Per didelė šeimininkų meilė savo šunims ar besaikis kaimynų sąskaitų suvedinėjimas? Tokį Vilniaus g. namą besidalijančių dviejų šeimų užduotą rebusą narplioja teisėsaugos institucijos ir Panevėžio savivaldybė. Jauna šeima guodžiasi dėl kaimynų agresyvaus šarpėjaus tapusi įkaite savo bute – šuns buvusi užpulta mama su vaikais nedrįsta be vyro palydos ir į kiemą išeiti. Keturkojo šeimininkai savo augintinį vadina meilumo įsikūnijimu, o kaimynus kaltina jų šunį pasirinkus savotišku keršto įrankiu.
R. Sunklodienė prirašiusi krūvas skundų pareigūnams, tačiau kol kas niekas nesugebėjo kaimynų įpareigoti bent jau uždėti antsnukių į kiemą išvestiems savo šarpėjams. U. Mikaliūno nuotr.
Svečius pasitinka lojimu
Vilniaus g. gale besiglaudžiantis dviaukštis medinis namas atrodo kaip ramybės oazė mieste. Tvarkingame kieme žiedais apsipylusios obelys, vaikų laukiančios medinės sūpuoklės, akį traukia ryškiaspalvėmis gėlėmis pamargintas įdirbtas daržas. Su išpuoselėta aplinka nedera tik pats namas – apsilupusiais dažais, išdaužytais lauko durų stiklais ir išplėšta spyna. Name trys butai priklauso tai pačiai šeimai: viename įsikūrusi 84-erių močiutė, kitame jos dukra su vyru, o trečiajame anūkė. Tik ketvirtasis butas svetimų.
Įkėlus koją į laiptinę už poros butų durų pasigirstas grėsmingas lojimas. Dusliais balsais lojantys šunys nagais drasko senas duris ir, atrodo, tuoj su jomis išpuls lauk. Mediniais laiptais kojos pačios užneša aukštyn.
„Taip ir gyvename. Baisiausia, kad šunys ne tik už durų draskosi, bet ir po kiemą laksto. Aš pati bijau į laiptinę išeiti, ką jau kalbėti apie sūnų. Jis įsitempia kaskart išeidamas į mokyklą, iš jos sugrįžęs į kiemą negali išeiti kamuoliu pažaisti. Mes vieni šitame name svetimi, dėl to šunys niekam daugiau čia netrukdo“, – „Sekundei“ pasakojo antrame aukšte jaukiai įsikūrusi 39-erių Renata Sunklodienė.
Bėgo nuo ligos, papuolė pas šunis
Šeima erdvų butą šiame name nusižiūrėjo bėgdama nuo sūnaus ligos. Gydytojai patarė, kad astma sergančiam berniukui netinka blokiniai namai – tėvams teko paieškoti medinio būsto. Kai prieš dešimt metų Sunklodai atsikraustė į medinuką Vilniaus g., kaimynai pasirodė draugiški ir sugyvenami. Iš tiesų pykčių nekildavo. Tol, kol pas kaimynus neapsigyveno šarpėjaus veislės kalytė, tėvams palikta į užsienį išvažiavusių vaikų.
„Pirmasis kivirčas kilo, kai paprašėme kaimynų kieme susirinkti šuns išmatas. Tos problemos neliko, bet atsirado didesnių“, – pasakoja R. Sunklodienė.
Anot jos, iš pradžių šarpėjus agresyvumu tarsi nepasižymėjo, bet ilgainiui išvestas į kiemą pradėjo puldinėti žmones. Po kurio laiko name atsirado ir antras tos pačios veislės šuo – kaimynai pasiliko auginti kalės atsivestą šuniuką. Su juo Renata sako dar galinti taikstytis – šuo nėra agresyvus, bet su kale, nors ir vedžiojama šeimininkų, geriau nesusitikti.
