošę, neria į vandenį ir plaukioja it žuvys.
„Nusipirkau nardymo įrangą, bet neturėdamas žinių ir patirties lipti į vandenį nedrįsau, – prisipažįsta Jonas. – Tai pavojingas užsiėmimas, todėl nusprendžiau vienas to nesiimti. Pradėjau lankyti kursus. Na ir kai yra laiko, kartu su broliu nardome Platelių, Baltųjų Lakajų ežeruose ar Baltijos jūroje.“
Anot jaunų vyrų, nardymas leidžia atitrūkti nuo kasdienių darbų, pajusti nesvarumo būseną bei suteikia nemažą dozę adrenalino.
„Labai svarbu, kad ir po vandeniu būtų palaikymas. Žiemą vandens temperatūra siekia penkis laipsnius, išbūnam apie keturiasdešimt minučių. Be to, ne visada dugne jauku. Bet mums tai patinka“, – tikina Eugenijus.
Panevėžiečiai yra išmėginę ir slidinėjimą, šaudymą, kaip patys sako, aktyvus sportas leidžia prasmingai gyventi.
Eugenijus neslepia, jog ryžtųsi patiems įvairiausiems išbandymams, tačiau niekada nešoktų parašiutu – mat reikia gerai apskaičiuoti riziką.
„O aš tai šokčiau – ypač jeigu su kažkuo susilažinčiau!“ – juokdamasis įsiterpia Jonas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
