Menas – kičas, linksma – graudu, prabanga – skurdas. Mąstyti apie cirką itin linkstama priešpriešomis. Fotografė Monika Požerskytė patenka į užkulisius, kad patikrintų, kas teisus.
Ne didmiesčių kontūrai ir ne stabtelėti priverčiantys kraštovaizdžiai, o žmonės. Jie M. Požerskytei, žymaus fotomenininko Romualdo Požerskio dukteriai, visuomet atrodė vertesni fotoaparato spustelėjimo. Iš naujausių jos darbų žvelgia asmenybės ir jų kuriami personažai, ryškios kaukės ir natūraliomis emocijomis išrašytas veidas, į salę renkasi daug nepažįstamųjų, o užkulisiuose verda šeiminis gyvenimas. Akivaizdu, kad pasakojant apie šias nuotraukas kontrastų išvengti nepavyks.
Už ciklo „Post Circle“ (pavadinimu autorė pabrėžia, kad vienintelė jungtis tarp šių dienų cirko ir jo ištakų senovės Romoje tėra sąvoka circle, lotynų ir anglų kalbomis reiškianti „apskritimas“) užuomazgos taip pat slypi prieštaringas jausmas. Praėjusią žiemą M. Požerskytė su dukra nuvyko į pasirodymą Trakuose, po kurio abiejų įspūdžiai buvo gilūs, bet skirtingi. „Negalėčiau pasakyti, kad labai geri, – nutęsia pašnekovė. – Tiesiog stiprūs. Atmintyje išsisaugojo puošni apranga, pagrindinis cirko artistas ir jo amžius, šeiminis trupės darbas, šalta žiema Trakuose…“
Tai buvo pirmasis impulsas. Antrasis – lemiamas – įvyko akademinėje aplinkoje. Savo studentus vis paraginanti daugiau fotografuoti sau, Monika susivokė, kad pati senokai nedarė jokio asmeninio nekomercinio projekto. Apie tai susimąsčius atgijo matyto cirko vaizdai ir noras sužinoti, koks gyvenimas slypi už publikai rodomo paveikslo. „Galvojau nueisiu fotografuoti į artistų namus, bet… patekau į jų vagonėlius“, – M. Požerskytė prisimena nuostabą. Vieną cirko sezoną (jų per metus būna du: vasaros ir žiemos), penkis mėnesius, atlikėjai gyvena vagonėliuose šalia didžiosios palapinės, o jų vaikai lanko vietos mokyklas.
Monikos įamžinto „VIP cirko“ trupės iš Lietuvos, Estijos, Vokietijos nariai po pasirodymo nusivalydavo makiažą, nusivilkdavo blizgius apdarus, apžiūrėdavo, pamaitindavo gyvūnus ir čia pat, prie pagrindinės palapinės, pavargę, bet laimingi eidavo ilsėtis. Dažnai cirko palapinė iškyla atvirose laukymėse, kur nors prie didžiųjų prekybos centrų.
„Anksčiau maniau, kad po pasirodymo jie išvažiuoja namo. Paaiškėjo, kad neišvažiuoja, o lieka tuose laukuose su savo ruoniais ir arkliais.“ Taip, cirkas paženklintas archajiškumo. Klajokliškas gyvenimas susiklostė istoriškai, artistai to nesibodi ir šiandien. Pavyzdžiui, vokiečių šeima, grįžusi iš gastrolių į savo šalį, dažniausiai net nepersikelia gyventi į namą, o lieka nakvoti kieme pastatytame vagonėlyje. Užtrukti vos keletą dienų namie, vėl leistis į keliones ir rengti pasirodymus verčia brangus augintinių – jūrų liūtų – išlaikymas. Kiekvienam jų reikia šviežios žuvies už 50 eurų per dieną.
M. Požerskytė atkreipia dėmesį, kad anksčiau cirkas formaliai buvo įvardijamas kaip meno rūšis, kurią rėmė kultūros ministerijos. Dabar padėtis pasikeitė. Vokietijoje, kur yra per 30 trupių, neseniai nuspręsta cirko menu nebevadinti. Nors ir nebefinansuojamas valstybinių fondų, tad savarankiškesnis, cirkas turi atitikti devynias galybes Europos Sąjungos reikalavimų. Artistai fotografei rodė lynus, patvirtintus ES, reikalingus antspaudus ir dokumentus. Vidiniame cirko „reglamente“ seniai nusistovėjo šou programos eiliškumas: po įtemptų akrobatų pasirodymų į areną išdums kvailiojantys klounai, tuomet vyks pasirodymai su gyvūnais. Pastarasis klasikinio cirko šou elementas vis dar kelia nesutarimų. Vokiečių trupė menininkei pasakojo, kaip prieš spektaklį Rygoje prie didžiosios palapinės stovėjo keli pasipiktinę žmonės, iškėlę pasirodymus su gyvūnais smerkiančius plakatus. Vokietijoje gyvūnų teisių aktyvistų išsirikiuoja dešimtimis. „Cirko žmonės savo gyvūnus labai myli, – nesuabejoja M. Požerskytė. – Tu jiems neįrodysi, kad rengti pasirodymus su jais yra blogai. Gyvūnai užauginami nuo mažens. Man, pavyzdžiui, pasakojo, kaip namuose išaugino ruonius.“
Fotografė privengia išsakyti asmeninę poziciją ne tik dėl gyvūnų, bet ir dėl pačių šou, jų estetikos. „Aš apie pasirodymus nesakau savo nuomonės ir neturėčiau jos sakyti. Man įdomiausi žmonės ir jų gyvenimas užkulisiuose“, – trumpai argumentuoja. Dokumentiškose fotografijose Monika taip pat neprikiša savo laikysenos, nors, peržiūrėjus kelias dešimtis darbų, vis dėlto nelieka abejonių dėl autorės empatijos ir pagarbos artistams.
Ar sunku buvo įsiprašyti ir fiksuoti žiūrovams nematomą cirko pusę? „Apskritai šiais laikais fotografuoti reportažą sudėtingiau, – bendresnių priežasčių ieško menininkė. – Žmonės pasikeitė, tapo atsargesni. Atsirado daugiau teisinių apribojimų. Gatvės fotografijos smarkiai sumažėjo.“ Nors pratintis prie fotokameros palydos nebuvo lengva ir cirko artistams, galiausiai M. Požerskytei pavyko pelnyti jų pasitikėjimą: fotografijose veidai neatrodo suglumę ar nepatenkinti. „Jie apskritai yra laimingi žmonės! – tvirtina menininkė. – Tai mes turime gyvenimo būdo standartus, pagal kuriuos matuojame gyvenimo kokybę. Jie turi kitokius. Ir nors gyvena vargingiau, laimės tarp jų daugiau.“
Cirko pasaulyje daugiau ir prietarų. Po penkių šešių valandų fotografavimo Monikai linksmai ištarus: „Na, darome paskutinį kadrą“, artistai ją visuomet pataisydavo: „Niekuomet nesakome žodžio „paskutinis“.
