Foto: Valdas Knyzelis / LFF.lt V. Šteinas asmeninių pasiekimų nesureikšmina: svarbiausia ne įvartį įmušti, o komandos pergalė.
Panevėžio „Baltija“ salės futbolo sezoną užbaigė pakilia nuotaika: pirmą kartą ekipa laimėjo Lietuvos salės futbolo taurės turnyrą, o čempionate iškovoti bronzos medaliai.
Lietuvos salės futbolo taurės finale po karštos ir atkaklios kovos pergalę rezultatu 6:4 (4:1) iškovojo Panevėžio „Baltija“. Pusfinalyje ji susitiko su šalies čempionate antrąją vietą užėmusia Radviliškio „Lokomotyvo“ ekipa. Pergalė ir galimybė kautis finale atiteko panevėžiečiams – 5:2 (2:0).
Rezultatyviausio sezono žaidėju tapo Panevėžio „Baltijos“ lyderis ir žaidžiantysis treneris Arūnas Šteinas, kurio sąskaitoje net dvidešimt vienas įvartis. Savo komandoje A. Šteinas net aštuoniais įvarčiais aplenkė komandos draugą Tomą Nemanį. Be to, Arūnas pripažintas geriausiu finalinio taurės turnyro ketverto žaidėju. Futbolininkas asmeninių pasiekimų nesureikšmina: svarbiausia ne įvartį įmušti, o komandos pergalė.
– Kuri kova – pusfinalio ar finalo – buvo sunkesnė?, – „Sekundė“ paklausė „Baltijos“ lyderio A. Šteino.
– Be abejo, finalinė. Nebuvo „Lokomotyvo“ pagrindinių žaidėjų, rungtyniavo mažiau progų čempionate pasireikšti turėję futbolininkai, kai kurie registruoti tik taurės rungtynėms. Tad tas kelias į finalą ir kova su Radviliškio ekipa buvo lengvesnė, o finalas yra finalas.
– Lemiamoje kovoje kontroliavote situaciją, pirmavote, ypatingos dramos, žvelgiant iš šalies, nebuvo?
– Tas finalo rungtynes pelnytai laimėjome. Valdėme visą situaciją. Tik finalo pabaigoje varžovai pelnė du įvarčius ir sumažino skirtumą. Gal jau buvome atsipalaidavę, bet situaciją visiškai kontroliavome, nebuvo nei menkiausios abejonės, kad mes iškovosime taurę.
– Baigėsi salės futbolo sezonas, kaip galima vertinti „Baltijos“ pasirodymą? Tai geriausias Panevėžio komandai sezonas?
– Vienareikšmiškai „Baltijai“ tai geriausi metai – laimėta taurė, čempionate iškovoti bronzos medaliai.
Sezoną vertinčiau 8-9 balams iš dešimties. Laimėta taurė kompensavo kiek prastesnę salės čempionato pabaigą.
Tikėjau, kad tikrai galime laimėti taurę, su ja namo ir grįžome.
– Buvo skirtumas su kuo finale žaisti?
– Kauno „Celsis“ lamėjo prieš „Auską“ finale. Tad finalas su Kauno komanda būtų teisingiausias. Alytaus klubas pateikė protestą dėl vieno žaidėjo, kuris čempionate buvo registruotas kitai komandai. Man asmeniškai „Celsio“ buvo gaila, nes tas žaidėjas čempionate niekam neužkliuvo, o čia rado progą pateikti protestą. Galbūt labiau norėjome su „Celsiu“, nes jie pelnytai laimėjo pusfinalį. Be to, pats anksčiau juk žaidžiau už šią komandą, tiesa, ji tada vadinosi „Nautara“, tačiau liko tie patys žaidėjai.
– Netrūko ir asmeninių titulų, tapai rezultatyviausiu salės futbolo čempionato žaidėju, finaliniame taurės ketverte buvai pripažintas naudingiausiu futbolininku. Ar mušdamas įvarčius mintyse seki savo sąskaitoje tikslių smūgių skaičių?
– Ne, niekada neskaičiuoju įvarčių. Man asmeniškai svarbiausia – pergalė: geriau atlikti komandos draugui tikslų, rezultatyvų perdavimą, nei pačiam pasižymėti.
