Gedulo ir vilties dieną, birželio 14-ąją, geležinkelio stotyje tradiciškai renkasi prievartą, netektis, skurdą patyrę panevėžiečiai bei jų artimieji.
ELTOS nuotr.
Laikas atminties neištrynė
Šokiruojančios politinių kalinių ir tremtinių istorijos, gėlės ir atminimo žvakutės dar kartą primena tragišką masinį Lietuvos žmonių trėmimą į Sibirą. Būtent čia, geležinkelio stotyje, 1941 metų birželio 14-ąją į tremties vietas pajudėjo ešelonai su Panevėžio krašto žmonėmis.
„Bėgantys metai neišdildė iš mūsų atminties tautos kančių. Ši diena – ne šventė, bet skausmo ir skriaudos diena, kurią privalome minėti ir nepamiršti. Minime ne tik didžiąją 1941-ųjų metų tremtį, bet ir visas okupantų ir savųjų parsidavėlių aukas“, – „Sekundei“ tvirtino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas Algirdas Blažys.
Lageryje kalėjęs ir tremtyje gyvenęs vyras, prisimindamas skaudžius išgyvenimus, klausia: kas įvertins, kokią skriaudą patyrė Lietuva, kas supras jos dydį, jei ne mes patys. A. Blažiui dar ir dabar sunku patikėti, kad pasaulis negirdėjo, kaip sovietų vadovų nutarimu buvo tremiami šimtai tūkstančių žmonių badui, šalčiui ir kančioms.
„Laisvasis pasaulis nenorėjo gadinti santykių su budeliais, pasmerkti nežmogišką jų elgesį. Laikas ištrynė atmintį, bet tik ne mums“, – teigė politinis kalinys.
Kai patikės – bus vėlu
Gedulo ir vilties dieną negalima nepaminėti dešimčių tūkstančių kalinių, šaldytų speige, marintų badu ir dirbusių katorginį darbą. Tremtinių prisiminus ir baimę į paviršių kelia ir šiuo metu Ukrainoje vykstantys neramumai. Anot A. Blažio, kas patyrė tremties ir lagerių siaubą, tas nesistebi Kremliaus vykdomais šių dienų įvykiais.
„Ukrainos žmonės kentėjo prie Stalino. Negaliu pamiršti puikių bičiulių, gerų draugų ukrainiečių, su kuriais dalijomės duonos kąsniu, paskutine tabako suktine Mordovijos lageriuose, kartu kasėme Sibiro žemę. Šiandien dvidešimt penkių tautų atstovai smerkia komunizmo nusikaltimus, bet juos darantys nusikaltėliai siekdami viešpatauti pasaulyje ir toliau juos tęsia. Didžiosios valstybės netiki grėsme savo tautoms, o kai patikės – bus vėlu. Sibiras didelis ir didelių valstybių žmonės tilps jame, o netelpantiems atsiras vietos Smolensko miškų duobėse“, – mano A. Blažys.
Sava žemė
Anot tremtinio, ši diena svarbiausia tiems, kurie ją patyrė. A. Blažiui atmintyje dar ilgai išliks tėvelio netektis. Vos penkerių metų sulaukusio berniuko akyse tėtį areštavo. Vėliau būdamas paauglys ir pats pakliuvo į saugumo nagus, teko pažinti lagerio skonį. Tačiau, anot pašnekovo, kiekvienas įvykis turi savotišką prasmę.
Pragaro kančias patyręs A. Blažys šiandien žino, kuo džiaugtis ir ko bijoti.
„To, ką patyriau, aš nebebijau. Žinau tą šlykštų kąsnį, kaip elgtis, kaip viską ištverti, kuo džiaugtis ir ko bijoti. O tada labiausiai bijojau likti svetimame krašte. Ši baimė turėjo įtakos sampratai apie tai, kuo žmogus gyvena ir kas yra svarbiausia. Atrodo, koks skirtumas, kurioje žemėje būsi palaidotas, bet iš tikrųjų, kai atsiduri ant mirties slenksčio, paaiškėja, kad visai ne tas pats. Norisi gulėti savoje žemėje“, – sako pašnekovas.
Tą patį kalba ir tremtį išgyvenusi 81 metų panevėžietė Laima Griganavičienė. 1956 metais į Lietuvą grįžusi tremtinė pamena, kaip išvažiuojant iš Sibiro atsisveikindami du vyrai sakė: „Mergaitės, kur jūs važiuojate, ar jūs žinote, ar suprantate, kad Lietuvoje jūsų niekas nelaukia, jūs ten nereikalingos. O mes su sese Palmute lyg susitarusios iš karto atsakėme – geriau badu mirsime, bet tėvynėje“, – prisimena tremtinė.
