Silkės naudą arba žalą sveikatai lemia joje esančių dokozaheksaeno (DHA) ir eikozapentaeno (EPA) rūgščių kiekis.
Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad šios omega-3 rūgštys daro įtaką širdies, kraujagyslių ir imuninės sistemų veiklos normalizavimui. Jos pašalina toksinus, gerina regą, slopina uždegiminius procesus. Taigi dėl silkėje esančių DHA ir EPA rūgščių ši žuvis duoda gana didelę naudą hipertonikų sveikatai: silkė jų valgiaraštyje padeda sureguliuoti kraujospūdį.
Silkėje dar yra ir vitaminų D bei B12, seleno, fosforo – mikroelementų, dalyvaujančių formuojantis kaulams, didinančių darbingumą ir organizmo atsparumą infekcijoms.
Per savaitę suvalgius 500 g žuvies, su kaupu kompensuojamas baltymų trūkumas organizme. Kadangi produkte daug omega-3 riebiųjų rūgščių, pageidautina, kad jo būtų ir ant žmonių, kenčiančių dėl padidėjusio „blogojo“ cholesterolio ir sergančių cukriniu diabetu, stalo.
Mokslininkai taip pat yra įrodę silkės naudą sergantiesiems išemine širdies liga ir krūties vėžiu.
Nors maistinga ir gardi, silkė turi ir visai nesveikų savybių. Pirmasis pavojus susijęs su tuo, kad, kaip ir bet koks kitas baltymų turtingas produktas, silkė ilgainiui gali pradėti išskirti aminorūgštį tiraminą, atsirandančią yrant ir pūvant audiniams. Ši medžiaga mažina hormono serotonino lygį organizme, todėl prasideda migreniniai galvos skausmai, kyla kraujospūdis. Specialistai rekomenduoja labai kruopščiai rinktis silkę ir kreipti dėmesį į jos kokybę. Tuo labiau kad silkėje esantis tiraminas daro ją pavojingą žmonėms, vartojantiems MAO inhibitorius (antidepresantus, skiriamus besigydantiesiems nuo alkoholizmo, depresijos ir Parkinsono ligos). Vaistams susijungus su minėta aminorūgštimi, gali prasidėti vidinis kraujoplūdis.
Prasta ekologinė situacija, savaime suprantama, irgi turi įtakos jūrų gėrybių kokybei. Silkei ji pakenkė tuo, kad šios žuvys prikaupia gana daug polichlorintų bifenilų ir dioksinų – toksiškų junginių, ardančių endokrininę sistemą, mažinančių vyrų potenciją, skatinančių endometriozės vystymąsi moterims, daro įtaką seksualinio elgesio nukrypimams, slopiną bendrą organizmo imunitetą, sukelia nevaisingumą.
Nors žuvyje kaupiasi nemažai kenksmingų medžiagų, daugybė mokslinių šaltinių pabrėžia, kad toksinų koncentracija priklauso nuo silkės amžiaus ir dydžio. Specialistai leidžia be jokių apribojimų valgyti mažesnes kaip 17 cm ilgio silkes, tačiau ne dažniau kaip dukart per savaitę.
„foodinformer“
Įdomūs faktai
Pagrindinė silkių žvejybos vieta yra Šiaurės Atlanto vandenyno, Baltijos ir Viduržemio jūrų vandenys.
Daugelyje pasaulio valstybių ši žuvis yra pagrindinis maisto produktas jau 3 000 metų.
Silkė turtinga mononesočiųjų riebiųjų rūgščių ir baltymų, todėl galėtų papildyti kasdienį valgiaraštį.
