Atlaikė. Paskutinieji į kultūros centro salę tyliai įgužėję romai įsitaisė pačiame gale, už visų nugarų. Išsiaiškinti santykių su gyventojais išdrįso ateiti vos dešimt – moterys su vaikais.
Jaukų Liūdynės kaimą drebina tautinės nesantaikos skandalas, ant kojų sukėlęs ir vietos valdžią, ir policijos pareigūnus. Iki šiol bijoję būti apkaltinti diskriminacija liūdyniečiai sako, kad jų kantrybės taurę perpildė čigonų nepagarbus elgesys – garsiai leidžiama muzika, keliamas erzelis, šiukšlės ir netgi nemokėjimas tvarkingai pasinaudoti viešuoju tualetu.
Pratrūko votis
Labiausiai nuo tokių kaimynų tvirtina kenčiantis vienas Ramiosios g. dvylikabutis. Jo pirmininkė, kitataučius apkaltinusi perdėm nekultūringu elgesiu, surinko 93-ijų liūdyniečių parašus ir Panevėžio rajono mero Povilo Žagunio prašo daryti tvarką.
Dėl vietos gyventojų santykių su romais suskubta sušaukti bendruomenės susirinkimą. Tačiau surašiusieji skundą liko it musę kandę. Romams pretenzijų dėl netinkamo gyvenimo būdo pareiškė neturinti nei juos bent keliskart per mėnesį patikrinanti policija, nei nepranešę apsilankantys seniūnijos socialiniai darbuotojai, nei pati seniūnijos valdžia.
Prašo ramybės
Vos per 700 gyventojų turinčioje Liūdynėje registruota 18-iolika romų – šešios šeimos. Tik viena iš jų įsikūrusi Savivaldybės socialiniame būste. Visos kitos pastoge pasirūpinusios pačios.
Velžio seniūnijos vadovams čigonai nekelia rūpesčių. Nė viena jų šeima neįrašyta į socialinės rizikos sąrašą. Maža to, nė viena negauna socialinių pašalpų ir netgi nesinaudoja kompensacija už šildymą. Liūdynės romai gyvena savo jėgomis, be valstybės pagalbos.
Bet liūdyniečiai šaukiasi pagalbos. Rajono merui P. Žaguniui surašytame rašte prašoma padėti suvaldyti Ramiosios g. penktajame name gyvenančius romus.
„Nuo jų nekultūringo elgesio su gyventojais, grasinimų, isteriškų išsišokimų, nesivaldymo ir net žmonių sužalojimų mūsų gyvenimas virto pragaru“, – pasakojama merui.
Anot namo pirmininkės Liudos Petravičienės, dvylikabutyje romai įsikūrę dviejuose butuose. Viename, nors deklaruotas tik vienas gyventojas, tačiau pas jį neva apsistojusi buvusi sutuoktinė. Kitas butas, kur gyvena G. Bagdonavičiūtė su mažamečiu sūneliu, pasak namo pirmininkės, tikras galvos skausmas visam namui.
„Pas G. Bagdonavičiūtę nuolat girdisi triukšmas, garsiai groja muzika, trypiama, riksmai, rūkoma patalpose, nors yra mažametis, dūmų ir dvoko pakanka ir gyvenantiesiems viršutiniuose aukštuose“, – dėl problemiškos kaimynystės guodžiasi L. Petravičienė.
Romų vaikai, anot jos, nemandagūs, agresyvūs, negerbia vyresniųjų, laužo kiemo augalus. Kad čigonų šeimos kelia kaimui didelių rūpesčių, patvirtino skundą merui pasirašę 93-ys Liūdynės gyventojai.
Nerado net alaus butelio
Į Velžio seniūno Alfonso Bakšio sukviestą susirinkimą dėl romų keliamų problemų atėjo 51-as kaimo gyventojas. Paskutinieji į kultūros centro salę tyliai įgužėję romai įsitaisė pačiame gale, už visų nugarų. Išsiaiškinti santykių su gyventojais išdrįso ateiti vos dešimt – moterys su vaikais. Jų vyrai liko kaimo nuosprendžio laukti namuose.
Savivaldybės atstovei žmonėms skaitant gautąjį skundą, romės netvėrė kailyje pasiteisinti esančios apšmeižtos ir viena kitą tramdė, kad ne laiku nepratrūktų.
Puolamas romes padrąsino seniūnijos ir policijos atstovai, pareiškę, kad Liūdynėje įsikūrusiems jų tautiečiams pretenzijų neturi.