Gyveno viltimi
Praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų, kai sovietai taikius gyventojus kaip gyvulius išgabeno į Rytus. Į pragaro kančias vežami buvo visi: vos gimę kūdikiai, senoliai, vaikai be tėvų ir tėvai be vaikų. Juos kankino ne tik kelias savaites trukusi kelionė, bet ir nepakeliamos darbo ir gyvenimo sąlygos. Vienų kaulai liko gulėti Sibiro platybėse, kiti, išgyvenę kančias, bet nepalūžę, sugrįžo į tėvynę.
Įveikusi visus tremties išbadymus, L. Griganavičienė dar ir šiandien pasakodama tragišką istoriją braukia ašaras.
„Mano vaikystės ir jaunystės metai prabėgo tremtyje, tolimajame Sibire. Tai ne ta nerūpestinga, laiminga tėvų namuose praeinanti vaikystė, o klaikūs prievartos, smurto, skurdo, nepakeliamo vargo ir kovos už gyvenimą metai. Mes visą laiką gyvenome viltimi, kad vėl sugrįšime į mylimą tėvynę, meldėme Dievo pagalbos ir stiprybės, nepalūžti ir išlikti gyvoms. Ten praėję metai lyg randai, didelės žaizdos, kuriuos jaučiu visą gyvenimą“, – tvirtina L. Griganavičienė.
Laimutės tėvelis buvo mokytojas, mama šeimininkavo namuose. Šeimoje augo keturi vaikai. Visi jie gyveno Panevėžio rajono Maženių kaime. Rusams užėmus Lietuvą, dar prieš karą 1941 metais šeima jautė grėsmę, todėl paliko namus ir slėpėsi pas neturtingus žmones. Vėliau tėvai vaikus išvežė pas senelius į Gustonis.
„Rytojaus dieną mamytė atėjo pėsčia iš Panevėžio. Tą pavakarę, temstant, buvo sprogdinami, deginami fabrikai ir bazės. Mama atėjo viena, be tėvelio, jo taip ir nesulaukėme. Vyresnieji – sesuo ir brolis – jau mokėsi Panevėžyje. Taip likome trise: mama, aš ir sesuo Palmutė“, – pasakojo tremtinė.
Bemiegės naktys
1949 kovo 25 dieną į namus įsiveržė kareiviai. Sutikrinę pavardes, šeimai liepė krautis daiktus. Jos pasiėmė kviečių, vieną mažą paltelę lašinių, kepaliuką duonos, miltų, uogienės, taukų, sviesto, keletą drabužėlių, patalynės.
„Mamutė mus vis ragino ir sakė, į kokį maišą ką dėti, kad viskas tilptų. Susikrovėme, ką turėjome, nepamiršome nei savo vaikiškų paveikslėlių, nei karoliukų pasiimti“, – prisiminė moteris.
L. Griganavičienė septynerius metus gyveno viltimi, kad sugrįš į mylimą tėvynę, meldė Dievo pagalbos ir stiprybės. U. Mikaliūno nuotr.
Geležinkelio stotyje tremtinių laukė eilė senų prastų gyvulinių vagonų. Sienos ir grindys apdergtos išmatomis. Vagonuose tremtiniai gulėjo ant maišų, susispaudę, nebuvo vietos nei pajudėti, nei ant kojų atsistoti, taip jie keliavo kone dvidešimt dienų.
„Kuomet sugirgždėjo ratai ir pajudėjo vagonų sąstatas, visi pradėjo klykti, tik vienas kitas dantis sukandę tyliai braukė ašaras. Miegant Palmytei kažkas vis spardydavo galvą, o mamytę kankino nemiga. Jai skaudėjo šonus, pradėjo diegti ir krūtinę, kilo temperatūra, bijojome, kad ji gali numirti, kad ją, kaip ir kitus mirusius, išmes iš vagono“, – šiurpą keliančią kelionę pamena L. Griganavičienė.
Iš pradžių lietuvius atvežė į Irkutsko sritį, Tuluno rajoną, apgyvendino apleistuose barakuose, kur nuolat iš plyšių lįsdavo blakės, puolė blusos. Tremtiniai gulėjo ant kietų lentų, bet bent jau po apačia ratai netrinksėjo, nebekratė vagonai, nebereikėjo vienam prie kito glaustis, kad nebūtų taip šalta.
