Panevėžyje paminėtos 96-osios Aukštaitijos regiono išvadavimo iš bolševikų okupacijos metinės.
Panevėžyje paminėtos 96-osios Aukštaitijos regiono išvadavimo iš bolševikų okupacijos metinės.
Gyva istorija
Prisimintos Nepriklausomybės kovos, atiduota pagarba žmonėms, prieš daugiau nei devynis dešimtmečius apgynusiems kraštą ir laisvę. Juos pagerbus tylos minute, išneštos gėlių puokštės padėti ant Nepriklausomybės kovų savanorių kapų ir prie paminklo Jonui Variakojui.
Iškilmingame renginyje dalyvavo dvasininkai, Panevėžio miesto ir regiono savivaldybių, karių, policijos atstovai ir kt. Susirinkusiesiems perskaityti ne tik buvusio Panevėžio srities apsaugos viršininko Jono Variakojo sūnaus Jono sveikinimai, bet ir to meto savanorių atsiminimai.
Situacija 1919-aisiais nebuvo lengva. Tų metų sausį Panevėžio srities apsaugos viršininkas J. Variakojis pašaukė savanorius į kovą su bolševikais. Šie buvo užėmę du trečdalius Lietuvos teritorijos. Pirmieji jiems ryžosi pasipriešinti Panevėžio dalinio savanoriai. Jie Kėdainiuose apgynė šalies Nepriklausomybę, o gegužės ir birželio mėnesiais išvijo raudonarmiečius iš Ukmergės, Panevėžio, Kupiškio, Rokiškio. Sąlygos buvo sudėtingos – ginklų mažai, tačiau ryžtas – didelis.
Panevėžio meras Rytis Račkauskas sako, kad labai svarbu susiburti tokiomis progomis, prisiminti ir pagerbti žygius už mūsų laisvę. Jo teigimu, 1919-ieji įsimintini – savanoriai, turėdami menkus resursus, sugebėjo apginti jauną Lietuvos laisvę, o praėjus kiek daugiau nei dviem dešimtmečiams to meto valdantieji nepasipriešino okupantams. Nepriklausomybės kovose itin daug nuveikė Panevėžio savanoriai – jie nustūmė bolševikus Latvijos link.
„Man tai nėra tik eilutė istorijos puslapiuose“, – kalbėjo R. Račkauskas.
Mero senelis, tuomet dvidešimtmetis, dalyvavo Panevėžio išlaisvinimo operacijoje, ties Radviliškiu dalyvavo mūšyje su bermontininkais, 1920 metais ties Giedraičiais ir Širvintomis kovojo su L. Želigovskio pulku.
Susitelkė į kovą
Į renginį atvykęs Joniškėlio krašto muziejaus vedėjas Viktoras Stanislovaitis sako, kad 1918 metais jokios valstybės dar kaip ir nebuvo – tėra tik pareiškimas: norime Lietuvos, norime būti laisvi. Rytuose savivaliavo bolševikai, pietuose – lenkai, šiaurėje – bermontininkai, vokiečiai. Pasak V. Stanislovaičio, kova su bolševikais buvo tarsi lakmuso popierėlis, parodęs, kad žmonės trokšta laisvės.
Muziejininko teigimu, Joniškėlio partizanai, vėliau sujungti į Joniškėlio mirties batalioną, parodė, ką gali ryžtas. Dėl tokio žmonių susitelkimo partizanų valdoma teritorija buvo gavusi Joniškėlio respublikos pavadinimą.
Pasak jo, dabar gal jau skamba kaip anekdotas, kai lietuviai partizanai iš vokiečių už kiaušinius, lašinius pirko šautuvų. Nors dalis jų ir nešaudė, bet žmonių ryžtas padarė savo. Nuo Panevėžio iki kone Latvijos sienos laisvę gynė 1 500 vyrų. Liepos mėnesį Joniškėlis šias kovas primins gyvąja istorija.
„Lietuviai – ta tauta, o Lietuva – ta valstybė, kurią bandė užkariauti daug kas, bet nugalėti nesugebėjo niekas“, – sakė V. Stanislovaitis.
U. Mikaliūno nuotr..:
Daiva SAVICKIENĖ