Santykius aiškinosi kumščiais
Vienas toks susidūrimas su keturkoju vos nevirto tragedija. Renata, tuomet besilaukianti penktą mėnesį, su vyru ir sūneliu ėjo per kiemą, kai, pasak jo, kaimynės su pavadžiu, bet be antsnukio vedžiojamas šarpėjus puolė.
Vilniaus g. jaukų kiemą su kaimynais besidalijanti R. Sunklodienė sako, kad pastatytos sūpuoklės dažniausiai tuščios – vaikas bijo į kiemą išeiti dėl kaimynų po savo neatitvertą sklypą vedžiojamo pikto šarpėjaus. U. Mikaliūno nuotr.
„Šuo šoko ant vaiko. Sūnus spėjo pasitraukti, tada puolė mane. Kaimynė bandė šunį patraukti, bet jis neklausė“, – tvirtino R. Sunklodienė.
Besilaukiančios žmonos ir sūnaus ginti puolė tėtis. Renata pamena, kad vyras spyrė šarpėjui į dantis. Anot jos, incidentą stebėjo kieme rūkęs šuns šeimininkas, bet ničnieko nedarė, kad suvaldytų senutės uošvės vos nulaikomą keturkojį.
Nuo šuns prasidėjęs konfliktas netruko peraugti į muštynes. Renatos teigimu, jos vyras supykęs pastūmė kaimyną, šis griebė už gobtuvo ir susiėmę vyrai nusirito į krūmus.
Netrukus abi konflikto pusės tapo nukentėjusiomis. Keturkojo šeimininkas dėl sumušimo atsidūrė ligoninėje. Dėl sumušimo buvo parašytas pareiškimas policijai, bet Renatos sutuoktinis nemalonumų išvengė. Pareigūnai nesurinko jo kaltės įrodymų.
Kiemą užleido keturkojui
Po incidento praėjus porai dienų į ligoninę dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo paguldyta ir Renata. Anot jos, gydytojai patvirtino, kad mažoji per anksti į gyvenimą belstis pradėjo dėl mamos patirto išgąsčio.
Dėl šuns užpuolimo R. Sunklodienė kreipėsi į policiją. Ikiteisminį tyrimą pareigūnai atsisakė pradėti, bet pripažino: už tai, kad šuo buvo vedžiojamas tik su pavadžiu, bet be antsnukio, jo šeimininkams turi būti pritaikyta administracinė atsakomybė dėl gyvūnų laikymo Panevėžio mieste taisyklių pažeidimo.
„Po to pradėjo antsnukį šuniui dėti, bet po kurio laiko liovėsi. Kaimynė išveda šunį į kiemą vedžioti, o antsnukį rankoje nešasi. Ir aiškina, esą vedžioja savo kiemo pusėje, todėl jo nereikia. Koks skirtumas, po mūsų ar jų sklypą šuo vedžiojamas, jei jokios tvoros nėra, o senutė kaimynė puolantį šarpėjų vargu ar užlaikytų“, – piktinasi Renata.
Anot jos, prieš kelias dienas sūnus vos išėjęs į kiemą greitai spruko atgal. Kaimynė kapstėsi darže, o šuo po kiemą vaikščiojo palaidas, nusitraukęs šeimininkės ant obels šakos užmestą pavadį.
Moterys barnį atmiešė keiksmais
Parlėkęs namo berniukas pro langą telefonu nufilmavo keturkojį. Netrukus prisistatė ir pati 84-erių kaimynė. Močiutė atėjo pasikalbėti, kodėl gi jaunoji šeima taip pyksta dėl šunų. Renatos ir senolės pokalbis apie šunis virto barniu dėl laiptinės valymo, lapų griebimo ir žolės pjovimo, netgi prisimintas sniego kasimas, o baigėsi iš 84-erių močiutės lūpų pasipylusių keiksmažodžių srautu.
