Sekmadienį per visą Lietuvą bažnyčiose skambėsiantys varpai paskelbs: sveiki sulaukę šv. Velykų. Laiko, kai kartu su bundančia gamta atgimsta tikėjimas, jog visa, kas bloga, liko praeityje, o ateityje – šviesūs lūkesčiai. Velykų stebuklo laukia visi: vadovai, verslininkai, menininkai, paprasti žmonės.
Mero Velykos pas tėtį
Jau greitai kadenciją pradėsiantį merą Rytį Račkauską per Velykas kelias veda Berčiūnų link – į Smiltynės kaimą, kur Lėvens pakrantėje stūkso 79-uosius skaičiuojančio tėvelio sodyba.
„Tą dieną stengiamės iš visų pasviečių susirinkti pas tėvuką. Visi kartu aplankome Berčiūnų bažnytėlę“, – metai iš metų besitęsiančių tradicijų laikosi R. Račkausko šeima.
Tiesa, šįmet, anot mero, Velykoms veikiausiai nespės grįžti Olandijoje dirbantis jaunylis sūnus. Ilgą laiką Račkauskų visos šventės buvo vyriškos, paženklintos ne prisikėlimo džiaugsmo, o liūdesio ir gėlos. Kai prieš penketą metų į Amžinybę išėjo ir mero mama, ir žmona, prie Velykų stalo sėsdavosi keturi trijų kartų vyrai: R. Račkausko abu sūnūs ir tėvukas.
Meras viliasi, jog šeimai viena paskui kitą kritusios negandos – jau praeitas etapas. O ir draugija prie šventinio stalo, kaip R. Račkauskas juokauja, nebeprimins karinio dalinio – bendryste su jais džiaugsis ir merui artimas žmogus.
Galbūt ir margučiai vėl virs meniškais dirbiniais. Tokiais, kokius mėgdavo kurti mero tėvukas.
„O, mano tėvukas tikras menininkas! Vašku išmargindavo nuostabius margučius“, – tėvelio talentą giria R. Račkauskas.
Tiesa, nors jam pačiam visada paklusdavo teptukas ir pieštukas, su tėvu nė nebandė varžytis dėl gražiausiai išmarginto Velykų kiaušinio. Meras ginasi kadaise tik pažaidęs vašku. Bet juk ne margučių ornamentų dailumas ir ne šventinio stalo gausumas kuria Velykų stebuklą.
„Man, tikinčiam žmogui, Velykos yra šventė, kai atgimsta tikėjimas ir viltis, kai dalijiesi bendryste su artimaisiais. Tegul kaip pavasaris už lango į kiekvieno širdį ateina atgimimas“, – linki meras.
Sūnaus pamoka mamai
Aktorei Violetai Mičiulienei šįmet Velykos bus kitokios nei įprasta. Pirmą kartą tokią dieną ji praleis ne su šeima, o televizijoje – „Chorų karų“ filmavime.
„Šventėms namuose liks tik katinas. Vyresnėlis sūnus Anglijoje, jaunylis išvažiuoja pas mergaitės tėvus. Taip jau išėjo, kad nykios tos mūsų Velykos šiais metais“, – apgailestauja V. Mičiulienė.
Tradiciškai per Velykas aktorė su vaikais važiuoja pas senelį – Panevėžyje gyvenantį Violetos tėtį, kovą atšventusį 80-metį. Tik šiais metais ji apgailestauja per darbų laviną pas tėtį neturėjusi laiko užsukti nei per Velykas, nei per Kalėdas.
„Pažadėjau atvažiuoti per vaikų Velykėles. Sakau, tėti, juk sulaukei tokio amžiaus, kai vaikų Velykėlės tau nebesvetimos, o ir aš esu tavo vaikas. Tėtis sutiko“, – išeitį rado dukra.
Humoristė pamena kartą gyvenime bandžiusi „išsisukti“ nuo Velykų, bet iš vyresnėlio sūnaus Jokūbo sulaukusi tokio moralo, kad iki šiol negalinti pamiršti. Kai Jokūbas dar studijavo, Velykų išvakarėse vėlai vakare grįžęs namo rado laukiančią mamą, bet – jokios šventinės dvasios, nė vieno margučio.
„Tuomet buvo labai įtemptas darbingas laikotarpis. Man gyvenime ir taip užtenka tų vaivorykštės spalvų, to vargo vargelio, ar dar ir kiaušinius marginti privalau?“ – sūnui teisinosi Violeta.
Nepaisant nuovargio, Velykos į namus atėjo. Sūnus pusę nakties lakstė pas draugus, ieškojo kiaušinių, dažų margučiams, tamsoje pasišviesdamas prožektoriumi raškė, skynė įvairiausias žoleles ir privertė mamą vidury nakties stoti prie viryklės marginti kiaušinių.