„Nė vienai romų šeimai neturime priekaištų dėl vaikų nepriežiūros ar girtavimo“, – patikino Velžio seniūnijos socialinė darbuotoja darbui su rizikos šeimomis Alma Krikščiūnienė
Liūdynėje į socialinės rizikos šeimų sąrašą įtrauktos keturios, auginančios devynis vaikus. Čigonų tarp jų nėra.
Dar dvi šeimos, turinčios penkis vaikus, socialinių darbuotojų akylai stebimos.
Socialinių darbuotojų ne kartą yra lankyta ir kaimynų nuolatos skundžiama mažametį auginanti G. Bagdonavičiūtė. Visus kartus socialiniai darbuotojai rado švarius namus, prižiūrėtą vaiką – taip, kaip bet kurioje tvarkingoje šeimoje.
„Dėl tų skundų romams Liūdynėje tikrai jau daugiau dėmesio skiriame. Ir socialinės darbuotojos, ir aš pats užsukam. Nė karto nė pas vieną net alaus butelio ant stalo nematėme. Viešojoje vietoje Liūdynėje girto ar girtaujančio romo nesu matęs. O lietuvių tai tikrai mačiau. Daliai Liūdynės gyventojų dar reikėtų gerokai pasitempti, kad pasiektų ten gyvenančių romų lygį“, – patvirtino ir seniūnas A. Bakšys.
Išeitis: tapti fotografais
Rajono policijos pareigūnai į Liūdynę jau išmynė taką. Per septynis šių metų mėnesius jie sulaukė net 19-os iškvietimų į skandalingai išgarsėjusį Ramiosios g. daugiabutį. Tačiau atvykę pareigūnai neturėjo už ką nubausti romų. Nepasitvirtino ir gyventojų įtarimai, jog vienas romas vartojantis narkotikus. Policijos nuvežtas ištirti į ligoninę jaunuolis turėjo grįžti įširdęs ant kaimynų – jokių kvaišalų gydytojai jo kraujyje nerado.
Iš daugelio skundų policijai tik vienas pasiekė teismą – dėl L. Petravičienės sumušimo. Susirinkime liūdyniečiams pradėjus šaukti, kad policija užmerkia akis prieš čigonų eibes, pareigūnai pasiūlė išeitį.
„Kiekvienas turime telefoną kišenėje. Užfiksavus neleistinus veiksmus garso ar vaizdo medžiaga yra įrodymas administracinėje ar baudžiamojoje bylose. Tai vienas iš būdų konfliktą nutraukti, nes nė vienas, nei romai, nei lietuviai, nenori, kad juos filmuotų, fotografuotų. O jei tai nepavyktų, liktų bent jau įrodomoji medžiaga“, – mokė Viešosios policijos skyriaus vyriausiasis specialistas, bendruomenės pareigūnas Darius Petraitis.
Po tokios jo kalbos telefonus čia pat išsitraukė ir čigonės, patikinusios, kad ir jos neatsiliks – pamačiusios ką blogo, puls fotografuoti.
Kaimų problemos tos pačios
L. Petravičienė sako prarandanti viltį sulaukti pagalbos, kai mato ir valdžią, ir policiją stojus romų pusėn.
„Kai prieš ketvertą metų atsikrausčiau į Liūdynę, čia tik dvi romų šeimos gyveno ir niekam jos nekėlė problemų. Kol neatvyko Bagdonavičiai, kaime buvo ramu“, – anų laikų pasiilgusi liūdynietė.
Moteris tikina negalinti pakęsti netvarkos: puoselėjanti daugiabučio aplinką, netgi pasiekė, kad daugiabutis būtų renovuojamas. Tačiau, anot jos, tvarką aukštyn kojom verčia romai.
„Jų vaikai neišauklėti, laužo, niokoja augalus, gamtinius reikalus kiemo krūmuose atlieka, akmenimis mašinas daužo. Kai sudrausminau, mažametis vaikas mane rusiškai pasiuntė. Šalia stovi tėvai romai ir nė nereaguoja“, – susirinkime piktinosi L. Petravičienė.
„O ką, mūsų vaikai kitokie“, – į čigonams mestus kaltinimus sureagavo liūdynietis Juozas Gurklys.
