Velykos pati didžiausia krikščionių šventė. Tačiau ne kiekvienas susimąsto, ką iš tiesų švenčia ir kodėl. Apie Velykų prasmę „Sekundė“ kalbėjosi su Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos klebonu, dr. Gediminu Jankūnu.
U. Mikaliūno nuotr.
– Velykų, kaip ir Kalėdų, šventimas daugeliui susijęs su pirkiniais, gausiu vaišių stalu. Kiaušinių dažymas, ėjimas į bažnyčią Velykų rytą ir susėdimas prie šventinio stalo yra tapę privalomomis apeigomis. Kokia tikroji Velykų esmė?
– Velykos atsako į mūsų egzistencinį klausimą – kas yra mirtis. Velykos tampa atsakymu krikščionims, o ne krikščionims – galimybe atsakyti, ar šis gyvenimas yra viskas, ar yra kažkas daugiau. Mes Velykas švenčiame kaip perėjimą iš mirties į gyvenimą, kaip peržengimą nematomo slenksčio. Tai sutampa su gamtos virsmu. Jėzus savo mokiniams kalbėjo, kad, jei grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos vaisių. Taigi mes esame kviečiami šiame gyvenime nebijoti tamsos, vienatvės. Taip dažnai atsitinka ir dėl pasiryžimo gyventi šviesoje, su tiesa. Tai išskiria iš kitų žmonių, padaro žmogų vienišą su savo tikėjimu, dorybėmis. To nereikia bijoti, nes tai prasminga. Ateis laikas ir kiti supras, kad buvo pasirinktas teisingas kelias.
Egzistencinis klausimas apie mirtį dažnam kelia baimę. Ji stiprėja su amžiumi, artėjant gyvenimo saulėlydžiui, apleidžiant fizinėms jėgoms. Tada klausi savęs, ar tai jau pabaiga? Sielvartas dėl gęstančio artimojo taip pat kelia kankinamų klausimų. Meilė, kurią patyriau, kuria dalijausi, artumo jausmas – nejaugi viso to neteksiu?
Tikėjimas atsako, kad šitame gyvenime, šiuo lygmeniu, to nebebus, nes materialiame pasaulyje to žmogaus nebebus. Bet dvasiniame pasaulyje jis amžinai liks gyvas, tad ir jo meilė mums, ir mūsų jam niekur nedings.
Velykos yra didžiausios vilties, išsilaisvinimo iš baimės šventė. Tai Dievo nuopelnas. Jis žino, ką sukūrė, žino mūsų, žmonių, ribotumą. Žmones apdovanodamas nemirtinga siela savo sūnaus Jėzaus Kristaus pavyzdžiu jis sako, kad yra paruošęs dar daugiau. Už mirties slenksčio yra gyvenimas. Žmogumi tapęs Dievas mirė ir prisikėlė, kad būtume išganyti. Per Jėzų Kristų turime žinią iš Dievo, kad mūsų laukia kitas gyvenimas.
Mes turime labai akivaizdų pavyzdį, kaip pereiname iš vieno gyvenimo į kitą. Motinos įsčios yra savotiškas pasaulis kūdikiui. Gimdamas jis ateina į kitą pasaulį, gimimas jam atrodo kaip mirtis ano jo pasaulio. Tačiau jis ateina į daug didesnį, šviesesnį pasaulį. Įsivaizduokime, kad esame to didelio ir gražaus pasaulio įsčiose, o mūsų laukia perėjimas – mirtis – į amžinybę, dar nuostabesnį pasaulį.
– Velykos turėtų suteikti ne momentinį, o egzistencinį džiaugsmą, tiesa?
– Taip, būtent. Koks skirtumas tarp tikinčio ir netikinčio žmogaus? Tikintis žmogus turi šitą gyvenimą ir amžinojo gyvenimo perspektyvą. Dėl to jis yra ramesnis, nesiblaško, jam pakanka to, ką turi. Jis žino, kad viskas yra laikina, palyginti su tuo, kas jo laukia. Netikintis nori visko čia ir dabar, daug, iš karto. Jis nori suspėti, patirti ir kartais moka už tai didelę kainą. Jis galvoja, kad viskas pasibaigs su mirtimi. Tad įsivaizduoja, jog gyvenimą turi kabinti šaukštais – kaip rusai ikrus.
