Nuolatinės priežiūros reikalingi Panevėžio neįgalieji paversti socialinių paslaugų rinkos įkaitais. Aukštaitijos sostinėje vienintelė klientų namuose dienos socialines paslaugas teikianti įstaiga savo įkainius pakėlė dvigubai.
Kaip suderinti darbą ir dvigubai pabrangusią artimo žmogaus slaugą – rebusas, iškilęs kelių dešimčių visiškos negalios kankinamų panevėžiečių šeimoms.
Primetė žaidimo taisykles
Ligos namuose įkalinti, prie lovų prikaustyti ar iš vežimėlių nepasikeliantys, nuolatinės priežiūros reikalingi Panevėžio neįgalieji paversti socialinių paslaugų rinkos įkaitais. Aukštaitijos sostinėje vienintelis klientų namuose dienos socialines paslaugas teikiantis Integruotų sveikatos paslaugų centras įkainį pakėlė dvigubai, iki 4 Eur (13,81 Lt). Neišgalintys per mėnesį papildomai mokėti kelių šimtų eurų neįgaliųjų artimieji sako matantys vienintelę išeitį – mesti darbus ir patiems slaugyti savo ligonius. Valstybės dotacijas šioms paslaugoms pirkti skirstanti Savivaldybė teisinasi turėjusi sutikti su Integruotų sveikatos paslaugų centro diktuojamomis žaidimo taisyklėmis – konkurentų apskrityje neturinti įstaiga buvo vienintelė skelbto konkurso dalyvė.
Ramstis – specialistai į namus
Kaip suderinti darbą ir artimo žmogaus slaugą – rebusas, iškilęs kelių dešimčių visiškos negalios kankinamų panevėžiečių šeimoms. Šokiruojamai padidintais Integruotų sveikatos paslaugų centro įkainiais pasipiktinę neįgaliųjų artimieji apie užgriuvusią bėdą kalbėjo nesulaikydami ašarų ir visi turėjo vienintelį prašymą – neviešinti pavardžių. Žmonės baiminasi, kad viešas pasipiktinimas gali sugrįžti bumerangu – suprastėjusia paslaugų kokybe.
Po sunkios traumos bejėgį likusį sūnų prižiūrinčios panevėžietės namuose Integruotų socialinių paslaugų centro masažuotoja, kineziterapeutė, slaugytoja lankosi aštuonias valandas per dieną. Į namus ateinantys specialistai yra milžiniška pagalba ne tik jaunam vyrui, kurio artimieji nepraranda vilties kada nors pamatyti jį stovintį ant kojų, bet ir šeimai. Jei ne šie darbuotojai, bent vienas iš tėvų neturėtų galimybės dirbti – nepajėgiančiam savarankiškai ne tik pavalgyti, bet net ir lovoje apsiversti vyrui reikalinga nuolatinė priežiūra.
„Labai džiaugiamės specialistų pagalba sūnui“, – tvirtina mama.
Ji neteko amo, kai Integruotų sveikatos paslaugų centras mėnesio pradžioje pranešė, kad vietoj aštuonių valandų sveikatos priežiūros specialistai su jos sūnumi per dieną praleis perpus trumpiau. Motyvas – dvigubai pakeltas valandos įkainis: nuo pastaruosius porą metų buvusių 7,52 Lt iki 4 eurų (13,81 Lt).
Dirbti nebeapsimoka
Iki šiol aštuonios specialistų intensyvaus darbo su ligoniu valandos šeimai kainavo 320 Lt, tai yra 20 proc. neįgaliojo gaunamų pajamų. Kitą dalį sumos Integruotų sveikatos paslaugų centrui padengdavo valstybė. Nuo birželio 1-osios už tą pačią kainą ligoniui priklauso jau tik 4 valandos socialinių paslaugų namuose.
R. Ulianskienė tvirtina, kad socialinių paslaugų kliento namuose įkainiai dvigubai pakilo ne įstaigai siekiant pelno, o tik išgyventi. U. Mikaliūno nuotr.
Jei šeima pageidaus daugiau valandų, už jas privalės pati ir mokėti. Traumuoto jaunuolio mama apskaičiavo, kad papildomos keturios valandos darbo dienomis per mėnesį šeimai kainuotų 340 eurų.
„Kiek žmogus turi uždirbti, kad pajėgtų išlaikyti namuose sunkų ligonį?“ – retoriškai klausia sutrikusi mama.
Netgi jei į rankas gautų Lietuvos vidutinį darbo užmokestį – 543,6 Eur, auginant dar porą mokyklinio amžiaus vaikų išsiversti už slaugymą paklojus daugiau nei pusę sumos būtų labai sunku. Tačiau toks uždarbis ne tik šio ligonio mamai, bet ir daugumai panevėžiečių – siekiamybė.
„Dabar jau man finansiškai nebenaudinga dirbti, nes ką uždirbsiu, viską sumokėsiu. Sūnus nė keliolikai minučių vienas nepaliekamas. Todėl geriau pačiai slaugyti, nei mokėti ateinančiai slaugei. Bet juk ir kitus vaikus reikia užauginti. Vyras vienas neišlaikys šeimos“, – į aklavietę jaučia patekusi mama.