Tokia jo pastaba romėms paglostė širdis, bet liūdyniečius papiktino. Iš kelių dešimčių atėjusiųjų mažai atsirado užtarėjų. Žmonės liejo valdžiai nuoskaudas dėl romų, pastarieji piktinosi esą nuolatos šmeižiami ir juodinami, o valdžios atstovai ragino abi puses gyvenant kaimynystėje vadovautis ne tik įstatymais, bet dar ir dešimčia Dievo įsakymų.
„Problemų, aišku, yra, gal tik per daug užaštrinta. Gal mes nesame pripratę, kad žmonės taip triukšmingai elgtųsi, kaip įprasta romams. Bet jei policija, seniūnija šitų problemų neišsprendžia, bendruomenė tuo labiau neišspręs. Esu įsitikinusi, kad tokių bėdų kiekviename kaime yra, netgi ten kur romai negyvena“, – mano vienos iš Liūdynėje veikiančių bendruomenių pirmininkė Laima Ivanovienė.
Namuose – skrupulinga tvarka
Pasivaikščiojus po Liūdynę atskirti, kuriuose namuose gyvena romai, neįmanoma. Romė Rūta Bagdonavičienė ir jos dukra Gerda Bagdonavičiūtė paprašytos „Sekundės“ korespondentams mielai aprodo savo valdas. Netikėtus svečius jos vedasi į namus Ramiosios gatvėje be jokio nerimo, kad svetimųjų akys užklius už netvarkos.
R. Bagdonavičienė pasakoja gimusi Lietuvoje, todėl ir vardą tėvai įdėję lietuvišką. Daug metų gyveno Panevėžyje, Staniūnų g., bet sveikatai sušlubavus pritrūko jėgų laipioti į penktą aukštą. Nusipirkusi dalį namo su šeima atsikraustė į Liūdynę.
Rūtos kiemas niekuo nesiskiria nuo kitų. Prie namo žydi gėlės, kieme amsi du pririšti šuneliai.
Čia dažnai dienas su sūneliu leidžia ir Gerda. Anot mamos, dukrai į savo namus net nesinori grįžti. R. Bagdonavičienei skauda širdį, kad jos atžala puolama kaimynų.
„Mano dukra ne girtuoklė. Ji net nerūko. Mes su tėvu rūkom, o Gerda – ne. Ir vaiką myli, prižiūri. Kiek kartų policija kaimynų iškviesta pas ją važiavo, kiek socialinė darbuotoja ėjo, o nė karto nieko bloga nerado. Tai kas čia daugiau, jei ne diskriminacija?“ – susijaudinusi kalba R. Bagdonavičienė.
Romė nekaltina viso kaimo. Rūta džiaugiasi, kad jos pačios kaimynai – puikūs žmonės, su jais gerai sugyvenanti.
Draugystė virto neapykanta
Už kelių namų, skandalingai išgarsėjusiame trijų aukštų dvylikabutyje, prieš maždaug trejetą metų įsikūrė Rūtos dukra Gerda Bagdonavičiūtė. Neseniai išsiskyrus jos ir sugyventinio keliams, Gerda bute liko su mažamečiu sūneliu.
Jauna moteris sako atsikraustydama nė negalėjusi įsivaizduoti, kokį pragarą jai čia užkurs vietiniai.
Iš pradžių Gerda išties džiaugėsi kaimynais. Su namo pirmininke L. Petravičiene netgi tapo bičiulėmis. Viena pas kitą užeidavo prie kavos puodelio paplepėti, Liuda kaimynės vaikučiui saldainių atnešdavo. Čigonė tikina nenutuokianti, kas buvusiai draugei užėjo, kad staiga santykiai taip pasikeitė.
„Kabinėjasi, policiją kviečia, mano vaiką tampo. Vaikas tik išeina į kiemą žaisti – ir jau rėkia. Net smėlio dėžėje jam neleidžia žaisti. Kitiems galima, o jam – ne. Visoms institucijoms skambinėja, skundžia, kad muziką garsiai leidžiu, kad triukšmas pas mane, kad šiukšlina. Gyvenu nuosavame bute, kodėl pas mane negali ateiti artimieji, brolis? Aš jau tyliu, kai mane kieme koneveikia“, – nuoskaudą lieja G. Bagdonavičiūtė.
Jauna moteris svarsto, kad jokie kaimo susirinkimai įsisenėjusių konfliktų neužglaistys – teks jai ieškotis kito buto mieste. Buvusios draugės dabar ne tik viena pro kitą ramiai praeiti negali, bet netrukus ir teisme susitiks. Panevėžio Apylinkės teismas atvers bylą, kurioje L. Petravičienė kaltina savo kaimynę prieš ją smurtavus.
