Po nelaimingo atsitikimo mėnesį išgulėjęs ligos patale, vakar Amžinybėn išėjo Leonas Grubinskas (1939–2015). Žmogus, kuriam gyvybingumo ir energijos galėjo pavydėti daugelis jį pažinojusiųjų.
„Sekundės“ archyvo nuotr.
Iki pat tos lemtingos dienos, kai pargriuvęs stipriai susitrenkė galvą ir pateko į ligoninę, jo buvo pilna visur – Leonas fotografavo, rašė, grojo, mėgo vaikštinėti, stebėti gamtą, bendrauti su žmonėmis.
Juk, kaip jis pats pasakojo: „Nuo mažens žavėjausi paukščių giesmininkų čiulbesiu ir šienpjovių, grėbėjų dainomis. Ir dabar labai myliu nuostabią gamtą, todėl su malonumu darbuojuosi sode, meškerioju, spiningauju ir visada fotoaparatu užfiksuoju, kas nutinka gamtoje.“
L. Grubinsko pavardė gerai žinoma vyresniems „Sekundės“ ir kitų miesto bei rajono laikraščių skaitytojams. Jis ilgai dirbo fotokorespondentu, jo nuotraukos publikuotos ir respublikinėje spaudoje, įvairiuose žurnaluose. Kiek žmonių L. Grubinskas nufotografavo, kiek įdomių momentų, įspūdingų vaizdų įamžino, reportažų parengė!
Už savo darbus fotomenininkas yra pelnęs per 120 įvairiausių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Jo nuotraukos eksponuotos ne tik Lietuvoje, buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, bet ir Amerikoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Malaizijoje.
Vis dėlto menininkui pats svarbiausias buvo gimtinės – Biržų krašto – įvertinimas. Biržų krašto muziejui jis yra dovanojęs didelį pluoštą fotografijų, poezijos posmų.
„Biržams – gražiausiam miestui pasaulyje!“ – taip pavadinta fotografo paroda ne taip seniai kvietė biržiečius užeiti į „Sėlos“ muziejų.
1939 metų gegužės 28 dieną gimęs Trišakių kaime, Vabalninko seniūnijoje, vėliau L. Grubinskas gyveno Kupreliškyje, Biržų rajone. Nuo pat vaikystės jis svajojo išmokti groti, tad padėdamas tėvui batsiuviui siūti batus susitaupė ir nusipirkęs seną armoniką ją sutaisė, savarankiškai išmoko groti ir iš karto buvo įvertintas, pripažintas, kviečiamas groti vakarėliuose.
Vėliau jis mokėsi Biržų muzikos mokykloje, įgijo chorvedžio specialybę. Nuo 1958 metų L. Grubinskas buvo Biržų rajono Meilūnų ir Mažuikių kultūros namų meno vadovu, naujam gyvenimui prikėlė merdinčius kultūros namus.
Po tarnybos armijoje L. Grubinskas atvyko gyventi į Panevėžį ir įsidarbino fotoateljė „Astra“.
Ten dirbdamas laborantu nusipirko teleobjektyvą ir ėmė fiksuoti įsimintinus momentus. L. Grubinsko nuotraukas ėmė spausdinti miesto laikraštis, o nuo 1970 metų jis buvo pakviestas dirbti į Panevėžio rajono laikraštį „Tėvynė“ fotokorespondentu, vėliau iki išėjimo į pensiją dirbo kituose laikraščiuose, taip pat ir „Sekundėje“.
1970 metais L. Grubinskas buvo priimtas į Lietuvos fotografijos meno draugiją, o 1973-iaisiais – į Lietuvos žurnalistų sąjungą.
Prieš porą metų Leonas pasakojo: „Šiuo metu baigiau šimtąjį romantišką kūrinėlį, esu parašęs tris tūkstančius anekdotų, juk humoras – tai vaistas nuo visų negalių. Akordeonu tebegroju jausmingus romansus, valsus, melodijas, kurios žadina žmogaus sielą. Menas, muzika, daina palieka pėdsakus ir ten, kur kelio nėra, nugali tamsą ir daro pagadą.“
Apie savo gyvenimą L. Grubinskas yra rašęs: „Ir karo, ir pokario metais į mane ne kartą kėsinosi mirtis. O per visą kankinio gyvenimą mirtis atakavo net 12 kartų, bet tais momentais mane globojo angelai sargai.“
Šį kartą angelai pavėlavo – įdomus ir prasmingas jautraus, meniškos sielos žmogaus gyvenimas baigėsi jam sulaukus 76 metų.
Dėl Leono Grubinsko mirties kartu su jo artimaisiais liūdi „Sekundės“ redakcijos kolektyvas.
Velionis pašarvotas „Ramybės tako“ salėje.