„Negaliu nei aš, nei juo labiau vaikas drąsiai išeiti į kiemą. Nežinome, kada išbėgs šuo. Galėčiau kūdikio lopšį palikti mašinoje, bet bijau – o jei laiptinėje sutiktas šuo vėl šoks ant manęs su kūdikiu ant rankų? Bijau, kad per tą kaimynų meilę šuniui dukrytės galiu netekti. Jie visada tvirtina, kad šunys mieli ir neagresyvūs, kad mes viską išsigalvojame, nesąmoningai gyvūnų bijome. Atrodo, kad prie senukų dėl nieko kabinėjamės“, – net ašaras braukia Renata.
Moteris tvirtina nesanti nusistačiusi prieš šunis ir kaimynams dėl jų neturėtų pretenzijų, jei keturkojais būtų pasirūpinta taip, kad šie negąsdintų nei jos, nei vaikų. R. Sunklodienė mano, kad geriausia išeitis būtų, jei kaimynai savo kiemo dalį aptvertų.
„Už tvoros tegul šunys laksto, kiek tik nori. Jei tik mūsų nepultų, man jie netrukdytų, kaip kaimynams netrukdo mano katė“, – tvirtina Renata.
Versija: puolimą imitavo
Šuns šeimininkė Violeta Jarašunienė sako jau įpratusi prie jaunųjų kaimynų skundų dėl šunų. Jos nuomone, tikroji problema – ne šunys, o patys Sunklodai. Esą Renata įsižeidė dėl priekaištų, kai kadaise naktį grįžusi namo lipdama mediniais laiptais kėlė triukšmą.
V. Jarašunienė tikina ketinanti savo šarpėjams atitverti vedžiojimo aikštelę. Tik sako, kad jai, Gausių šeimų bendrijos vadovei, labai skaudu dėl kaimynų kaltinimų šunimis gąsdinant jų vaiką.
V. Jarašunienė fantazijomis vadina kaimynės pasakotą istoriją, kaip ją besilaukiančią puolė šuo. Esą Sunklodai patys bandė senutės vedžiojamą šarpėjų išprovokuoti.
„Renata imitavo, kad šuo puolė. Kaip jis galėjo pulti, jei buvo su pavadžiu?
Kai pamatė mamą, vedžiojančią šunį, pradėjo šaukti – šunį pasiimk. Dar pribėgęs Renatos vyras spyrė, bet šuo kaip nekanda, taip nekanda – net išprovokuoti negali. Šuo nei kanda, nei tokios minties turi“, – savo versiją pasakojo V. Jarašunienė.
Nors policija nutraukė tyrimą dėl jos vyro sumušimo, V. Jarašunienė sako vis tiek netylėsianti – siekia bylą atnaujinti ir įrodyti, kad ne Sunklodai, o jie yra tikrosios aukos.
„Vyras buvo išėjęs į kiemą tik parūkyti. Konfliktas kilo iš nieko – vyrą už nieką suspardė taip, kad nuo lapkričio iki dabar nedarbingumą turėjo. Pamatė patys, kad blogai, o kai reikia išsisukti iš padėties, prikūrė istorijų. Na ir kas, kad policija nutraukė tyrimą. Mes šito taip nepaliksime“, – kaimynus dar pamokyti nusiteikusi Violeta.
Iš senelių žemės nesikels
V. Jarašunienė sako negalinti Sunklodams atleisti ir dėl 84-erių mamos neramaus gyvenimo.
„Per visą gyvenimą nebuvo su kaimynais susipykusi, o čia ištisai dėl šunų pjaunasi“ – piktinasi Violeta.
Ji nemato nieko bloga, kad mama kaimynams baugulį keliančius šarpėjus vedžioja be antsnukio. Esą savo kiemo pusėje, nors ir neatskirtoje tvora, jie galintys leisti savo augintiniams laisviau pasijusti. Ji neneigia, kad garbaus amžiaus mamai ne visada sekasi suvaldyti keturkojį, kad šis, pavadį nuo šakos nusitraukęs, po kiemą maklinėjo.
