„Naminė“ šalčio terapija – vis plačiau plintantis alternatyvus gydymosi būdas.
Viena populiariausių bei naujausių namų fizioterapijos metodikų pastaruoju metu laikomas įvairių ligų gydymas šaltais kompresais. Gydytojai fizioterapeutai teigia, jog šaltis gali pagelbėti net persišaldžius.
Kodėl tai veiksminga
Šaltų kompresų veiksmingumą specialistai aiškina labai paprastai. Jie atšaldo konkrečią kūno vietą, o į tai organizmas reaguoja bandydamas kompensuoti dirgiklį, taigi išplečia vietos smulkiąsias arterijas. Dėl to į šaldomą vietą plūsteli didesnis kraujo kiekis, ir pacientas jau jaučia nebe šaltį, o malonią gydančią šilumą. Tai įvyksta maždaug 5–8 minutę po kompreso uždėjimo. Jeigu ir po tiek laiko žmogus jaučia tik šaltkrėtį, vadinasi, jo kraujagyslės tinkamai nesureagavo, ligonio organizme nepakanka energijos šilumai susigrąžinti. Todėl šis fizioterapijos būdas netinka išsekusiems, labai nusilpusiems ligoniams gydyti.
Šalti kompresai daro ne tik vietinį poveikį – atpalaiduoja raumenis, slopina skausmą, – bet ir padeda išgydyti daugelį ūmių bei lėtinių ligų. Taip pat teigiamai veikia visą organizmą. Moksliniai tyrimai parodė, jog kompresai gana apčiuopiamai mažina padidėjusį arterinį kraujospūdį.
Suprantama, įspėja fizioterapeutai, nereikia manyti, kad lediniame vandenyje suvilgytas rankšluostis yra panacėja nuo visų negalavimų (juo labiau kad vien rankšluostis čia nepadės). Tačiau tai puikus papildymas tradiciniam specialisto skirtam gydymui.
Kaip ruošti kompresus
Tikrą gydomąjį kompresą sudaro du sluoksniai: vidinis drėgnas, dedamas tiesiogiai ant odos, ir išorinis sausas, kurio paskirtis – sulaikyti šilumą. Kai kurie gydytojai dar rekomenduoja tarp šių dviejų sluoksnių perkloti neperšlampančią polietileno plėvelę.
Vidiniam kompreso sluoksniui reikalingas plonas gerai drėgmę sugeriantis audinys. Tiks senos paklodės, kurių negaila karpyti. Viršutiniam sluoksniui būtinas storesnis audinys, pavyzdžiui, flanelė. Galima net panaudoti sulankstytą lengvą pledą. Svarbu, kad viršutinis kompreso sluoksnis būtų per pirštą ar du platesnis už vidinį. Jeigu viršutinio audinio kraštai nebus 2–3 cm didesni už apatinio, drėgno audinio pakraščiai vės, sutriks šiluminis režimas ir kompreso poveikis nueis niekais.
Prieš dedant kompresą, labai svarbu pirmiau sušildyti ligonį. Yra ne vienas būdas paskatinti šilumą plūstelėti į kūną. Dažnai naudojamos vietinės vonelės, kurių vandens temperatūra palaipsniui didinama. Arba galima prie kojų pridėti šiltą pūslę. Aišku, tokios priemonės nereikalingos, jeigu ligonis karščiuoja ir kompresas dedamas kūno temperatūrai sumažinti.
Vidinis kompreso sluoksnis sudrėkinamas vandeniu iš čiaupo, jo perteklius lengvai nuspaudžiamas. Jeigu nereikalingas intensyvus poveikis, audinį galite nugręžti smarkiau – organizmui jį sušildyti bus lengviau nei permirkusį lediniu vandeniu.
Patogiausias būdas (todėl dažniausiai ir naudojamas) dėti šaltus kompresus ligoniui gulint. Pirmiausia ant lovos paklojamas išoriniam šildančiajam kompreso sluoksniui skirtas audinys, ant jo uždedamas sudrėkintas audinys. Tada guldomas ligonis ir reikiama jo kūno dalis skubiai stangriai apvyniojama kompresu. Itin svarbu pasirūpinti, kad nebūtų jokių vidinio, drėgnojo, audinio raukšlių ar oro kišenių.
Po to ligonis gerai apkamšomas.
Nuėmus kompresą, kūno dalis, ant kurios jis buvo uždėtas, nuplaunama šiltu vandeniu, oda sausai nušluostoma.
Paprastai šaltas kompresas dedamas 45 minutėms, daugiausia – valandai. Tačiau pasitaiko ir išimčių. Ypač intensyviai kraujotakos stimuliacijai reikėtų kuo mažiau nugręžti sudrėkintą audinį, kad jame liktų kuo daugiau šalto vandens, ir jau po 15 minučių pakeisti jį šviežiu. Bet jei kompreso tikslas – ilgalaikis raumenų atpalaidavimas, jį galima laikyti kelias valandas (jeigu ligoniui tai nesuteikia diskomforto – net ir pernakt).