„Nieko tarp mūsų nebuvo. O kas buvo, išsiaiškins teismas“, – apie bylos detales Gerda nenori daug kalbėti.
Santykius aiškinosi spjaudydamosi
L. Petravičienė atviresnė. Moteris pasakoja kartą grįžusi namo kieme buvo apspjauta G. Bagdonavičiūtės. Namo pirmininkė spjovė atgal. Gerda neatsiliko.
Spjaudynės peraugo į moterišką dvikovą. L. Petravičienė tvirtina, jog romė jai keletą kartų trenkusi per veidą, dar ir įspyrusi. Pati esą rankų į darbą nepaleidusi.
„Buvau sumušta už tai, kad esą aš ją skundžiu policijai, seniūnijai. Bet kaip ji pati gyvena! Iki pirmos nakties triukšmas jos bute, riksmai, per langus rūkalų dūmai veržiasi“, – skundžiasi Liuda.
L. Petravičienė pripažįsta iš pradžių netgi apsidžiaugė sulaukusi naujos jaunos kaimynės. Atsikrausčius gyventi Gerdai jiedvi susibėgdavo pasisėdėti prie kavos puodelio. Moteriška draugystė baigėsi, kai, anot Liudos, kartą paprašė pritildyti muziką.
„Neapsikentusi pasakiau, kad čia daugiabučio kiemas, ne diskoteka ir ne baras. Nuo tada ir pykstamės“, – jau pusantrų metų nerimstančių aistrų pradžią pamena Liuda.
Užgavo keiksmažodžiai
G. Bagdonavičiūtės kaimynyste nesidžiaugia ir daugiau Ramiosios g. 5-ojo namo gyventojų.
Ksavera Urbonienė guodžiasi net į kiemą išeinanti nedrąsiai. Močiutei širdį skauda dėl jai rodomos nepagarbos. K. Urbonienė pasakoja kartą kieme su pagaliais siautusius vaikus pabarusi ir pati gavo atkirtį – penkiamečio buvo išvadinta necenzūriniais žodžiais.
„Kitąkart kieme ant suoliuko ilsėdamasi paprašiau Gerdos nevedžioti šuns po pievelę, kur vaikai žaidžia, irgi buvau išvadinta labai negražiai“, – K. Urbonienė sako dabar ir žodį bijanti kaimynei pratarti.
Valerijus Lomanas irgi su romais turėjęs rimtų konfliktų – iš G. Bagdonavičiūtės artimųjų sulaukęs grasinimų ir užmušti, ir sukapoti, net teko policiją kviestis į pagalbą. Pareigūnus ant kojų sukėlęs kaimynų karas įsiplieskė dėl kiemo ankšto sandėliuko.
„Sandėliukas padalytas dviem butams, bet atsikrausčiusi Gerda užprotestavo: visas jos, ir viskas. Pradėjus aiškintis iš karto prisistatė visa kompanija romų, kilo didelis triukšmas“, – pasakoja V. Lomanas.
Konfliktą išsprendė ne patys kaimynai, net ne policija, bet notarė, patvirtinusi V. Lomano tiesą. Dabar, anot jo, emocingi ginčai nurimę, o kieme susitikę su Gerda visada pasisveikina.
Kaimynai patvirtina, kad nuo tada, kai prieš maždaug porą metų į daugiabutį atsikraustė romai, jame tapo gerokai triukšmingiau.
„Mūsų daugiabutis turbūt ramiausias Liūdynėje buvo“, – galvą palinguoja K. Urbonienė.
Esą turėjęs namas vieną triukšmadarį, bet, anot L. Petravičienės, užtekdavę paprašyti muziką pritildyti – tvarkos reikalaujanti namo pirmininkė nė karto nebuvo kaimyno už tai iškoneveikta. Dabar, anot gyventojų, durys į jų namą neužsidaro.
„Pas romus eina ir eina į svečius. Jie patys garsiakalbiai, o dar kai muziką paleidžia.
Lauko durys liko be rankenų, išlaužtos. Negali kaltinti nematęs, bet kažkodėl iki tol niekada tokių bėdų nekildavo. Bandėme gražiuoju sutarti, bet jiems vienodai rodo“, – sako Valerijus.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
J. Markevičiaus nuotr.