– Kur slypi „Baltijos“ stiprybė?
– Panevėžys visada mokėjo žaisti salės futbolą ir visada turėjo stiprių salės futbolo žaidėjų. Noras žaisti, treniruotis, dirbti atnešė apčiuopiamų rezultatų. Galėčiau išskirti Edgarą Stankevičių, Tomą Nemanį, vartininką Aidą Skeiverį. Ypač daug taurės finaliniame ketverte padėjo Tomas Salamanavičius, iš jo daug tikiuosi. Tomas labai stiprus, matyti, kad gali salėje žaisti aukštu lygiu. Jo negalėjome registruoti čempionatui, nes priklausė „Kruojai“.
– Kokios mintys kalbant apie kitą sezoną? Ko „Baltijai“ pritrūko, kad komanda iškovotų aukso medalius?
– Trūko vieno, kito pajėgesnio žaidėjo. Paminėsiu T. Salamanavičių, jei jis būtų žaidęs nuo sezono pradžios, mūsų galimybės būtų geresnės.
Didesnis klubo biudžetas taip pat leistų padidinti mūsų konkurencingumą. Galbūt miesto valdžia atsižvelgs į mūsų pergales ir leis suformuoti didesnį biudžetą. Transportas, salės nuoma, startiniai mokesčiai sudaro nemenką sumą. Tačiau ji keleriopai mažesnė už lauko futbolo klubų biudžetus. Jei turėtume galimybę, galėtume motyvuoti žaidėjus premijomis, tai būtų dar didesnė paskata mūsų žaidėjams siekti aukščiausių tikslų. Nesakau, kad dabar jiems trūksta motyvacijos, tačiau papildoma finansinė paskata būtų žingsnelis link profesionalaus futbolo klubo.
– Kokiais biudžetais disponuoja salės futbolo klubai, koks yra minimumas, o kokia suma leistų jaustis solidžiau?
– Manau, minimali suma – 10 tūkstančių eurų, o 20 tūkstančių eurų būtų jau geras biudžetas. Lyginant su lauko futbolo biudžetais, tai nėra dideli pinigai. A lygos startinis mokestis prilygsta salės futbolo klubo metiniam biudžetui.
Tikimės, kad kitą sezoną komandos branduolys išliks. Galbūt kuo nors pasistiprinsime. Dar taip toli nežvelgiame, bet viliuosi, kad kolektyvas liks toks pat.
– Esi žaidžiantysis treneris, ar sunku suderinti ir trenerio pareigas, ir kartu žaisti?
– Iš tikrųjų tai sunku. Kai žaidi, matai tik 30 procentų tą, ką turi stebėti treneris. Aikštėje tu koncentruojiesi į veiksmą, nelabai pastebi, ką reikėtų keisti, kaip pastiprinti žaidimą, kokią taktiką parinkti. Treneris tą žiūrėdamas iš šalies mato iš karto.
Kita problema, nėra salės futbolo specialisto, kuris galėtų deramai vadovauti komandai. Galbūt kas nors baigs karjerą iš tų vyresnių žaidėjų, gal imsis salės trenerio duonos. Tokiu galėtų būti Tomas Nemanis, aišku, jei jis to pats norės. Apie tai dar nešnekėjome komandos viduje. Reikėtų trenerio, tikrai būtų lengviau, vienam ir žaisti, ir vadovauti – sunku.
– Daliai žaidėjų nėra jokio poilsio: pasibaigus salės futbolo čempionatui, kai kurie jau atstovauja I lygos klubams.
– Toks pavyzdys esu aš. Gal jau 15 metų be poilsio žaidžiu. Sudėtinga adaptuotis lauko aikštėje, iškart žaisti gerai neįmanoma. Pasiruošimo nepraėjus sunku bėgti, didelė rizika patirti kojų raumenų įplyšimus. Reikia laiko įsivažiuoti. Dabar atstovauju „Lokomotyvui“, sezono pradžioje mums sunkiai sekasi.
– Ar jau spėjote atšvęsti laimėtą taurę ir uždaryti salės futbolo sezoną?
– Kažkokios oficialios šventės nebuvo, gal dar susėsime kur nors pažymėti pergales.
L. Jocius