„Dažome, o jis vis aiškina: kad ir kaip būtum pavargęs, kad ir ką darytum, visai nesvarbu, kad ant stalo būtų kiaušinių, svarbiausia, kad būtume kartu“, – Velykas įsimintiniausiomis Violetai pavertė atžalos pamoka.
O šįmet V. Mičiulienė į televiziją išsiruoš su pintine įvairiausio dydžio margučių. Prieš Velykas aktorė dovanų gavo krepšelį su ančių, žąsų, vištų kiaušiniais – nuo visai mažyčių iki delno dydžio milžinų.
V. Mičiulienė – talentinga margintoja. Likus savaitei iki Velykų į rankas paimdavo seną skalpelį, dažytą kiaušinį ir kurdavo stebuklus – skutinėdavo kiškius, rožes, bažnyčias.
Dabar, sako, skalpelis padėtas į stalčių. Aktorė juokiasi, kad skutinėti margučius liovėsi, kai pasijuto tarsi didelis vaikas – egoistas, kuris niekam nenorėdavo atiduoti gražiųjų savo meno kūrinių.
„Toks keistas jausmas apimdavo: aš tiek daug įdėjau darbo, margutis toks gražus, visi džiaugiasi, o atiduoti niekaip ranka nekyla. Nors žinau, kad greitai suges ir grožis virs puvėsiu, dovanojant vis tiek širdį skaudėdavo, todėl ir lioviausi skutinėti“, – atvirauja V. Mičiulienė.
Vis dėlto per kiekvienas Velykas Violetos namus papuošia bent pora jos skutinėtų margučių. Šįmet – ne išimtis. Anot aktorės, skalpelį į rankas paimanti, kad neprarastų įgūdžių – ką gali žinoti, gal egoistas vaikas kada nors išaugs?
Pastarąją savaitę V. Mičiulienė gyveno marginimo rūpesčiais – prisipirko įvairiausių dažų, prisirinko žolynų ir triūsė dažydama dovanų gautus kiaušinius. Bene įdomiausio margininimo būdo paslaptį jai išdavusi močiutė. Velykų išvakarėse aktorė nudažo keletą kiaušinių tamsiai ruda spalva ir nuvežusi į mišką pakasa skruzdėlyne. O kitą rytą randa tikrą lobį. Per naktį skruzdėlytės sukuria nepakartojamus margučius – kiaušinių lukštus išvagoja susiraizgiusiais takeliais.
„Skruzdėlyčių margučiai tokie įdomūs, keisti ir kvepiantys gamta“, – miško pagalbininkėmis džiaugiasi V. Mičiulienė.
Nors aktorė tvirtina skutinėto grožio pašykštinti dovanoti, daugelis ją vis tiek jau įsidėmėjo kaip geraširdę, dosnią Velykų bobutę. Kasmet Violeta nudažo bent 40–60 kiaušinių ir tokią gausybę išdalina sutiktiesiems: pasveikina pakelėje budinčius policininkus, užsukusi į degalinę operatoriams dovanoja po margutį, pradžiugina kasininkę prekybos centre – kad tas mažas gražiausios pavasario šventės stebuklas išskleistų kuo daugiau šypsenų.
„Velykinis margutis yra pats tikriausias vilties simbolis. Visi apie kiaušinį žinome paprastą tiesą: kai prakerti ledą, randi sidabrą, o prakirtęs sidabrą – auksą. Svarbiausia niekada gyvenime nesustoti: kalti ir kalti ledą ir turėti viltį, kad tikrai kada nors giliai rasi svajonių išsipildymą – savąjį auksą“, – visiems nenustoti vilties linki V. Mičiulienė.
Kiaušinių marginimas – vyrų darbas
Pastaruoju metu dažnai Panevėžyje sutinkami Vilniuje gyvenantys aktoriai, teatro pedagogai Vytautas ir Velta Anužiai per Velykas džiaugsis abiejų sūnų artumu. Iš Londono į tėvų namus sugrįš neurochirurgu dirbantis 33-ejų Andrius, jaukiai įsitaisys už brolį dešimčia metų jaunesnis teisininkas Matas.
„Mūsų šeimoje reta, kad taip visi susitiktume. Bet per Kalėdas ir Velykas būtinai susirenkame“, – sako V. Anužis.
Aktorių šeimos Velykų tradicija – po pamaldų bažnyčioje, po šventinių pusryčių visiems išeiti į gamtą. Kol Anužiai gyveno Klaipėdoje, Velykų sekmadienį aktorius su atžalomis buvo galima sutikti vaikštinėjančius pajūriu ar besimėgaujančius Palangos parko ramybe. Prieš ketvertą metų tapę vilniečiais Anužiai Velykų dieną traukia į Verkių parką ar Trakus.