Anot jos, tik neturintieji namuose sunkaus ligonio gali įsivaizduoti, kad už slaugą, visišką neįgalumą gaunami pinigai yra stiprus finansinis ramstis. Po traumos neįgalaus likusio jauno žmogaus šeima sako tuos pinigus išleidžianti tik ligonio poreikiams – higienos priemonėms, įvairiausiems tepalams, jėgoms atgauti būtiniems treniruokliams ir kitiems neišvengiamai nesveikam sūnui reikalingiems pirkiniams.
„Ar dvigubai pakėlusi įkainį įstaiga kineziterapeutams, masažuotojams ir kitiems savo specialistams atlyginimus irgi pakels 50 proc.? Jei taip, dar nebūtų pikta, nes jie tikrai sunkų ir atsakingą darbą dirba“, – mano moteris.
Nemokėti negali
Kitai dirbančiai panevėžietei už namuose lankomą gyvenančią senutę motiną Integruotų sveikatos paslaugų centrui teks primokėti apie 200 eurų. Tiek kainuos papildomos dvi valandos per dieną. Iki šiol specialistai už 20 proc. senutės pajamų ir Savivaldybės paskirstytą valstybės dotaciją močiutę namuose aptarnaudavo 5 val. per dieną. Pakilus įkainiams teliko trys valandos.
Senutė turi aibę sveikatos problemų – visišką negalią turinčią moterį reikia ir pamaitinti, ir aprengti, ir nuprausti. Integruoto sveikatos paslaugų centro specialistai ją lanko du kartus per dieną – iš ryto ir vakare.
Nors 200 eurų šiai šeimai nemaži pinigai, anot senjorės dukters, vis tiek juos teks mokėti už specialistų papildomas valandas su mama.
„O ką darysi nemokėjęs? Suprantu, kad kai tėra vienas paslaugos teikėjas, jis gali savo kainą kelti kiek nori. Bet ar tai nepažeidžia neįgaliųjų teisių? Ar Savivaldybė nenuėjo lengviausiu keliu – kiek prašė, tiek davė?“ – abejoja panevėžietė.
Pasirinko iš vieno
Savivaldybė teisinasi suprantanti dėl naujųjų kainų apstulbusius neįgaliųjų artimuosius, tačiau esą ir pati likusi įspeista į kampą. Gegužės 31-ąją pasibaigus sutarčiai su Integruotų sveikatos paslaugų centru, buvo paskelbtas konkursas dienos socialinės globos paslaugoms asmens namuose pirkti. Savivaldybės deklaruota sąlyga, kad sutartį sudarysianti su mažiausią valandinį įkainį pasiūlysiančia įstaiga, virto niekine. Nors atviras viešųjų pirkimų konkursas buvo paskelbtas viešai ir jį matė visa Lietuva, Integruotų sveikatos paslaugų centras buvo vienintelis jo dalyvis.
„Mieste nėra kitos įstaigos, teikiančios dienos socialinės globos paslaugas asmens namuose – nuo vaikų su negalia ir senatvinių ligų kamuojamų senjorų. Negalėjome nepirkti paslaugos dėl pačių žmonių. Gyventojams be jos būtų labai sunku, todėl geriau nupirkti brangesnę, nei visai nenupirkti“, – aiškino Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus specialistė Violeta Petraitienė.
Pagal Savivaldybės sutartį su konkurso vienintele dalyve ir laimėtoja socialines paslaugas namuose gaunantis asmuo už jas moka tą pačią dalį kaip iki šiol – 20 proc. gaunamų pajamų. Įstatymas numato, kad valstybės dotacija negali viršyti daugiau nei 273,60 Eur. Neįgaliojo ir valstybės pridedamų lėšų užteko, kol Integruotų sveikatos paslaugų centras namuose teikiamas paslaugas buvo įkainojęs 7,52 Lt už valandą. Tačiau įkainį pakėlus dvigubai, už tą pačią sumą įstaigos specialistai su neįgaliaisiais jų namuose darbuosis perpus trumpiau.
Naujokų nenumatė
Pasak V. Petraitienės, pati prisidėti, kad finansiškai nekentėtų neįgalieji, Savivaldybė irgi negali – esą tokia galimybė nenumatyta įstatyme.
„Didžioji dalis miestų tokios paslaugos neturi. Panevėžyje ji pradėta teikti prieš septynetą metų. Savivaldybė viena pirmųjų Lietuvoje ją pradėjo pirkti atsiradus teikėjui. Slaugos ir socialinės paslaugos nėra pigios, jas dar brangina konkurencijos nebuvimas“, – problemą mato V. Petraitienė.
