Psichologai sako, kad dažnai mes patys nesąmoningai prisikviečiame ligas, o paskui bergždžiai stengiamės jų atsikratyti vaistais, užuot įkalbėję pasitraukti.
Ką iš tiesų reikėtų daryti tokiais atvejais, sako specialistai, tai pirmiausia suvokti savo sveikatos būklę ir pripažinti ligą. O tada prisiimti atsakomybę už jos atsiradimą savo gyvenime. Bet ir tai, anot medicinos psichologų, būtų tik pradžia.
Trys šeimos dėsniai
Teigiama, kad bet kokia liga – suaugusiojo ar vaiko, – pirmiausia byloja apie tai, jog ne viskas gerai jų šeimos sistemai. Kad pažeisti dėsniai, apibrėžti vokiečių gydytojo ir vieno gerbiamiausių nūdienos psichologų, šeimos terapeutų Berto Helingerio, šeimos konsteliacijos (šeimos sisteminio išdėstymo) metodo kūrėjo.
Štai kokia šių dėsnių esmė.
Visumos dėsnis. Kiekvienas šeimos sistemos narys užima joje garbingą vietą, tačiau pagal tam tikrą hierarchiją. Niekas negali būti užmirštas ar smerkiamas – nei buvę sutuoktiniai, nei priklausomybių turintys asmenys (pavyzdžiui, alkoholikai), nei nusikaltėliai (įskaitant ir žudikus), nei įvaikių biologiniai tėvai, nei nutraukus nėštumą pražuvę kūdikiai. Nesilaikant šio dėsnio, labiausiai, anot daktaro B. Helingerio, kenčia silpniausieji šeimos sistemos nariai – vaikai. Jie priversti gyventi svetimą gyvenimą ir nešti svetimų ligų naštą – jei tiksliau, tų žmonių, apie kuriuos šeimoje stengiamasi nekalbėti ir nė neprisiminti.
Hierarchijos dėsnis. Vaikai, kaip vėliau prisijungusieji prie šeimos sistemos, negali užimti aukštesnės pozicijos šeimos hierarchijoje nei tėvai. Pavyzdžiui, sūnus jokiu būdu negali tapti savo motinai tėvu ir auklėtoju ar užimti simbolinę sutuoktinio vietą, nes tokiu atveju jo laukia ligos, energinis išsekimas ir ankstyva mirtis. Kaip tvirtina B. Helingeris, remdamasis savo dvidešimties metų gydytojo praktika, hierarchijos dėsnio ignoravimas gresia autoimuninėmis ligomis ir alergijomis.
Mainų dėsnis. Vaikų ir tėvų santykiuose tėvai duoda, vaikai – ima. Niekaip kitaip būti negali. Tarp partnerių mainai turi būti lygiaverčiai. Pažeidus šį dėsnį, šeimos nariams gresia su medžiagų apykaita susijusios ligos.
Medicinos psichologų įsitikinimu, šeimos sistemos dėsnių ignoravimas sutrikdo harmoniją įvairiose gyvenimo sferose, taigi ir mūsų sveikata nėra nuo to apsaugota. Kol to nesuvoksime, negalėsime visiškai išsigydyti ligų – nuolat atkrisime arba vienus negalavimus keis kiti.
Kaip susitaikyti su savo liga
Pirmasis žingsnis išgijimo link – pripažinimas, jog ligą lėmė ne likimas, nelaimingai susiklosčiusios aplinkybės, bet kad patys prisikvietėte ją į savo gyvenimą.
Antrasis žingsnis, sako psichologai, – išsiaiškinti psichologines ir antrines negalavimo priežastis. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie nesąmoningai ieško priežasčių nors laikinai neiti į nekenčiamą darbą, arba trokšta žūtbūt išvengti susitikimo su jiems nemaloniais asmeninis. Tuomet juos ima kamuoti bėdos dėl kojų – pradedant artritu ir baigiant net lūžiais.
Tie, kas bijo atvirai išsakyti savo nuomonę, praranda balsą, kenčia gerklės skausmus. Dar vienas negalėjimo išsikalbėti požymis – dusinantis kosulys.
Vėmimą sukelia negalėjimas susitaikyti su kokia nors situacija. Žmogus, neleidęs sau išsiverkti tą akimirką, kai jo išgyvenamas sielvartas tapo nebepakeliamas, galiausiai susirgs sloga.
Taigi jei norite suvokti pirmines savo ligų priežastis, psichologai pataria užduoti sau šiuos klausimus ir atvirai bei sąžiningai sau patiems į juos atsakyti:
- Ko negaliu daryti susirgęs (-usi)? (Negaliu vaikščioti.)
- Ką galiu daryti susirgęs (-usi)? (Galiu gulėti.)
- Kodėl norėjau susirgti ir kokios naudos iš to tikėjausi? (Man seniai reikėjo poilsio, ir tik liga leidžia laikinai pamiršti sumaištį darbe, atgauti nors dalį jėgų.)