„Dalijamės, kas nuo Kalėdų iki Velykų kiekvienam nutiko, kurį kokie rūpesčiai užspaudė, kokie džiaugsmai aplankė. Tai taip paprasta, bet kartu ir stebuklinga“, – retais pasibuvimais drauge džiaugiasi V. Anužis.
Velykų pramogos aktorių šeimoje prasideda jau šeštadienį, kai Vytautas su abiem sūnumis okupuoja virtuvę. Anužių šeimoje kiaušinius dažo, margina tik vyrai. Ir tik ekologiškomis priemonėmis – svogūnų lukštais.
„Mamai neleidžiame nė prisiliesti, dar ne taip nudažys“, – juokiasi V. Anužis.
Anot jo, Veltai tenka didžiausia atsakomybė – pabūti arbitre ir išrinkti gražiausią margutį.
Velykų išvakarėse Anužių vyrai pasižada: šiemt tai jau tikrai dažys mažiau kiaušinių. Vytautas juokiasi, kad mažiau dar niekada nepavyko, nebent daugiau. Velykų rytą stalą puošia bent 20 margučių. Atrodytų, gal ir nedaug, jei ne viena smulkmena – Anužių šeimoje nėra nė vieno, kas mėgtų virtus kiaušinius.
„Bėda ta, kad tėvų, senelių įdiegta, jog maisto niekada negalima išmesti, o juo labiau Velykų kiaušinio. Taip pasielgus kitąmet gali tekti likti ir su visai tuščiu stalu. Taigi niekur nedingsi, tenka tuos visus margučius suvalgyti“, – juokiasi V. Anužis.
Nors šeimoje nėra mažų vaikų, Anužiai Velykų dieną pramogauja kaip vaikystėje – net tik prie stalo daužia margučius rinkdami stipriausią, bet dargi surengia ridenimo varžybas. Išsitraukę metus buvusį nereikalingą lovelį pasileidžia ridenti margučius kaip vaikystėje gimtajame Panevėžyje, Senamiesčio g., senelių sode, kur Velykų dieną į svečius suvažiuodavo visa giminė.
Džiugina bundanti gamta
SEB banko Panevėžio filialo vadovo Redo Valaičio šeima Velykas sutiks mėgaudamiesi atostogomis saulėtojoje Ispanijoje.
„Tiesą pasakius, nežinau, kokios ten Velykų šventės tradicijos“, – įspūdžių laukia R. Valaitis.
Keturias atžalas – 3, 5, 13 ir 15-os metų auginančioje Valaičių šeimoje Velykos – ypač smagi šventė. Linksmybės prasideda dar išvakarėse, kai mama su mažaisiais virtuvėje imasi marginti kiaušinius. Į pintinėlę gula margučiai, nuspalvinti svogūnų lukštais, dekoruoti vaško ornamentais ar tiesiog papuošti smagiais lipdukais.
„Labai linksmas užsiėmimas ir ruoštis šventei, ir ją švęsti – ridenti, daužyti margučius. 
Vaikams tai neabejotinai didžiausia šventė, o mums stabtelėjimas, leidžiantis pamatyti stebuklą – pabundančią gamtą“, – sako R. Valaitis.
Gražiausia pavasario šventė Valaičių atžaloms neįsivaizduojama be smagiausios atrakcijos – Velykės paliktų dovanų paieškos. Nors gerąja dovanų močiute tiki jau tik mažieji, Velykės apsilankymu ne ką mažiau džiaugiasi ir vyresnėliai.
„Tik pas tėvelius Velykė kažkodėl nebeateina“, – juokiasi R. Valaitis.
Mintyse keikia rungtynių organizatorius
Nors Šv. Velykos – neabejotinai gražiausia pavasario šventė ir puiki proga susirinkti visai šeimai, tačiau ne visi ir ne kasmet džiaugiasi tokia galimybe. Neretai sporto atstovai priversti Velykas sutikti treniruočių stovyklose ar netgi varžybose.
Žinomam šalies futbolo specialistui, „Panevėžio“ klubo komandos vyriausiajam treneriui Virginijui Liubšiui per ilgus sportinio gyvenimo metus daug kartų Velykas teko švęsti ne namie.
„Jaunystėje reikėjo ir žaisti, vėliau ir vadovauti šalies jaunimo iki 21-erių metų rinktinei žaidžiant tarptautines rungtynes. Aišku, keista, bet nieko nepadarysi. Velykų šventinė dvasia sekmadienį vis tiek širdyje juntama, tačiau mintys sukdavosi apie būsimas rungtynes. Norėdavosi keikti tuos, kurie sugalvojo per Velykas į rungtynių tvarkaraštį įterpti futbolo mačą. Bet susitaikai, jog toks darbas ir nieko nepakeisi. Pavydėdavau tiems, kurie švenčia su šeima, su draugais. Šiemet Velykų nuotaika priklausys ir nuo šeštadienio I lygos rungtynių su Telšių „Džiugu“. Planuoju Velykas ramiai sutikti su šeima, mums tai tikra šventė“, – kalbėjo V. Liubšys.
