Organizatorių nuotr. Medaliai. P. Gūra ir E. Satkevičiūtė ne tik kartu mišrių dvejetų turnyre iškovojo trečiąją vietą, tačiau bronza pasidabino ir asmeninėse jaunimo šalies pirmenybių varžybose.
Šalies jaunimo iki 21 metų stalo teniso asmeninėse pirmenybėse Joniškyje Panevėžiui negalėjo atstovauti viena šalies lyderių Ingrida Preidžiūtė, tačiau mūsų miesto stalo tenisininkai negrįžo namo tuščiomis.
Linas JOCIUS
Joniškyje varžėsi stipriausias šalies merginų ir vaikinų šešioliktukas, kurie dėl Lietuvos jaunimo čempionų vardų varžėsi tiek asmeninėje įskaitoje, tiek dvejetų varžybose.
Panevėžiečiai šį kartą žaidė be vienos pirmenybių favoričių – Ingridos Preidžiūtės, kuri čempionato metu buvo išvykusi į varžybas Vokietijoje.
Bronzos medalį iškovojo Erika Satkevičiūtė. Pusfinalyje ji 1:4 nusileido šiaulietei Vanesai Ražinskytei, o žaisdama „mažajame“ finale mergina 3:0 įveikė kaunietę Jogailę Rudzinskaitę. Dar vieną bronzos medalį Erika iškovojo mišrių dvejetų turnyre kartu su Pauliumi Gūra. 19-kos vaikinas asmeninėse varžybose taip pat liko trečias.
Šiuo metu Vilniuje teisės mokslus kremtantis 19-metis studentas pasidalino mintimis apie pasibaigusias Lietuvos stalo teniso jaunimo iki 21 metų asmenines pirmenybes bei apie visą šį sėkmingą sezoną.
– Kaip pats vertini savo pasirodymą, ar likai patenkintas šalies jaunimo čempionate iškovotu bronzos medaliu?
– Gana kritiškai žvelgiu į savo pasirodymą, toks jau esu. Sau kėliau tik aukščiausius tikslus, jei būčiau tapęs šalies jaunimo čempionu, nebūtų jokia sensacija. Labiau keista tai, kad užėmiau trečiąją vietą.
Liko truputį nusivylimo kartėlio, prieš čempionatą įdėjau daug darbo, siekiau aukštesnių tikslų, tad bronzos medalis iš dalies kompensavo mano pasiruošimo pirmenybėms pastangas.
Kitą vertus, tai yra sportas, nieko negaliu kaltinti, tik pats save. Bet visą laiką norisi tik geriau ir daugiau. Vadinasi, bandysime kitą kartą.
– Ne pirmą kartą dalyvavai šalies jaunimo pirmenybėse ir tikrai ne pirmas iškovotas medalis?
– Tikrai ne, buvau tapęs jaunimo vicečempionu.
– Šiuo sezonu skųstis neturėtum, kartu su Panevėžio „Montuotojo“ stalo teniso komanda užtikrintai pirmaujate šalies komandiniame čempionate.
– Tikrai taip, esame subūrę tikrai stiprią ekipą. Esame motyvuoti, rėmėjai tiki mumis, o mūsų meistriškumas leidžia pirmauti. Be manęs, komandai atstovauja treneris Valdas Martinkus bei Ignas Navickas. Tikime, kad Panevėžys po eilės metų pertraukos gali grįžti į šalies stalo teniso elitą bei iškovoti čempionų titulą. Nekeliame sau tikslo tik dalyvauti ar likti prizininkų gretose, siekiame aukso medalių.
– Na, esate labai arti savo tikslo, praktiškai jau užsigarantavote vietą finale.
– Taip, panašu, liko iškovoti vieną pergalę, kad teoriškai būtume nebepavejami. Žinoma, niekas nėra apdraustas nuo nesėkmės, nuo traumų. Jei iškristų iš rikiuotės kuris nors mūsų narys, būtų didžiulis nuostolis. Pirmoji sezono dalis yra tikrai sėkminga. Esame iškovoję visas pergales, žengiame teisingu keliu.
– Lietuvos čempiono titulas, iškovotas kartu su „Montuotojo“ komanda tikrai atsidurtų svarbiausių trofėjų sąraše?
– Tai labai reikšminga pergalė, apie kurią norisi kalbėti atsargiai ir paslapčia. Tačiau neskubėkime sušukti „op“ neperšokus griovio. Yra posakis – žmogus planuoja, o dievas juokiasi. Reikia sulaukti to momentio ir pasiekti savo tikslą.
– Kiek jau metų žaidi tenisą?
– Tai jau tryliktas mano sezonas, treniruotis pradėjau nuo šešerių metų. Tėvai norėjo, kad laiką leisčiau ne prie televizoriaus ar pirmųjų kompiuterinių žaidimų, o aktyviai sportuodamas. Esu dėkingas jiems, kad mane skatino ir motyvavo žaisti stalo tenisą.
– Kokie tavo lūkesčiai siejami su šia sporto šaka?
– Lietuvoje turime krepšinį, kai kas vadina tai mūsų antrąja religija. Esu didelis šios sporto šakos gerbėjas. Stalo tenisas nėra toks populiarus. Jeigu yra noro, visada atsiras ir galimybės. Asmeniškai man tai didelis hobis, kuriam netaupau asmeninių resurvų, negailiu laiko. Žaisdamas atsipalaiduoju, man malonu jį žaisti.
Viena mano svajonių – atstovauti Lietuvos rinktinei ir dalyvauti Europos ar pasaulio pirmenybėse.
– Dabar studijuoji Vilniuje, pasirinkai teisės studijas, ar lieka laiko treniruotėms?
– Sostinėje univeristete tikrai turime neblogas sąlygas treniruotis, yra pakankamai pajėgių oponentų ir partnerių. Blogas dalykas tik tai, kad nėra šalia trenerio, kuris galėtų patarti, matytų klaidas.
Bet kokiu atveju, universitete stalo tenisas nėra paskutinėje vietoje, yra ne viena galimybė, kur rengti treniruotes. Lietuvoje nėra daug pajėgių stalo teniso žaidėjų, tad tarpusvyje palaikome ryšius, neretai treniruojuosi su būsimais varžybų oponentais.
– Kiek kartų per savaitę treniruojiesi?
– Maždaug penkis kartus, tačiau neretai per dieną pavyksta surengti ir po dvi pratybas. Tad nieko keisto, kad per vieną savaitę pavyksta surengti 6-7 treniruotes.
Be to, kartą per mėnesį skrendu į Norvegiją, ten atstovauju vienai ekipai šios šalies lygoje.
– Kaip dažnai pavyksta kartu surengti pratybas su „Montuotojo“ komandos nariais ar susirenkate tik prieš varžybas?
– Mes neturime tokios prabangos, kad galėtume dažnai susitikti ir kartu treniruotis. Tačiau komandos draugas I. Navickas taip pat studijuoja Vilniuje, tad kartą ar dukart per savaitę pavyksta susitikti ir kartu surengti pratybas. Grįžus į Panevėžį, visada pasitreniruojame kartu su treneriu Valdu Martinkumi.
