Juozo Balčikonio gimnazijos abiturientė Akvilė Gasiūnaitė televizijos konkurso „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ dvyliktokų finale pranoko būrį gabiausių šalies bendraamžių ir iškovojo antrąją vietą. Tai ne vienintelė jos pergalė. Mergina su klasės bičiuliais nugalėjo Europos Parlamento organizuotame konkurse ir laimėjo visai klasei kelionę į Strasbūrą. Su A. Gasiūnaite kalbėjosi „Sekundės“ korespondentas Linas Jocius.
U. Mikaliūno nuotr.
– Ar žaidimui specialiai ruošeisi?
– Ne, nebuvo visiškai jokio pasiruošimo. Žinių bagažas pilnėjo per kitus konkursus, žaidžiant proto mūšį su draugais bei gimnazijoje per pamokas.
– Likai antroje vietoje – ar nenusivylei?
– Tuo momentu jaučiau nedidelį nusivylimą, nes atrodė, jog pergalė buvo visai šalia. Kai draugai pradėjo sveikinti, pasijutau laiminga. Konkurse dalyvavau nepuoselėdama didelių lūkesčių laimėti ir visiškai nesitikėjau patekti į finalą.
– Kaip apskritai nutarei dalyvauti Lietuvos tūkstantmečio dvyliktokų žaidime?
– Man ne pirmus metus siūlė čia išbandyti savo jėgas. Tai daryti patarė ir tėvai, ir draugai, ir mokytojai. Kažkodėl visada atmesdavau šią idėją, nenorėjau. Pernai pirmą kartą pabandžiau, užpildžiau anketą, nesitikėjau, jog pakvies. Man paskambino, aš atsakiau į klausimus, vėliau vėl paskambino ir pranešė, kad patekau į žaidimą. Nuvykau, pamačiau filmavimą iš arti. Buvo įdomu. Šiemet vėl išbandžiau savo jėgas ir mane taip pat lydėjo sėkmė, pakvietė, pavyko patekti į finalą, o čia laikiausi iki paskutiniojo turo.
– Matyt, pasižymi neeilinėmis savybėmis, jei dalyvauti šiame žaidime tave įkalbinėjo ir draugai, ir tėvai ?
– Mokykloje sako, kad esu gabi. Gerai mokausi, artimieji ir klasės bičiuliai pastebi, jog iš tikrųjų žinau kur kas daugiau, nei bendraamžiai.
– Kokios žinios labiausiai pravertė žaidime? Kuri sritis stiprioji tavo pusė?
– Geografija, gamtos mokslai – fizika, chemija, biologija – mano arkliukas. Silpnoji vieta – istorija. Kai nežinojau atsakymo, vadovaudavausi logika, rinkdavausi labiausiai tikėtiną variantą. Geografija man yra tiesiog didelis pomėgis.
– Viena yra atsakinėti į klausimus draugų būryje, kita – filmuojant televizijos kameroms. Ar sunku buvo suvaldyti jaudulį?
– Jaudinausi, bet nemanau, kad dėl kamerų. Tiesiog dėl žaidimo įtampos, azarto jaučiau jauduliuką. Vis kirbėjo galvoje – ar pakliūsiu į kitą etapą, ar užteks taškų, ar jau teks pasitraukti iš žaidimo. Tačiau, manau, man pavykdavo suvaldyti jaudulį ir ramiai galvoti.
– Kas šiame žaidime svarbiausia? Greita reakcija, žinios, logika?
– Žiūrint koks klausimas, koks turas. Pradžioje nereikėjo skubėti, buvo laiko pagalvoti. Tačiau buvo etapas, kur lėmė žaibiška reakcija.
– Ar teko užkulisiuose bendrauti su laidos vedėja Gražina Sviderskyte?
– Ne, su ja neteko bendrauti. Su Dominyku Vaitiekūnu, kitu laidos vedėju, kalbėjomės. Jis iš Panevėžio, baigė J. Balčikonio gimnaziją. Tad natūralu, bendrų interesų turime daugiau, nei su G. Sviderskyte.
– Ar turėjai palaikymo komandą, gal į finalą atvyko bendraklasiai, šeimos nariai?
– Pusfinalyje, kuris buvo filmuotas dar vasario pirmoje pusėje, buvau beveik viena. Tik vėlai vakare sužinojau tikslų filmavimo laiką, tad pirmoje laidoje palaikymo komanda buvo kukli. Finale jau turėjau stiprų palaikymą, draugai garsiais šūksniais skatino mane ir sirgo už mano sėkmingą žygį iki paskutiniojo turo.
– Esi dvyliktokė, kur ketini studijuoti?
– Noriu stoti į Vilniaus universitetą, rinktis biofizikos studijas Gamtos mokslų fakultete. Vėliau matysiu, gal būsiu labiau linkusi į fizikos, gal į chemijos, gal į medicininės fizikos mokslų pakraipą.
– Matyt, šiuo metu labai įtemptas laikotarpis, suskaičiuota kiekviena valanda, kiekvienas vakaras skirtas kartotis ar patobulinti tam tikroms žinioms?
– Gegužės 23-iąją – pirmasis anglų kalbos egzaminas. Iš viso ketinu laikyti 6 egzaminus. Kai mokaisi dvylika metų, abitūros egzaminai nėra baisūs. Aš visada atsakingai žiūrėjau į mokslus, nepalikdavau spragų. Tad dabar lieka tik pasikartoti. Žinoma, dabar reikia nemažai mokytis, bet nepasakyčiau, kad visai neturiu laisvo laiko.
– O ką dažniausiai veiki laisvalaikiu?
– Labai mėgstu šokti. Savarankiškai mokausi skambinti pianinu, su draugais dalyvaujame proto mūšiuose, kartais žaidžiame tinklinį. Per atostogas dalyvaudavau jaunųjų geografų mokyklos susitikimuose: nuvyksti į kokį nors miestą, susipažįsti su juo, susitinki su geografiją mėgstančiais bendraminčiais. Meilė geografijai skatina keliauti, dalyvauti žygiuose, su draugais patys organizuojame nedideles iškylas po Panevėžio rajoną.
– Ar esi azartiška mergina?
– Taip, stengiuosi dalyvauti įvairiuose konkursuose, kai ko tenka ir atsisakyti, nes visur nesuspėju. Beje, pradėjau dėlioti Rubiko kubą, bandau pati išspręsti šią užduotį.
– Gal po šio sėkmingo pasirodymo mokytojai kitaip į tave žiūri, gal įgijai daugiau draugų?
– Nepastebėjau jokių pokyčių, gyvenimas teka įprasta vaga. Tiesiog dalyvavau viename iš konkursų, užėmiau gerą vietą ir viskas. Žmonės pradėjo sakyti – tu antra Lietuvoje, esi viena geriausių dvyliktokių. Tik tuomet susimąstydavau – gal tai tam tikras pasiekimas. Bet kokiu atveju šios sėkmės nesureikšminu. Esminis skirtumas – sulaukiau sveikinimų iš laidą žiūrėjusių senų pažįstamų. Tai labiausiai mane nustebino.
