„Tėvynės labui!“ – aidėjo Lietuvos šaulių sąjungos Alfonso Smetonos 5-osios rinktinės štabe. Čia šauliai kukliai, bet iškilmingai paminėjo šios rinktinės atkūrimo 25-metį. Pasižymėjusiems šauliams buvo įteikti apdovanojimai. Juos pasveikino ir Šaulių sąjungos vadas atsargos pulkininkas leitenantas Liudas Gumbinas, kariuomenės bei policijos atstovai.
Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčioje prie rinktinės vėliavos prisiekė būrys įvairaus amžiaus naujokų. L. Jociaus nuotr.
Prisiekė nauji nariai
Pirmojo laipsnio LŠS pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus Šaulių sąjungai“ apdovanotas rinktinės šaulys Rimgaudas Račkauskas, 3-iojo – Viktoras Pociulis.
Neeilinę dieną rinktinės gretas papildė grupė naujų šaulių. Jie Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčioje iškilmingai prisiekė Lietuvai. Po iškilmių 15 rinktinės šaulių, taip pat ir LŠS vadas, tapo neatlygintinais kraujo donorais – taip šauliai atsiliepė į Nacionalinio kraujo centro skelbtą akciją.
Naujaisiais Šaulių sąjungos nariais tapo skirtingų kartų atstovai: priesaikos žodžius kartojo ir keliolikos metų jaunuoliai, ir subrendę, į ketvirtą dešimtį įkopę vyrai.
„Savanorių pajėgos – žingsnis link profesionalios tarnybos, čia labiau mėgėjiškas dalykas. Galima susipažinti su karine taktika, ginkluote. Domėtis pradėjau jau prieš pusantrų metų, supratau, kad laikas stoti į Šaulių sąjungą“, – po priesaikos šypsojosi šauliu tapęs panevėžietis Saulius Zaura.
Jis priesaikos žodžius kartojo su bičiuliu Audriumi Masilioniu.
„Tapti šauliu paskatino patriotiniai jausmai, be to, nereikia pamiršti įtemptos geopolitinės situacijos, neramumų Ukrainoje. Netiesioginę įtaką padarė ir žymių žmonių įstojimas į Lietuvos šaulių sąjungą. Mums nesvetimos šaulių vertybės, stengsimės būti aktyvūs nariai“, – teigė A. Masilionis.
Prisiminė pradžią
Vienas iš Šaulių sąjungos Panevėžio rinktinės įkūrėjų, buvęs Panevėžio šaulių sąjungos štabo viršininkas, dabar jau atsargos pulkininkas leitenantas Kęstutis Vaitonis teigė, kad ketvirtis amžiaus prabėgo akimirksniu.
K. Vaitonio teigimu, tikrasis šaulys nesieks populizmo, savo narystės nebandys išnaudoti savanaudiškiems tikslams. Jis – tikrasis šalies savanoris, padėdamas tėvynei nesiekiantis materialinės naudos. L. Jociaus nuotr.
„Keista pasakoti apie 25-erių metų senumo įvykius. Kai pasižiūri atgal, atrodo, laikas kaip viena akimirka pralėkė. Buvo 1989-ieji, su draugais įsirašėme į Sąjūdžio žaliaraiščių būrį. Tuo metu vaikščiojo tokie su žaliais raiščiais, ant kurių – Gedimino stulpai. Jie palaikė viešąją tvarką. Vienas bičiulis papasakojo, kad Kaune ėmė kurtis Šaulių sąjunga. Su bičiuliais nusprendėme, kad reikia ir mums stoti. Palaikėme tvarką su žaliaraiščiais, dar stipriau veiksime po Šaulių sąjungos vėliava“, – prisiminė K. Vaitonis.
Iš pradžių nebuvo jokios Panevėžio rinktinės, o informacija apie besikuriančią Šaulių sąjungą sklido iš lūpų į lūpas, skambindavo nepažįstami žmonės, norėjo prisijungti prie pirmųjų šaulių.