Vėliau mama su dviem mergaitėmis buvo perkelta į kitą baraką, kur gavo atskirą kambariuką. Nors kai kurie grindų kampai buvo išpuvę, čia stovėjo krosnelė, buvo nemažas langas į upės pusę.
„Išsiplovėme grindis, iš kaimyno lietuvio pasiskolinome lygintuvą, išlyginom megztinius, atskyrėme nešvarius utėlėtus marškinius, vėliau juos virinome, pasitiesėme du čiužinius, persivilkome pagalves ir atsigulėme karališkai, tam kartui laimingos“, – prisimena Laimutė.
Po kiek laiko šeimą vėl perkėlė į naują vietą.
Nevilties akimirkos
Tremties metais jaunoms mergaitėms teko dirbti įvairiausius darbus: sodinti bulves, ravėti piktžolėmis apaugusius bulvių laukus, dalgiais pjauti žolę, grėbti šieną, rišti šluotas. Per mėnesį jos uždirbdavo beveik 40 rublių, tačiau jų pakakdavo tik sausai duonai, pienui ir sviestui. Senkant maisto atsargoms mergaitėms tekdavo ir badauti. Būdamos paaugės jos svėrė vos po 30 kilogramų. Išgąsdintos alkio jausmo mergaitės pasiryžo 15 kilometrų eiti pėsčiomis į Tuluno turgų pirkti ožkos.
„Eiti mišku buvo baisiausia, smarkiai plakė širdelė, bijojom, kad nebūtų žvėrių. Eidamos kalbėjome poterius. Kai pasiekėme turgų, pradėjome klausinėti, kiek kainuoja ožkos. Kaina svyravo nuo 35 iki 50 rublių. Apėmė neviltis, tokių pinigų mes neturėjome, todėl apsisukome ir grįžome namo“, – pasakojo tremtinė.
L. Griganavičienė pamena, kad Sibiro gamta labai graži, tačiau buvo laikas, kai mergaitės ja nebesigrožėjo. Mat vasarą vietinius pradėjo pulti mažos muselės, vietinių vadinamos „maška“.
„Šviečia skaisti saulė, o jų tiek daug, vien tik ūžimas, zvimbimas, lindimas į burną, nosį, akis ir kur tik nuogą vietą gali prieiti – kanda, labai niežti. Iš karto pasisiuvome kaukes iš marlės. Neturėjome sietelių, kuriais kiti vietiniai naudojosi. Su marlės kauke buvo labai tvanku, karšta, dirbti buvo kančia. Apsirengti turėjome taip, kad galėtume užsirišti rankogalius“, – prisimena tremtinė.
Duoną trypė kojomis
Sunkūs išbandymai laukė ir negailestingą žiemą. Visais tremties metais didžiausią rūpestį kėlė pašlijusi mamos sveikata. Užėjus stipriems skausmo priepuoliams dukros ją įsodino į roges, apklojo kailiniais ir išvažiavo į ligoninę. Chirurgas apžiūrėjęs ligonę nusprendė ją operuoti. „Mamutę palikau ligoninėje. Atsisveikinome abi verkdamos, viena kitą ramindamos. Ji mane palaimino, peržegnojo, o aš vis galvojau – kažin ar pamatysiu ją gyvą. Mamytę nuvežė į palatą, o aš su prietema išvažiavau į namus, kur laukė Palmutė. Važiuodama taip verkiau, kad net kelio nemačiau. Vis įsivaizdavau, kad kitą kartą vešiu ją karstelyje. Bet ačiū Dievui, viskas susitvarkė ir po kelių dienų mamą parsivežėme namo“, – pasakojo L. Griganavičienė
Žiemos metu temperatūra nukrisdavo iki 45 laipsnių, kartais net ir 55. Žiemą seserys miškuose laužė žabus šluotoms. Iš namų pietums įsidėta duona vidinėse paltukų kišenėse sušaldavo, pasidarydavo visai balta, nebuvo įmanoma jos įkasti. Dažnai mergaitės kurdavosi laužą ir atitirpdydavo duoną. Tačiau kartais duoną tekdavo trypti kojomis.
Skaudžius išgyvenimus prisiminusi L. Griganavičienė sako, jog dabar galime džiaugtis, kad esame laisvi ir laimingi. Juk gyvename laisvoje valstybėje, niekieno nevaržomi, nejausdami alkio ir nevilties.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
