Nors lauke spirgina pavojingas šaltis, į Panevėžio nakvynės namus benamiai neplūsta. Tiesa, kaip ir kiekvieną žiemą, čia glaudžiasi dauguma savos pastogės neturinčių panevėžiečių.
Kiekvieno nakvynės namų gyventojo istorija – kitokia, bet vieni net ir pasiekę gyvenimo dugną sugeba atsitiesti, o kiti to daryti nenori.
Antplūdžio nėra
Nakvynės namų vadovės Aurelijos Skudienės teigimu, įstaigoje gyvena apie 60 žmonių, o vos kelioms naktims čia glaudžiasi maždaug 17 benamių. Kiekvieną mėnesį jų padaugėja tomis dienomis, kai mokamos pašalpos, mat nespjaunantieji į taurelę po išgertuvių priversti ieškotis kito prieglobsčio.
„Žiemą daugiau sulaukiame gyventojų, bet antplūdžio tikrai nėra. Priimsime visus, o jeigu pritrūktume lovų, visada galime ant žemės patiesti čiužinių“, – patikino A. Skudienė.
Viena iš priežasčių, kodėl benamiai aplenkia nakvynės namus ir mieliau glaudžiasi apleistuose pastatuose ar nešildomose pašiūrėse, – šių žmonių gyvenimo būdas. Pasak nakvynės namų vadovės, tokie žmonės daug mieliau glausis gatvėje, nei kabinsis į normalų gyvenimą. Tad atsisako bet kokios siūlomos pagalbos.
„Dabar, kai taip šalta, gyvenančiuosius gatvėje pas mus atveža policija ar greitoji, bet jie ilgai neužsibūna. Vos po pusvalandžio pikti ir suirzę jie palieka mūsų šiltą pastogę ir grįžta ten, iš kur paimti. Nakvynės namuose jie jaučiasi kaip nelaisvėje. O kai kurie kažkodėl yra įsitikinę, kad nakvynės namuose galės gyventi patogiai: už nieką nereikės mokėti, gaus ne tik švarią patalynę, bet ir šilto maisto. Bet taip nėra“, – kalbėjo A. Skudienė.
Benamiai jaunėja
Dažnai visuomenė piktinasi, kad žmonės abejingi benamiams, jiems nesuteikia reikalingos pagalbos, nepadeda kabintis į gyvenimą, bet tokie žmonės, anot A. Skudienės, nenori gyventi kitaip. Jiems reikia gatvės ir laisvės.
„Jeigu matome, kad žmogus, atvežtas į mūsų įstaigą, jau ruošiasi eiti, visaip bandome jį sulaikyti, įspėjame, kad gali sušalti. Tačiau būname apšaukti, kad pagalbos neprašė ir šiltos lovos jiems mažiausiai reikia“, – „Sekundei“ tvirtino A. Skudienė.
A. Skudienė.
Tokį gyvenimą pasirinkusiųjų kontingentas nesikeičia jau daug metų, tik vieni miršta, kiti papildo jų gretas.
Nakvynės namuose dažniausiai glaudžiasi vyrai, tačiau yra ir dailiosios lyties atstovių. Dažna jų turi tokio pat likimo draugą arba nakvynės namuose kuriam laikui pastogę randa po konflikto šeimoje. Pastebima, kad čia patenka vis jaunesni vyrai: dvidešimtmečiai – trisdešimtmečiai. Dažniausios priežastys, atvedančios į nakvynės namus, yra nesusiklostę santykiai šeimoje. Tik vieni po kurio laiko grįžta į šeimą, kiti – ne.
„Didžioji dalis jaunų žmonių pas mus patenka po skyrybų. Tipinė situacija, kai žmonoms ir vaikams vyrai palieka būstus, o patys išeina į niekur. Po skyrybų užplūstanti neviltis, stresas veda prie alkoholio. Vieni sugeba atsistoti, kiti nusirita į patį gyvenimo dugną. O vyresni žmonės dažniausiai yra grįžę iš įkalinimo įstaigų, gauna mažas pašalpas ir negali išsinuomoti buto, tad laukdami socialinio būsto apsigyvena pas mus“, – pasakojo A. Skudienė.
Kopia iš dugno
A. Skudienė pasidžiaugė, kad vis daugiau nakvynės namų gyventojų gana sėkmingai kopia iš dugno. Dažnam klajoklių gyvenimas nėra priimtinas, tik be pagalbos ne visada sugeba atsitiesti.
„Džiugu, kad vis daugiau atsiranda tokių, ypač jaunų, kurie nori kabintis į gyvenimą. Kas tikrai stengiasi, pasiekia puikių rezultatų. Iš pradžių dirba bet kokį darbą, paskui susiranda ir geriau atlyginamą. Po kiek laiko išsinuomoja būstą ir net kuria šeimą. Šiemet per Kūčių vakarienę buvo užsukęs buvęs mūsų nakvynės namų gyventojas. Dabar turi žmoną, du vaikus, pasiėmęs paskolą įsigijo nuosavą būstą“, – pasidžiaugė A. Skudienė.
Jos teigimu, viskas priklauso tik nuo paties žmogaus. Kiekvieno nakvynės namų gyventojo istorija kitokia, bet vieni, net ir pasiekę gyvenimo dugną, sugeba atsitiesti, o kiti to daryti nenori.
„Ar nakvynės namai bus tik laikina gyvenimo stotelė, priklauso nuo žmogaus. Kas nori gyventi kitaip ir turi tikslą bei jo siekia, tas anksčiau ar vėliau pakyla. Aišku, tokiems reikia pagalbos, palaikymo. Kitiems, kad ir norime padėti, negalime, nes jie paprasčiausiai neprisileidžia, tiesiai šviesiai sako, kad atstotume nuo jų – tik gaus pašalpą ir pakels sparnus“, – pasakojo A. Skudienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