„1990-aisiais mūsų šaulių jau buvo nemažai, 10 vyrų iš Panevėžio keliavome į Vilnių. Nuo Seimo rūmų žygiavome iki Gedimino pilies, ten ant kalno pirmieji kartu su kitais būsimais šauliais iš skirtingų šalies vietovių davėme šaulio priesaiką. Tapome Panevėžio 12-osios rinktinės šauliais“, – pasakojo K. Vaitonis.
Vėliau sekė tragiški Sausio 13-osios įvykiai. Tuomet į sostinę iš mūsų miesto šauliai važiavo organizuotai: turėjo vadą, buvo rimta komanda. Po sausio įvykių vyko budėjimai iki pat 1991-ųjų rugpjūčio pučo.
Tautos karys plačiąja prasme
„Šaulys yra tautos karys plačiąja prasme. Krašto apsaugos pajėgų kariai, turi konkrečias funkcijas, o šauliai – kur kas platesnė sąvoka“, – į klausimą, kas šiandien yra šaulys, atsakė atsargos pulkininkas leitenantas K. Vaitonis.
„Ne veltui kažkas yra pasakęs, kad juos šaudė ir trėmė ne už daineles ir šokius. Šauliai – ideologiškai tvirti, nebijo esant reikalui paimti ginklą į rankas, ginti tėvynę, taip pat puošti gimtinę gražiais darbais. Kaip žinoma, yra ir šaulių choras. Tad šaulys – universalus tėvynės patriotas. Tai uniformuotas žmogus, tačiau šaulio uniforma neturėtų gąsdinti. Atvirkščiai, tai visuomenės draugas“, – paaiškino K. Vaitonis.
Anot jo, Šaulių sąjunga pastaruoju metu vis pasipildo naujais nariais ir sunku atsakyti, kas tai lemia.
„Matyt, įtakos turi ir geopolitiniai įvykiai Rytų Europoje, Rusijos agresija. Kiti dėl sveikatos problemų negali tarnauti kariuomenėje, dar kiti dėl profesinės veiklos neturi užtektinai laiko priklausyti savanorių pajėgoms, tad Šaulių sąjunga puiki vieta, kur gali save išreikšti ir prisidėti prie bendro reikalo puoselėjant tėvynę“, – teigė K. Vaitonis.
Išgyveno skirtingus laikotarpius
K. Vaitonio teigimu, tikrasis šaulys nesieks populizmo, savo narystės nebandys išnaudoti savanaudiškiems tikslams. Jis – tikrasis šalies savanoris, padėdamas tėvynei nesiekiantis materialinės naudos.
„Mūsų šalis nedidelė, gyventojų mažėja. Bet kažkas ją turi ginti ir tai turi daryti ne tik mūsų kariuomenė. Jos – per mažai. Juk tarpukariu Šaulių sąjungai priklausė 60 tūkstančių šaulių. O tai jau rimta, solidi jėga. Visi buvo pasiruošę ginti savo šalį. Istorinių įvykių virtinė, kai praradome Nepriklausomybę – ne jų kaltė. Būtent jie pirmieji į mišką išėjo ir stojo partizaninio karo pirmose gretose. Kariuomenės kuopoje gali trūkti žmonių, o šaulys gali būti ir vienas karo lauke“, – pabrėžė K. Vaitonis.
Anot jo, per šį amžiaus ketvirtį Šaulių sąjunga išgyveno skirtingus laikotarpius. Buvo momentas, kai kariuomenės pajėgoms trūko paramos, palaikymo, o ką kalbėti apie šaulius.
„Sąjunga laikėsi iš narių mokesčio, mus į priekį vedė idėja. Išlikome ir dabar tvirtėjame, netrūksta jaunimo, jis sudaro apie 60 procentų visos Šaulių sąjungos. Jaunimą domina karyba, ginklai. Kuo daugiau šaulių – tuo geriau. Nesakau, kad visa valstybė turėtų militarizuotis, tačiau svarbu mokėti apginti savo namus, šeimą, vaikus, tėvynę“, – kalbėjo buvęs Panevėžio šaulių sąjungos štabo viršininkas, dabar jau atsargos pulkininkas leitenantas K. Vaitonis.
Linas JOCIUS