Savivaldybė sutartį su neįgaliuosius kainomis išgąsdinusiu Integruotų sveikatos paslaugų centru sudarė maksimaliam Viešųjų pirkimų įstatymo leidžiamam terminui – trejiems metams. Tai reiškia, kad per tą laiką šioje rinkoje vietos naujam žaidėjui nėra – be Integruotų sveikatos paslaugų centrui Savivaldybės pažadėtų valstybės dotacijų naujokų paslaugų kainos būtų nekonkurencingos. V. Petraitienė sutinka, kad Savivaldybė galėjo sutartį pasirašyti ir metams, tačiau abejoja, ar patiems neįgaliesiems tai išeitų į naudą.
„Klientams labai sunku priprasti prie naujų socialinių ir kitų į namus ateinančių darbuotojų, jei atsiradus kitam paslaugos teikėjui jie po metų pasikeistų. Manau, klientai prisitaikys prie naujų kainų. Slaugos išmoka ir skirta susimokėti už reikalingas paslaugas“, – mano V. Petraitienė.
Kainas sukėlė augantis minimumas
Integruotų sveikatos paslaugų centro direktorė gydytoja Raimonda Ulianskienė tvirtina, kad įkainiai dvigubai pakilo įstaigai siekiant ne pelno, o tik išgyventi.
„Mes visą laiką Savivaldybei siūlydavome tokią socialinių paslaugų kainą, kad užtektų tik išmokėti minimalius atlyginimus socialinio darbo organizatoriams. Masažuotojai, kineziterapeutai uždirba daugiau, nes teikia ne vien dienos socialinės globos kliento namuose paslaugas. Jie dar dirba ir klinikoje. Direktoriaus, buhalterio atlyginimams, transporto, ryšio ir kitoms išlaidoms užsidirbame iš kitų veiklų“, – „Sekundei“ teigė R. Ulianskienė.
Anot jos, pakilus minimaliam darbo užmokesčiui, dirbti už 7,52 Lt per valandą tapo nuostolinga. Integruotų sveikatos paslaugų centras bandė sutaupyti socialinių darbuotojų padėjėjų ieškodamas Darbo biržoje, netgi kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą, kad leistų dėl padidinto minimumo pabranginti ir paslaugas. Vis dėlto tarnyba neleido keisti kainų nepasibaigus sutarčiai, pasak R. Ulianskienės, pernai įstaiga patyrė 35 tūkst. Lt nuostolį.
Šį kartą pasirašydami trejiems metams sutartį su Savivaldybe centro vadovai buvo gudresni. Į naująjį 4 Eur įkainį įskaičiuotas ir 1,30 Eur rezervas, kad jei iki sutarties pabaigos vėl kiltų minimalus atlyginimas, įstaiga nepatirtų nuostolio.
„Kituose miestuose, kur teikiamos tokios paslaugos, pavyzdžiui, Klaipėdoje, jau prieš trejetą metų buvo 16 Lt už valandą. Mes pakėlėme tiek, kad išgyventume. Suprantu, kad mūsų klientams tai atrodo daug. Jie iš tiesų labai nusiminę. Bet gal galėtų prisidėti ne tik valstybė, bet ir artimieji?“ – mato išeitį R. Ulianskienė.
Į rinką neįleidžiami
Panevėžyje veikiančios neįgaliuosius vienijančios nevyriausybinės organizacijos apgailestauja, kad įstatymai joms draudžia teikti socialines paslaugas. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintą aprašą tokios organizacijos rūpinasi tik neįgaliųjų užimtumu.
Apie 1000-į neįgalių žmonių vienijančios Panevėžio neįgaliųjų draugijos pirmininkė Stanislava Arbutavičienė sako, kad ir dabar sveikatos turintys nariai neatlygintinai teikia socialines paslaugas likimo draugams.
„Lankome neįgaliuosius namuose, valgyti gaminame, pamaitiname, prausiame, gulinčius nuo pragulų gelbstime. Jei ne biurokratinės kliūtys, galėtume dar didesniam būriui žmonių padėti“, – tvirtina S. Arbutavičienė.
Ji įsitikinusi, kad tokiems savanoriams socialinio darbo įgūdžių užtenka. Tam jie žinių semiami kursuose.
Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkės Reginos Novikienės nuomone, naujosios Integruoto sveikatos paslaugų centro kainos – Panevėžyje neįkandamos.
„Už valandą 4 eurai – kosmosas, nereali kaina. Samdyti individualiai kainuoja pigiau“, – įvertino R. Novikienė.
Devynerius metus slaugiusi kelis insultus patyrusį, ant patalo gulėjusį vyrą, R. Novikienė Integruotų sveikatos paslaugų centro paslaugomis naudojosi trumpai. Moteris apskaičiavo, kad į namus ateinanti individualiai dirbanti slaugė kainuoja pigiau. Ji savo darbo valandą buvo įkainojusi 5 Lt. Profesionali slaugytoja sunkų ligonį ir maitindavo, ir masažuodavo, ir prausdavo. Jos darbo kokybe R. Novikienė liko patenkinta.
„Kol bus monopolis, tol ir kainos laikysis kosminės“, – mano neįgaliųjų organizacijos vadovė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