Kur dedami kompresai
Ant kurios kūno dalies dėti šaltą kompresą, priklauso nuo negalavimo. Pavyzdžiui, sergant ūmiu arba lėtiniu bronchitu, plaučių uždegimu, skundžiantis stuburo ligų sukeltais nugaros skausmais, kompresai dedami ant krūtinės ląstos. Vidiniam tokio kompreso sluoksniui reikia 35 cm pločio audinio juostos. Jos ilgis gali būti nuo 125 iki 180 cm – priklausomai nuo ligonio sudėjimo.
Itin svarbu mokėti taisyklingai uždėti kompresą. Fizioterapeutų aiškinimu, geriausia tą daryti ligoniui pusiau iškvėpus orą, kad paskui kompresas neveržtų krūtinės, bet ir nebūtų pernelyg laisvas. Derėtų pasirūpinti ir tuo, kad viršutinis audinio kraštas neįsirėžtų ligoniui į pažastis.
Kai kuriais atvejais šaltas kompresas dedamas ne tik ant krūtinės, bet dar ir ant pečių. Tokie kompresai naudingi esant nesveikoms plaučių viršūnėms arba skausmingai pečių juostos raumenų įtampai (tai būdinga žmonėms, ilgą laiką sėdintiems vienoje pozoje įsitempus – pavyzdžiui, prie kompiuterio ar automobilio vairo). Šiuo atveju ant krūtinės kompreso dar dedamas pečių kompresas ir jie sutvirtinami žiogeliais. Nors jei tokius kompresus teks dėti dažnai, racionaliausia būtų prie krūtinės kompreso vidinio sluoksnio prisiūti pečių kompreso audinį – savotiškas 15 cm pločio ir maždaug 80 cm ilgio „petnešėles“. Arba pasielgti dar paprasčiau: paimti senus vyriškus sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir nukirpti juos iki krūtinės vidurio. O paskui ant viršaus užsivilkti tokį pat seną, nebedėvimą šiltą megztinį.
Šalti kompresai ant pilvo dedami sergantiesiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opomis, tulžies latakų ir kasos uždegimu, skrandžio gleivinės bei žarnyno uždegimu. Jiems naudojamos 25 cm pločio audinio juostos. Beje, būtent kompresai ant pilvo dedami ilgam laikui, taip pat ir paliekami pernakt.
Jeigu kamuoja skausmai kryžkaulio srityje, šalti kompresai dedami ant klubų. Sergant mažojo dubens, hemorojaus mazgų ir tiesiosios žarnos uždegimu, moterims – diagnozavus su amžiumi susijusius uždegiminius procesus lyties organuose, – prie klubų kompreso dar dedama papildoma 10 cm pločio ir 50 cm ilgio audinio juosta, kad visas kompresas taptų T raidės formos.
Šalti kompresai ant blauzdų gerokai palengvina diskomfortą kenčiantiesiems dėl varikozinio venų išsiplėtimo, kojų kraujagyslių bei odos ar giluminių audinių uždegimų.
Jeigu ligonio oda pernelyg jautri arba linkusi į alergines reakcijas, uždegimus ir opas, vidinį kompreso sluoksnį geriau vilgyti ne vandeniu, o atšaldyta asiūklių arbata.
Kompresai ant blauzdų dedami spiralės principu: 25 cm pločio audinio juostelės vyniojamos nuo čiurnos aukštyn ir sutvirtinamos po keliu dviem žiogeliais. Beje, šiuo atveju galima naudoti ne juostas, bet vieną ilgą rankšluostį. Pusę jo (perlenkus išilgai) suvilgoma šaltu vandeniu, o sausoji dalis užvyniojama ant viršaus.
Niekam ne paslaptis, kad šalti kompresai padeda kovoti su aukšta temperatūra, taip pat kai kraujo pritekėjimas sukelia pulsuojantį galvos skausmą.
Kompresai skaudančioms alkūnėms ir keliams daromi iš siaurų 10 cm pločio audinio juostelių. Ant viršaus patogiausia užvynioti elastinį tvarstį – kad kompresas pernelyg nevaržytų sąnario judesių. Jei neturite brangokai kainuojančio tvarsčio, šiam tikslui puikiausiai galite panaudoti senas ilgas vilnones kojines – apvynioti jomis galūnę vienu sluoksniu arba dviem.
Pėdų ar plaštakų kompresams iš drobinio audinio iškerpamos skarelės arba kvadratinė audinio skiautė sulankstoma trikampiškai. Užtat su išoriniu kompreso sluoksniu būna daug paprasčiau – pakanka užsimauti medvilnines ar vilnones kojines arba pirštines.
Lygiai taip pat dedant kompresą ant gerklės galima pasinaudoti vilnoniu šaliku (geriau kuo rečiau megztu storais virbalais ar storesniu vąšeliu, kad mezginys gerai priglustų prie kaklo, tačiau nevaržytų judesių). Ant kaklo kompresai dedami sergant angina, esant bet kokiems galvos ar veido skausmams, nosiaryklės uždegimui, sinusitui. Jeigu liga lėtinė, kompresas dedamas visai nakčiai – ir taip kelis mėnesius.
