Savaitgalį jau dešimtą kartą Miežiškių gyventojai minėjo pavasario darbų pradžios šventę – Jurgines.
Jurginių šventė – puiki galimybė susipažinti su senosiomis lietuvių tradicijomis, šventinėmis apeigomis, papročiais, kultūra, istorija. J. Markevičiaus nuotr.
Skelbia darbų pradžią
Gražių iniciatyvų nestokojantis klebonas Rimantas Visockis kartu su miestelio bendruomene, kultūros centro ir seniūnijos darbuotojais šiemet surengė išskirtinę šventę. Čia nestigo nei pramogų, nei skambios muzikos. Buvo prisimintos ir senosios lietuviškos tradicijos.
„Su Jurginėmis prasideda pavasariniai darbai. Tai susikaupimo, bet kartu ir atsipalaidavimo metas.
Dabar ūkininkai kibs į darbus ir nebebus kada švęsti. Susitiksim tik rudenį pasidžiaugti derliumi. Per dešimt metų išsiplėtė ne tik šventės repertuaras, bet ir svečių ratas. Čia susitinka giminės, draugai, artimieji ir pažįstami. Mūsų bendruomenei svarbu susiburti ir būti vieningiems“, – tvirtino Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius.
Kaip įprasta, šventė prasidėjo bažnyčioje šventomis mišiomis. Klebonas pagerbė žemdirbių globėją šventą Jurgį ir žemdirbiams linkėjo išauginti brandų derlių.
Šventino techniką ir laukus
Jurginėse netrūksta ir įvairiausių apeigų, susijusių su pirmaisiais pavasario darbais. Miežiškiečiai šią tradiciją įprasmino naujomis ceremonijomis. Po mišių visi sėdo į vežimus. Įkinkyti žirgai, jų vadeliotojai bei raiteliai kartu su klebonu išvyko šventinti laukų.
Kunigas R. Visockis vyko šventinti žemdirbių laukų, kad šie būtų derlingi.
Kaip ir kasmet per Jurgines, klebonas palaimino raitelių atjotus įkinkytus arklius, šiuolaikinius žirgus bei vietos ūkininkų atvežtą techniką. Vieni žemdirbiai atvažiavo su mažais, kiti su didesniais traktoriais, treti net žoliapjoves šventino.
„Prieš keletą metų pradėtas technikos šventinimas jau prigijo ir tapo tradicija. Gaila, bet šiemet ūkininkų, norinčių pašventinti savo darbo įrankius, nebuvo tiek daug. Dalis jų jau darbavosi laukuose“, – apgailestavo A. Jacevičius.
Jurginių šventės metu vykusioje augalų loterijoje sėkmė šypsojosi visiems. Visi bilietai buvo laimingi, o svečiai į namus nešėsi įvairiausių dekoratyvinių augalų, vaismedžių ar vaiskrūmių.
Be to, šiemet šventę paįvairino ir Kaziuko mugė. Joje buvo galima įsigyti Panevėžio krašto tautodailininkų darbų, ką tik iš krosnies ištrauktos duonos, naminės giros.
Oficiali Jurginių šventės dalis tęsėsi miežiškiečių pamėgtame Angelų slėnyje.
„Ši šventė, kaip ir visos kitos, neįsivaizduojama be šios poilsiavietės. Juo labiau kad šiemet ji dar labiau atsinaujino. Medžio drožėjas Eduardas Titas padovanojo naujus suolus ir stalus. Planuojame ant upės krato įrengti ir naują pavėsinę – estradą. Šią vietą myli ne tik vaikai ir mamytės, bet ir jaunavedžiai važiuoja fotografuotis, vyksta krikštynos“, – pasakojo A. Jacevičius.
Sena tradicija
Jurginės yra visos Lietuvos tradicinė krikščioniška pavasario sutikimo šventė, perimta iš senovės pagoniškos Lietuvos Jorės šventės. Nuo seniausių laikų ji buvo nevienodai svarbi visiems Lietuvos regionams. Iškilmingiausiai švenčiama mūsų kraštuose – Rytų ir Šiaurės Lietuvoje. Seniau žmonės ją dar vadino žemdirbių Naujaisiais metais.
Be to, šią dieną, laikantis tradicijų, būtina atlikti ir tam tikrus darbus, tačiau yra ir tokių, kurių jokiais būdais negalima dirbti.
Jurginių rytą geriausia sėti rūtas – tada jos gražiai ir ilgai žaliuos. Galima sodinti ir medelius. Šeimininkės turi žinoti, kad viščiukai geriau iš kiaušinių išsiris, jei vištą patupdys perėti Jurginių rytą. Tą dieną būtina pasisupti sūpynėse.
Jurginės laikomos žemdirbių ir gyvulių švente, todėl negalima dirbti su gyvuliais. Pagal seną paprotį, šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali užtraukti nelaimę.
J. Markevičiaus nuotr.:
Dovilė BARVIČIŪTĖ