Paklaustas, ar pats imasi iniciatyvos marginti kiaušinius, V. Liubšys šyptelėjo: „Prisipažinsiu atvirai, tikrai nemoku dažyti kiaušinių, šią misiją palieku žmonai.“
Švęs Kroatijoje, bet su lietuviškais margučiais
Lietuvos dviračių treko meistrė, panevėžietė Simona Krupeckaitė dažniausiai Velykas sutinka ne namie, ne Panevėžyje, o toli nuo Lietuvos.
„Visas pavasaris dviračių sporte prabėga treniruotėse, pasiruošimo stovyklose užsienyje arba varžybose. Šie metai ne išimtis, su visa šeima, kartu ir su sūneliu Maksimilianu, keliausime į Kroatiją. Velykas sutiksime užsienyje. Tačiau mama jau spėjo nudažyti kiaušinius ir į treniruočių stovyklą keliausime su margučiais. Velykas švęsime visi kartu su lietuviškais kiaušiniais Kroatijoje. Iškeliauja ne tik sūnus, vyras Dmitrijus Leopoldas, bet ir mano mama bei nekukli Lietuvos sportininkų delegacija“, – sakė S. Krupeckaitė.
Šventinį sekmadienį lieka laiko ir pasitreniruoti, ir visiems prisėsti prie velykinio stalo, susidaužus suvalgyti vieną kitą margutį.
„Per Velykas mėgstu suvalgyti keletą kiaušinių, būtinai pasivaišinu, gražias šventes reikia švęsti. Šiemet dažyti kiaušinių neteko, tačiau jei lieka laiko, mėgstu juos marginti pati. Dažniausiai tą darau su svogūnų lukštais, šiek tiek įdedu dažų, be to, naudoju kruopas, ryžius. Kai turėdavome laiko, dažydavome ir vašku“, – apie pasiruošimą gražiausiai pavasario šventei pasakojo S. Krupeckaitė.
„Dima (Dmitrijus Leopoldas, – red. pastaba) yra stačiatikis. Man atrodo, kad jų Velykų data neretai sutampa su katalikų Velykomis. Dabar bijau sumeluoti, reikėtų pažiūrėti atidžiau į religinį kalendorių, neteko kalbėti su Dima apie šių metų Velykų šventimą“, – kalbėjo S. Krupeckaitė. Anot jos, paprastai Velykų dukart – katalikų ir stačiatikių – šeima nešvenčia.
Artimiausi S. Krupeckaitės startai – gegužės 16–17 dienomis Vokietijoje, Kotbuso mieste. Tačiau į Lietuvą grįžti sportininkė neskubės, nes iškart po kelių dienų dalyvaus keturių etapų varžybose, kurių finalas vyks gegužės 24-ąją Dudenhofo mieste.
Plaukikai džiaugiasi kalendoriumi
Tačiau ne visos sporto šakos tokios negailestingos. Metų panevėžietė, plaukimo trenerė Ina Paipelienė skųstis neparankiais pasirengimo planais ir su Velykomis sutampančiu varžybų kalendoriumi negalėtų.
„Per visą gyvenimą nepasitaikė tokių atvejų, kad tektų Velykas sutikti ne namie. Tiesa, tik vieną kartą per šią šventę turėjome pasiruošimo stovyklą Latvijoje. Tai buvo seniai, tarybiniais laikais.
O šiaip paprastai Velykas praleidžiame namie. Net nežinau, varžybų organizatoriai atsižvelgia į šią datą. Patys, planuodami stovyklas užsienyje, taip pat nepamirštame Velykų“, – teigė viena Lietuvos plaukimo rinktinės trenerių.
„Mėgstu pati dažyti kiaušinius ir tą darau kasmet, tik nežinau, kaip šiemet išeis. Greičiausiai teks dirbti Alytuje iki šeštadienio vakaro, čia vyks Dano Rapšio papildomos treniruotės. Sportininkas dėl ligos buvo trumpam iškritęs iš rikiuotės, tad teks paplušėti kartu iki Velykų“, – kalbėjo plaukimo specialistė.
„Kiaušinius dažys mano mama. Per Velykas ir kitas didžiąsias metų šventes visa mūsų šeima susirenka pas mamą, dalijamės margučiais, varžomės juos ridendami. Jei už lango gražus oras, kartais važiuojame į sodą. Šiemet, atrodo, dar per anksti švęsti Velykas lauke“, – apie šeimos tradicijas pasakojo I. Paipelienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Linas JOCIUS