Kaip „kalbėtis“ su ūmia liga
Bet kokį ūmai užklupusį negalavimą galima gana greitai susilpninti ar net visiškai pašalinti vizualizacijos būdu. Kaip aiškina medicinos psichologai, nė vieni vaistai neprilygs šiam metodui nei poveikio greitumu, nei efektyvumu.
Ką gi konkrečiai reikia daryti?
1. Įsivaizduokite savo skausmą. Kokia jo spalva, forma, dydis, svoris, temperatūra, koks jis būtų palietus (kietas, minkštas ar it rūkas), iš kokios medžiagos jis sudarytas (metalo, stiklo, plastiko, molio, vatos, želės, dujų ar kitko)? Ar tai gyva būtybė, ar daiktas? Ar jis skleidžia kokį nors garsą? Kuo smulkesnis bus įsivaizduojamas atvaizdas, tuo geriau.
2. Sugalvokite, į ką jūsų skausmo atvaizdas galėtų būti panašus realiame gyvenime. Gal, pavyzdžiui, į akmenį, kunkuliuojančią kalnų upę, besiveržiantį ugnikalnį? Deginančią saulę? O gal daržovę ar vaisių? Lojantį šunį, karksintį varną?
3. Paklauskite to atvaizdo, kodėl jis jus aplankė, ko nori. Ir, jei įmanoma, duokite tai, ko jam reikia. Tarkime, jeigu jus kankina galvos skausmai, panašūs į pakaušyje dunksintį plaktuką, su kiekvienu smūgiu reikalaujantį „Pailsėk, pailsėk, pailsėk“, gali visiškai pakakti, jog jūs „išgirsite“ tą reikalavimą. Net jei tuo metu negalėsite sau leisti visaverčio poilsio, skausmas pasitrauks, nes gaus, ko norėjęs, – jūsų supratimą, dėl ko jis atėjo.
4. Susikaupkite ir perkelkite savo skausmo atvaizdą ten, kur jis galės duoti naudos. Ką tik minėtą plaktuką galima „padėti“ į įrankių dėžę ar „padovanoti“ remontą darantiems kaimynams. Psichologai tikina, jog tai irgi padeda nusiraminti, pradėti aiškiau mąstyti.
Kaip „kalbėtis“ su lėtine liga
Sergant lėtinėmis ligomis psichologai rekomenduoja kitokią metodiką.
1. Nupieškite savo skausmą – neskubėdami, kruopščiai, su kuo daugiau smulkmenų.
2. Pagalvokite, kokius jausmus ir asociacijas jums piešinys sukelia. Daugeliu atvejų pojūčiai būna negatyvūs: nuoskauda, pyktis, liūdesys, sutrikimas. Tačiau pasitaiko, anot specialistų, ir išimčių. Kartais sergantys žmonės savo pačių nuostabai suvokia, kad, žiūrėdami į savo ligos piešinį, pajunta ramybę ir net džiaugsmą. Taip, pavyzdžiui, neretai nutinka tiems, kas pakęsti negali savo darbo arba nuolat konfliktuoja su kolegomis. Susirgę šie žmonės su malonumu lieka namuose, liga jiems leidžia atgauti dvasinę pusiausvyrą ir nors dalelę jėgų, kurias kasdien kone iki dugno išsiurbia stresas.
Kai pagaliau aiškiai suvoksite, ką jaučiate, pasistenkite suprasti, iš kur atsirado šie jausmai, ir kokiose situacijose praeityje išgyvenote juos stipriausiai. Apsispręskite, ar tokie jausmai jums reikalingi ir dabartiniame gyvenime. Šiame vizualizacijos etape labai praverčia patyrusio psichologo pagalba.
3. Harmonizuokite savo ligos piešinį – pripieškite tai, ko jame galbūt trūksta, arba pataisykite taip, kad negalavimas virstų sveikata. Jūsų užduotis yra pasiekti, kad piešinys keltų išskirtinai pozityvias emocijas. Na, o jeigu piešinys nuo pat pradžių kėlė tik teigiamus pojūčius, pabandykite vieną iš jų pakeisti kitu: pavyzdžiui, džiaugsmą paversti ramybe.
Vaikui padės mama
Kovos su skausmu vizualizacijomis būdas yra veiksmingas ir tuomet, kai pagalbos reikia mažiems vaikams. Tik, sako medicinos psichologai, tokiu atveju vizualizaciją dėl suprantamų priežasčių turi atlikti vienas iš tėvų.
Pavyzdys: jūsų penkiamečiui suskaudo pilvuką – vaikas negali normaliai miegoti, blaškosi lovelėje. Įsivaizduokite jo skausmą, tarkime, kaip didžiulį arbūzą, ir „išimkite“ jį iš mažylio kūno. Paskui labai aiškiai įsivaizduokite, kur tą arbūzą dedate – išmetate per langą, šiukšliadėžėn, padedate ant stalo, nesvarbu. Ligoniukui turėtų iškart palengvėti.
Parengė Sandra MIŠKINIENĖ