„Bet juk nieko nebuvo kieme“, – pateisina V. Jarašunienė.
Anot jos, santykiai su kaimynais tapo tokie nemalonūs, kad išgirdę juos lipančius laiptais nosies iš savo butų nekiša – taip vengia susitikti.
Šunų šeimininkė sutinka, kad bene geriausia išeitis būtų atsitverti sklypus tvora. Ji tą ir ketinanti padaryti. Tik sako, kad jai labai skaudu dėl kaltinimų šunimis gąsdinant vaiką.
„Jau dešimt metų esu gausių šeimų bendrijos pirmininkė. Joje 400 vaikų. Ar aš, pati dirbdama su vaikais, ant kaimynų vaikų savo šunis siundysiu? Trys butai name priklauso mūsų šeimai, čia buvo mano senelių žemė. Negalime dėl kaimynų išeiti palikę susigrąžintą savo žemę“, – jaudinasi V. Jarašunienė.
Šarpėjai – ne glostyti
Kinologė ekspertė, Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė nesistebi, kad kaimynų nesantaikos centre – šarpėjai. Anot kinologės, šios veislės šunys nėra tie draugiški keturkojai, prie kurių svetimi gali jaustis drąsūs.
„Neteisybė, kad šarpėjai nėra agresyvūs. Tai nėra tie šunys, kuriuos būtų galima glostyti ir niurkyti. Dauguma šios veislės šunų būna pikti. Ir į mūsų gyvūnų prieglaudą buvo atvežtas šarpėjus, prie kurio net aš, kinologė, negalėjau prieiti. Maistą ir vandenį per voljero tvorą paduodavome“, – teigė R. Liberienė.
Nedraugišką šarpėjų iš prieglaudos vėliau atsiėmė sugrįžę šeimininkai.
Be antsnukio leidžiama vedžioti tik šunis, išlaikiusius socializacijos testą. Tai įrodymas, kad šuo yra klusnus, palaiko gerą kontaktą su savo šeimininku, moka išlikti ramus bet kokioje situacijoje. Šunys testuojami lauko aikštelėse, mieste, šalia gatvių, kur keturkojo elgseną gali veikti įvairus pašalinis triukšmas, transporto eismas, žmonės. Socializuotas šuo turi absoliučiai paklusti šeimininkui – be jo leidimo ne tik nepulti ir nekąsti, bet netgi ir neloti.
Pasak R. Liberienės, Panevėžyje tokį testą yra išlaikę ir teisę būti vedžiojami tik su pavadėliais, bet be antsnukių įgiję tik 30 šunų.
„Teisintis, kad šuniui nededu antsnukio, nes vedžioju savo sklype, nesvarbu, kad neaptvertame, yra neprotinga. Tai niekinis pasiteisinimas, nes šuo su pavadžiu gali ištrūkti žmogui iš rankų. Jei šunys ką nors gąsdina, kalti šeimininkai“, – įspėjo kinologė.
Gyvūnų mylėtojams – griežti reikalavimai
Panevėžio gyvūnų laikymo taisyklės nereikalauja prieš įsigyjant šunį gauti kaimynų sutikimą. Savivaldybės Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus specialistės Rositos Baltutytės teigimu, toks reikalavimas panaikintas prieš keletą metų, kai šunų mylėtojų skundais užverstas tuometis Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje įpareigojo Savivaldybę švelninti sąlygas keturkojų augintojams. Tačiau, pasak R. Baltutytės, tai nereiškia, kad šunų savininkai gali daryti, ką nori.
„Šuo turi būti vedžiojamas taip, kad neužkliūtų žmonėms ir jų neišgąsdintų. Ir ne prie šunų šeimininkų kaimynai turi taikytis, o atvirkščiai. Bendro naudojimo kieme, jei jis nėra padalytas tvoromis, o kiti bendraturčiai prieštarauja, griežtai negalima vedžioti šuns“, – patikino R. Baltutytė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