Toks žmogus neramus, skubantis, nedėmesingas. Jis bijo, kad tą akimirką susikoncentravęs į vieną dalyką nebespės aprėpti kitų jam svarbių. Jam atrodo, kad laikas byra tarsi smėlis tarp pirštų. Jam sunku gyventi. Krikščionio pamatas yra ramybė, ne abejingumas. Jo nedrasko vidiniai prieštaravimai.
– Ar tai, kad pas mus daug sumaišties, skubėjimo, lenktyniavimo, materialinės naudos siekimo, rodo, jog daug žmonių yra netikintys?
– Nutolome nuo tikėjimo esmės. Esame kultūriniai krikščionys. Mūsų krikščioniškumas pasireiškia kiaušinių marginimu, verbomis. Bet išėjus iš bažnyčios kasdienybėje nėra tikėjimo.
Šiomis dienomis tikintieji apmąsto Jėzaus kančios prasmę. Kančią jis priėmė natūraliai, bet mes jos nenorime, bijome. Kokia yra mūsų, žmonių, kančios prasmė? O gal ji Dievo bausmė?
Kančios klausimas ateina, kai matome savo artimąjį sunkiai sergant ar patys gulime ligos patale, kai mums skauda sielą dėl netekties, neteisybės. Tada visai kitaip sudėliojame prioritetus.
Klausiame savęs, kas yra šalia manęs, ar aš būdamas sveikas, stiprus, laimingas investavau į žmones savo meilę? Ar jie bus šalia, kai man bus sunku, ar ateis tik tada, kai aš jiems galiu duoti, būti naudingas? Svarbu santykis su kančia. Kančia padeda žmogui kūnu ir siela patirti savo ribotumą, apsivalyti, liautis plaukti pasroviui, atsirinkti, kas svarbiausia.
Kai pasižiūri, kas darosi politikos, ekonomikos pasaulyje, akivaizdu, jog žmogus jaučiasi visagalis. Deja, labai klysta. Konfliktai kyla žmogaus viduje, paskui išsiveržia į išorę. Todėl žmonės žudo vieni kitus, todėl yra Ukraina, Sirija ir t. t.
Kas yra geras ir laimingas gyvenimas? Kiek žmonių, tiek atsakymų, nes laimė labai sąlygiška. Ar nejuokingai atrodo, kai mes pabudę ryte sukame galvą, ką šiandien valgysime, nes visoks maistas pabodęs, o tuo metu kitoje šalyje žmonės apskritai nežino, ar turės ką valgyti.
Karo zonoje laimė yra pabusti gyvam ir matyti gyvus savo artimuosius. Kitiems – išvažiuoti atostogų į Havajus. Velykų slėpinys leidžia mums prisilieti prie tikrojo žmogiškumo esmės. Dievas, tapęs žmogumi, mums davė didelę dovaną tai suprasti.
– Verbų sekmadienį prasidėjo Didžioji savaitė. Pačios svarbiausios šios savaitės dienos Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Velykų naktis. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja savaite?
– Mes ją dar vadiname Kančios savaite. Ji atveria didžiuosius tikėjimo slėpinius. Vaizdžiai kalbant, kančios savaitė yra tarsi finišo tiesioji. Per ją daug intensyviau išgyvename tuos slėpinius, labiau į juos susitelkiame. Ketvirtadienį Kristus su apaštalais valgo paskutinę vakarienę, Penktadienį jis miršta ant kryžiaus, palaidojamas, o po saulės laidos, naktį iš šeštadienio į sekmadienį, jis prisikelia. Užtat yra velyknakčio mišios. Tai svarbiausios mišios visame liturginiame kalendoriuje.
Velykų nakties pamaldose suartėja materialusis, mums pažįstamas kosmosas ir dvasinis pasaulis, vyksta dieviški mainai. Tai, kas žmogiška, tampa dieviška, o dieviška tampa žmogiška. Ugnis, vanduo, pražūtingos stichijos, tampa išganingomis. Ugnis – šilumos, šviesos skleidėja. Vanduo – nuodėmių plovėju. Anksčiau krikščionys bažnyčiose melsdavosi nuo saulės laidos iki saulės patekėjimo. Patekėjimas simbolizuoja Kristaus prisikėlimą. Mes į bažnyčias ateiname Velykų rytą ir sakome, kad Jėzus prisikėlė Velykų rytą. Iš tiesų jis prisikėlė per Velyknaktį, o sekmadienio rytą mes džiaugiamės prisikėlusiu Jėzumi.