Gydantis vidurinės ausies ligas kompresu apsukamas ne tik kaklas, bet ir galva.
Tik pagalbinė priemonė
Negalavimų, kuriems gydyti ar palengvinti galima naudoti šaltus kompresus, spektras labai platus, kaip ir pačių kompresų. Galima dėti nedidukus kompresus ant labai nedidelio kūno ploto – pavyzdžiui, širdies arba pilvo srityje. Galima praktikuoti ir vadinamuosius įvyniojimus, kai kompresu apsukami trys ketvirtadaliai ligonio kūno nuo pečių iki pėdų. Net būna kompresų-paklotų – jie tiesiami po ligonio nugara, kad stimuliuotų kvėpavimą ir kraujotaką sergant plaučių uždegimu.
Vis dėlto fizioterapijos specialistai primygtinai primena, jog šalti kompresai nėra vaistas nuo visų ligų. Jie turėtų būti derinami su kitais gydymo metodais pirmenybę teikiant pastariesiems – tai yra gydytojo skirtiems vaistams. Kompresai tiesiog padės įveikti skausmą, pagerins bendrą savijautą.
Bet kuriuo atveju, prieš išbandant šaltų kompresų metodiką savarankiškai, būtina pasikonsultuoti su specialistu.
O štai pasigavus slogą, kosint, esant kitiems peršalimo ligų simptomams, šalti kompresai gali išeiti į naudą ir be medikamentų. Itin naudingi, anot gydytojų fizioterapeutų, gali būti kompresų deriniai.
Jeigu, tarkim, nusilpę plaučiai ir kamuoja sausas, spazminis kosulys, po kompresų ant kojų, nutraukiančių kraują nuo bronchų, reikia uždėti šaltą kompresą ant krūtinės – kad pritrauktų į bronchus šviežio kraujo. Kojų ir krūtinės kompresus reikėtų kaitalioti 2–3 kartus per dieną: kosulys susilpnės, taps drėgnas, o po kelių dienų išvis liausis.
Jei kamuoja stipri stenokardija, gydytojai pataria kaitalioti šaltus plaštakų ir krūtinės kompresus.
Svarbiausia – atsargumas
Baisoka, kad šaltis ir drėgmė dar pablogins savijautą – arba tiesiog imsite ir peršalsite bei dar smarkiau susirgsite? Kaip jau minėta, jeigu kelios minutės po to, kai buvo uždėtas kompresas, ligonis nepajunta malonios šilumos, vadinasi, procedūra jo neveikia, taigi gali jam ir pakenkti. Tokiu atveju reikia nuimti kompresą ir pasistengti sušildyti pacientą.
Kaip ir bet koks kitas gydymo būdas, gydymas šaltais kompresais reikalauja atsargumo ir dėmesingumo.
Šiaip medicinoje taikomas ir daug didesnis šaltis – nuo –5 iki –20 laipsnių, tačiau tai jau visai kitos klasės procedūros, priskiriamos krioterapijos kategorijai. Ja slopinamas stiprus skausmas, sąnarių ar minkštųjų audinių uždegimai. Šalčio terapija neretai padeda greičiau užgydyti žaizdas.
Iš principo toks gydymas mažai kuo skiriasi nuo šaltų kompresų dėjimo. Minkštą rankšluostį arba flanelinį audinį reikia keliskart perlenkti iki patogaus dydžio ir gausiai suvilgyti 2 procentų druskos tirpalu. Tada kompresai pakuojami į polietileno maišelius ir 5–7 valandoms įdedami į šaldymo kamerą.
Prieš dedant ant kūno, kompresas išimamas iš maišelio, pakišamas po čiaupo šalto vandens srove, kad suminkštėtų. O paskui dedamas ant skaudamos vietos taip, kad priglustų kuo arčiau odos.
Dedant tokius kompresus gali nušalti rankos, todėl patartina mūvėti pirštines.
Procedūra trunka vieną minutę, tada daroma 2–3 minučių pertrauka, paskui ant probleminės vietos dedamas naujas kompresas. Ir taip 2–3 kartus. Baigus oda sausai nušluostoma.
Tik turėkite omenyje: su šalčiu būtina elgtis itin atsargiai, kompresų poveikio laikas skaičiuojamas laikrodžiais su sekundžių rodykle. Dėl to tokias procedūras geriau atlikti gydymo įstaigoje, o jei namuose, tai dalyvaujant medikui, išmanančiam gydymo šalčiu metodiką.
***
Gydymą šaltais kompresais išrado XIX a. gyvenęs vokietis katalikų vienuolis fizioterapeutas Sebastjanas Kneipas. Jo sekėjai šią metodiką lig šiol sėkmingai naudoja kai kuriose Vokietijos klinikose.
Parengė Sandra MIŠKINIENĖ
