Prieš penkiolika metų įkurta Panevėžio labdaros draugija „Atjauta“ remiamųjų dabar turi ne ką mažiau nei pradžioje. Skurdas vis dar nesitraukia iš panevėžiečių namų.
„Atjautos“ vadovė A. Kuprionienė sako, kad vaikų rankomis pagaminti darbeliai visada paglosto širdį.
Skurdas nesitraukia
„Mūsų pirmųjų globotinių vaikai, anksčiau su tėvais ateidavę labdaros, dabar jau atsiveda savo vaikus, prašo pagalbos, prisipažįsta, kad be jos būtų sunku išgyventi“, – teigia draugijos vadovė Audronė Kuprionienė.
Vos galus suduriančios šeimos „Atjautoje“ gauna neblogą paspirtį – maisto produktų. Kas savaitę prekybos centras skiria draugijai produktų, kurių realizavimo terminas besibaigiantis. Jie vargšams ir išdalijami.
Kai nereikia pirkti bent jau duonos, pieno produktų, lengviau manytis iš menkų pajamų. Be to, ant vargšų stalo atsiduria ir brangių delikatesų, neįperkamų gaminių. Žmonės gauna sūrių, jogurtų, dešrų, saldumynų, riešutų, vyniotinių ir kitokių produktų.
Tik neturtingiausius
Šventų apaštalų Petro ir Povilo parapijos namuose šiuo metu įkurta „Atjauta“ turi per septyniasdešimt globotinių. Kiekvieno į globojamųjų būrį „Atjauta“ nepriima. Visiems paramos neužtektų.
„Remiame tik pačias neturtingiausias šeimas, kurias rekomenduoja Socialinių paslaugų centro specialistai ir kurių pajamos vienam nariui ne didesnės kaip šimtas eurų. Atsižvelgiame ir į susiklosčiusias aplinkybes“, – sako A. Kuprionienė.
Dažniausias visų naujai atėjusiųjų prašymas – gauti maisto produktų. Drabužių stoka beveik niekas nesiskundžia, jų dalijama įvairiose kitose labdaros vietose, pigiai galima nusipirkti. O vis labiau brangstančiam maistui dažnai šeimai tenka atiduoti beveik visas nedideles pajamas.
A. Kuprionienė pasakoja, kad neseniai į remtinųjų būrį įsijungė du vaikus auginanti jauna mama. Bendrabučio kambarėlyje gyvenančią moterį į „Atjautą“ atvedė jos kaimynė, pamačiusi, kaip sunkiai iš menkų pašalpų verčiasi šeima ir dažnai stokoja būtiniausių maisto produktų.
Dabar moteris kartą per savaitę namo parsineša krepšį su dovanotu maistu.
„Tikiuosi, kad jai pavyks atsistoti tvirčiau ant kojų, neseniai gavo darbą. Nors pajamos padidės, mes paramos nenutraukiame“, – sako draugijos vadovė.
Skurdžioms šeimoms, jeigu pasitaiko galimybė, padedama ir gavus kitų paramos šaltinių. Neseniai geradarys skyrė draugijai pinigų – 60 eurų (apie 200 litų) vargstančiai šeimai paremti. Tad vienai būrelį vaikų auginančiai globotinei už tuos pinigus buvo nupirkta tai, ko labiausiai reikėjo, – naujas užuolaidas ir gerą keptuvę.
Ne tik maistas
Vis dėlto, pasak A. Kuprionienės, ne parama maistu svarbiausias „Atjautos“ tikslas.
„Pamaitinti žmogų svarbu, bet dar svarbiau jį mokyti, šviesti, padėti įsitvirtinti pačiam. Kaip sakoma, davęs žuvį alkstančiajam, duok jam ir meškerę, kad kitą sykį pats žuvies pasigautų“, – svarsto draugijos vadovė.
„Atjautos“ globotiniai – šeimos, auginančios vaikus. Daugiausia dėmesio ir skiriama vaikų švietimui, lavinimui, auklėjimui.
Kiekvieną šeštadienį parapijos namuose vykstančiuose užsiėmimuose vaikai mokomi piešti, pinti, lipdyti, supažindinami su kultūra, istorija, literatūra, skatinami mąstyti, kurti.
Be dėmesio nepaliekamos ir vaikus atvedančios mamos, joms taip pat rengiami įvairūs užsiėmimai. Moterys mokomos rankdarbių. Į susitikimus pakviečiami specialistai, pamokantys virtuvės, siuvimo paslapčių.
Iš pradžių, pasak A. Kuprionienės, moterys nenorėdavo imti dovanojamų paprikų, baklažanų ar kitų mažiau žinomų daržovių, nes nežinojo, ką su jomis daryti. Pamokytos dabar visada džiaugiasi, kai iš prekybos centro atveža šių produktų.
„Norime, kad „Atjauta“ būtų ne tik maisto dalytoja – siekiame, kad vaikai ir jų tėvai plėstų akiratį, o draugija taptų tvirta bendruomene. Smagu, kai žmonės tai supranta, mielai dalyvauja susitikimuose, užsiėmimuose, talkose. Ir visi jaučiasi savi“, – kalbėjo A. Kuprionienė.
Įdomių užsiėmimų bendruomenei nestinga – kartu švenčia šventes, rengia vaišes, siuva lėles ir stato lėlių teatro spektaklius, mokosi eilėraščių, lankosi renginiuose, teatruose. Laimė, yra savanorių, kurie negaili laiko ir dalyvauja „Atjautos“ veikloje.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