Lietuvių katalikiškoje tradicijoje Velykų rytas, procesija, varpai yra svarbiausi šventės akcentai. Mes, dvasininkai, žinantys Velyknakčio prasmę, bandome žmonėms paaiškinti, kad svarbiausia yra išgyventi tikėjimo slėpinius, dalyvauti jų išgyvenimo procese. O procesija turėtų būti ne šiaip ėjimas apie bažnyčią, ji turėtų būti džiaugsmo procesija, kai krikščionių bendruomenė sekmadienio rytą eina miestelio ar miesto gatvėmis džiaugdamasi visa esybe, kad Kristus prisikėlė.
– Velykų simbolis Lietuvoje yra kiaušinis, bet išganymą simbolizuoja avinėlis.
– Kiaušinis mums yra gyvybės simbolis, tamsos pakeitimas šviesa. Velykų avinėlis yra biblinis motyvas. Jis sugrąžina mus į Dievo išrinktosios tautos kelionę, byloja apie norą išvesti ją iš Egipto nelaisvės. Faraonas nenorėjo išleisti izraelitų. Visi Egipto pirmagimiai – ir gyvūnai, ir žmonės – buvo pasmerkti mirčiai. Dievas savo tautą įspėjo durų staktas paženklinti avinėlio krauju – tada jų namus aplenks mirties angelas, pasiimantis pirmagimių gyvybes. Avinėlis yra Mesijo, gelbėtojo simbolis.
– Kodėl ne visi prie Velykų stalo jaučia džiaugsmą, nors atrodo, kad viskas gerai – artimieji šalia, puikios vaišės?
– Velykų džiaugsmo nepatiria tie, kurie joms nesiruošė. Be gavėnios, Didžiosios savaitės neįmanoma švęsti Velykų. Joms reikia ruoštis dvasia ir kūnu. Tai kupinas prasmės laikas. Jeigu jį praleidi bežiūrėdamas virškinimą gerinančių vaistų reklamą ir bėgiodamas po parduotuves, atėjus Velykoms džiaugsmo neišgyvensi.
– Kaip vienišiems žmonėms numaldyti per šventes paaštrėjantį sielos skausmą?
– Daug žmonių per šventes išgyvena depresiją, vienatvę. Ne visi emigrantai turi galimybę su šeimomis grįžti švęsti Velykų pas tėvus. Vienatvės jausmas nekankins, jei tinkamai išgyvensime gavėnią, dalyvausime Didžiojoje savaitėje. Dalyvavimas mišiose leidžia patirti tikėjimo bendrystę. Kai maldoje minime artimuosius, ryšys su jais daug artimesnis, tikresnis nei fizinis ar bendravimas per skaipą. Svarbu nepasiduoti negatyvumui, nebumbėti, nekaltinti, o ypač svarbu nepradėti savęs gailėti. Juk norisi šalintis tokio žmogaus, kuris nesidžiaugia kito buvimu, o nuolat skundžiasi, priekaištauja.
– Kaip Jūs švęsite Velykas?
– Man pats darbymetis (juokiasi). Sutarėme su tėvais, kad Velyknaktį jie pas mane atvyks, kartu pabūsime, pasimelsime. Sekmadienį po trijų procesijų planuoju nuvažiuoti pas artimuosius, bet trumpam. Paskui norėsiu pabūti vienas, su savimi.
– Sekmadieniais per garsiakalbį transliuojate Mišias. Kodėl tai darote?
– Jaučiuosi atsakingas už visas sielas – einančias ir neinančias į bažnyčią, krikštytas ir nekrikštytas. Apie 90 proc. parapijiečių krikštyti, bet jų nėra bažnyčioje. Transliuojamos mišios jiems yra priminimas, jog laikas būti kartu su krikščionių bendruomene prie Viešpaties stalo. Kad jie yra laukiami.
Kalbėjosi Inga SMALSKIENĖ
